Tokį reikalavimą Rusija pateikė byloje, kuri su ja tiesiogiai nesusijusi – Strasbūrui pasiskundusio Lietuvos piliečio byloje teismas buvo pripažinęs, kad Lietuvos teismai pažeidė įstatymus dėl retrospektyvaus nuteisimo už politinės grupės narių genocidą.
Strasbūro teismas yra paskelbęs, kad buvęs Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus papulkininkis Vytautas Vasiliauskas negalėjo būti nuteistas „teisinėmis nuostatomis, kurios negaliojo 1953 metais“ nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje, dėl to buvo pažeista Europos žmogaus teisių konvencija.
EŽTT dar 2015 m. spalį V. Vasiliauskui iš Lietuvos priteisė daugiau kaip 12 tūkst. Eur.
V. Vasiliausko byloje Strasbūro teismo sprendimas tapo svarbiu teisiniu precedentu vertinant sovietų nusikaltimus, nors tuo metu, kai EŽTT buvusio MGB papulkininkio byloje paskelbė sprendimą, Lietuva jau buvo spėjusi ištaisyti teisines klaidas – Konstitucinis Teismas šiek tiek anksčiau buvo išaiškinęs, kad sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.
Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą, tačiau teismai privalo įvertinti, ar tai nebuvo kiti nusikaltimai žmoniškumui. Lietuvoje genocidas apibrėžiamas plačiau nei tarptautinėje teisėje.
V. Vasiliauskas buvo nuteistas šešerių metų laisvės atėmimo bausme, bet dėl ligos nuo jos atlikimo buvo atleistas. Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteista MGB agentė Martina Žukaitienė, kuriai skirta metais švelnesnė bausmė, bet ir ji nuo atlikimo buvo atleista.
Po EŽTT sprendimo V. Vasiliauskas mirė, tačiau jo artimieji kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą LAT), prašydami atnaujinti baudžiamąją bylą, nes siekė išteisinamojo nuosprendžio. LAT bylą atnaujino ir panaikino anksčiau priimtą nuosprendį, tačiau bylos nebetęsė – Strasbūro teismo nustatytas Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimo pobūdis reikalauja kaltinimo pakeitimo, kuris mirus kaltinamajam nėra galimas, todėl byla buvo nutraukta.
Kadangi po Lietuvai priimto nepalankaus EŽTT sprendimo nereikėjo keisti nacionalinės teisės, kuri numato platesnę genocido sampratą nei yra įtvirtinta tarptautinėje teisėje, ir kuri galiojo sovietų okupacijos metu, atsižvelgiant į EŽTT nustatyto pažeidimo pobūdį buvo svarbu tinkamai pakeisti prokuratūros ir teismų praktiką.
Kad tai buvo padaryta, Vyriausybės atstovai EŽTT pateikė net konkrečių pavyzdžių iš teismų praktikos. Tačiau Rusijai pasirodė, kad Lietuvoje šių teisminės praktikos pavyzdžių yra per mažai – esą kol kas dar negalima teigti, jog bylose dėl persekiojimo už sovietų okupacijos represijas Europos žmogaus teisių konvencija yra tinkamai taikoma.
V. Vasiliausko vykdymo byla buvo baigta, nors Rusija tam ir prieštaravo. Ne tik – Lietuvai nedraugiškos valstybės atstovai pareikalavo įtraukti šios bylos vykdymo aptarimą į viešuosius debatus. Lietuva neprieštaravo, kad tokie debatai būtų surengti, tačiau dar kartą pateikė trumpą vykdymo priemonių apžvalgą.
„Lietuva atkreipė dėmesį į objektyvias priežastis dėl mažo bylų skaičiaus po EŽTT sprendimo V. Vasiliausko byloje, kadangi šios bylos yra susiję su daugiau nei prieš pusšimtį metų įvykusiomis aplinkybėmis ir yra beveik nelikę gyvų aukų, liudininkų, o taip pat ir kaltininkų“, – teigė Lietuvos atstovai EŽTT.
Šių paaiškinimų užteko – kitų valstybių atstovai palaikė Lietuvos, o ne Rusijos poziciją ir pritarė, kad mūsų šalis ėmėsi pakankamų vykdymo priemonių, todėl bendru sutarimu buvo priimtas sprendimas užbaigti vykdymo priežiūrą šioje byloje priimant galutinę rezoliuciją.
Anot Lietuvos atstovų EŽTT, bylose dėl prieš Lietuvos partizanus įvykdytų veikų Lietuvos teisėsaugos institucijos pakeitė savo praktiką ir pareiškiamuose kaltinimuose bei priimamuose teismo sprendimuose, atsižvelgdami į EŽTT pateiktą išaiškinimą KT padarytą išvadą, kad „Lietuvoje tam tikru laikotarpiu (1941m., 1944–1953 m.) sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, kuriuo pagal visuotinai pripažintas tarptautines teisės normas laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti pakankamai reikšmingą saugomos grupės dalį, kuria gali būti ir tam tikra politinė grupė, jau pateikia detalią argumentaciją dėl specialaus tikslo sunaikinti Lietuvos partizanus, kaip visos lietuvių tautos išlikimui reikšmingą grupę.“
V.Vasiliauskas buvo teisiamas byloje dėl dviejų partizanų nužudymo – jų buvimo vietą tuomečiui leitenantui išdavė jo pagalbininke laikoma M. Žukaitienė.
Partizanai Jonas ir Antanas Aštrauskai žuvo dar 1953 m. sausio 2 d., kai juos Šakių rajone, Žalgirio miške nužudė KGB darbuotojai.
Operacijos dieną MGB Šakių rajono skyriaus viršininkas surašė specialųjį pranešimą savo viršininkui iš Kauno, kuriame paminėjo, kad V. Vasiliauskas pasižymėjo operacijoje, kurios metu buvo „likviduoti du banditai“ ir todėl užsitarnavo paskatinimą. Už tai, kad buvo likviduoti „du nacionalistinės gaujos dalyviai“, vidaus reikalų ministras V. Vasiliauskui pareiškė padėką ir skyrė 500 rublių premiją.
Partizanų kūnai iki šiol nėra rasti – jų artimieji ne kartą MGB smogikų prašė nurodyti, kur yra slepiami palaikai, tačiau į jų prašymus nebuvo reaguojama.
Teismas anksčiau buvo nustatęs, kad M. Žukaitienė pranešė LTSR Valstybės saugumo ministerijos Kauno srities Šakių rajono darbuotojams apie pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai politinės grupuotės, kuriai priklausė broliai Aštrauskai, buvimo vietą. V. Vasiliauskas pasinaudojo šiais duomenimis ir su kitais asmeninis bunkerį apsupo ir užpuolimo metu partizanus nušovė.
Nustatyta, kad V. Vasiliauskas surašė nužudytųjų partizanų atpažinimo aktus ir pagal pareigybines KGB instrukcijas privalėjo jų kūnus užkasti. M. Žukaitienei už partizanų slėpimosi vietos atskleidimą esą buvo sumokėti du tūkstančiai rublių.
Kauno apygardos teismas už dalyvavimą brolių nužudyme KGB darbuotojus buvo nuteisęs atitinkamai 5 ir 6 metams, tačiau dėl senyvo amžiaus bei teigiamos charakteristikos nuo bausmių jie buvo atleisti.
V. Vasiliauskas buvo teisiamas ir kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo teigiama, kad jis nuo 1952 m. rugsėjo 15 d., tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje, operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fizišką Lietuvos partizanų sunaikinimą, gavo informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P. Bindoko sodyboje slapstosi partizanai.
1953 m. kovo 23-24 d., nakties metu, veikdamas kartu su Šakių rajono skyriaus vadais bei kariais, siekiant nužudyti arba sulaikyti ir deportuoti sodyboje buvusius partizanus, dalyvavo sodybos apsupime ir apšaudyme, dėl ko buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos partizanas – „Tauro“ apygardos, „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario 16-sios“ tėvūnijos partizanas Jonas Būdininkas, slapyvardžiu „Nemiras“.
Jis po suėmimo 1953-ųjų liepos 20-ąją Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir bausmės vykdymui buvo išsiųstas į tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą.
V. Vasiliauskas neprisipažino kaltu dėl padaryto nusikaltimo, bet neneigė, kad kovojo su partizanais, kuriuos vadino banditais.
Buvęs MGB leitenantas tikino, kad buvo nuvažiavęs į sodybą, kurią tuo metu apsupo kariai.
Kaltinamasis teigė, kad kalbėjosi su sodybos šeimininke, kurią pagąsdino, kad už naminės degtinės laikymą jos šeimą gali ištremti į Sibirą.
„Tuomet ji prisipažino, kad sodybos tvarte slepiasi „Nemiras“, o mano kolega pareikalavo, jog jis pasiduotų, – sakė V. Vasiliauskas. – Bet tada iš tvarto pasigirdo šūvis, o į tai atsakydami pradėjo šaudyti kareiviai. Paskui man kariai atraportavo, kad iš tvarto girdisi žmogaus dejavimas“.
V.Vasiliauskas teigė, kad „Nemiras“ buvo pristatytas į ligoninę.
„Palatoje kartu su suimtuoju gulėjau ir aš, su juo kalbėjausi, nes norėjau sužinoti daugiau informacijos apie kitą besislapstantįjį – „Plutoną“, – sakė buvęs MGB leitenantas. – Vėliau, po kelių dienų, atvykus Kauno saugumo valdybos darbuotojams ir atvežus viršininko raštišką nurodymą, „Nemirą“ perdaviau pastariesiems“.
Vyras taip pat aiškino, kad J. Būdininkas esą nebuvo genocido auka.
„Jis buvo kovotojas už Lietuvos laisvę ir karinių organizuotų grupuočių dalyvis, o kovotojai už laisvę nelaikytini genocido aukomis, kadangi jie buvo kariškiai“, – V. Vasiliauskas nurodė, kad jie, būdami ginkluoti ir prisiekę kovoti, žinojo, kad gali žūti kovoje.
Be to, V. Vasiliauskas pabrėžė, kad esą nepažeidė karo taisyklių ir elgesio su karo belaisviais nuostatų, todėl yra nekaltas. Tiesa, dėl sunkios sveikatos būklės vyras net nedalyvaudavo teismo posėdžiuose.