Apie kūrybingumo svarbą, būdus jį skatinti, kūrybiškų sprendimų poveikį komunikacijoje kalbamės su kūrybingumo dėstytoju, vienu iš Kūrybingumo mokyklos įkūrėjų Tomu Ramanausku.
– Šiandien išties daug kalbama apie kūrybingumą, kone kasdien galima aptikti įvairių kvietimų į kūrybingumo mokymus, kūrybingumas akcentuojamas kaip gero darbuotojo bruožas ir t. t. Kas, Jūsų nuomone, skatina vis daugiau kalbėti apie kūrybingumą?
– Atrodo, kad snūduriavęs pasaulis staiga buvo prikeltas kūrybingumo elektrošoko. Išties tai dabar itin madingas dalykas. Ši bangomūša kilo dėl kelių poreikių, pirmiausia iš nusivylimo visomis našesnio protinio darbo teorijomis, paremtomis multitaskingu, greitinimu, optimizavimu. Toliau eina asmeninio augimo poreikis, genamas didėjančių asmens laisvių, mažėjančių įtampų dėl darbo normų ir formų, taip pat besiplečiantis specialybių ir veiklų pasirinkimas. Ne paskutinėje vietoje yra nežinia, kaip bus toliau, kokios bus ateities kompetencijos, darbai ir karjeros, kaip mums reikės išlikti konkurencingiems, varžytis dėl darbo vietų su dirbtiniu intelektu. Esu įsitikinęs, kad kūrybingumas savyje talpina daug gyvybių ir dar ilgai neišsisems, o švietėjams vargu ar pritrūks temų.
– Esate vienas iš komunikacijos agentūrų įkūrėjų, kūrybos vadovas, dirbate su verslo įmonėmis, bendraujate su įvairių pažiūrų žmonėmis. Jūsų nuomone, kokią reikšmę kūrybingumas vaidina šiandienos visuomenėje – versle, kiekvieno iš mūsų gyvenime? Kokių galių jis suteikia?
– Tai supergalia, kurios vis labiau reikės. Potencialiai jis reikalingas nuo duonkepystės iki odontologijos. Vis dėlto daugybė verslų yra inertiški ir deklaratyviomis vertybėmis besidangstantys seneliai, kurie skausmingai susiduria ar tuoj susidurs su pokyčio būtinybe. Kūrybingumas yra esminė sąlyga norint keistis.
– Ar pastebėjote tam tikrų kūrybiškumo sampratos, požiūrio į jį pokyčių nuo Jūsų karjeros pradžios iki dabar?
– Iš pradžių tai buvo menkai aptarta tema, dabar ji apauga naujomis dimensijomis, jos diskursas gilėja, daugėja niuansų.
– Kalbant apie ateities profesijas kūrybingumas dažnai pabrėžiamas kaip viena iš būtinų ateities darbuotojų savybių. Vis dėlto dauguma iš mūsų savęs visai nelaikome kūrybingais. Ar kūrybingumą galima ugdytis kiekvienam? Jei taip, kur tas žmonių kūrybingumas dingsta – juk būdami vaikai esame išties kūrybingi?
– Georgeas Landas, plačiai tyrinėjęs NASA mokslininkų ir vaikų kūrybingumą, pastebėjo negailestingą tendenciją – metams bėgant mes tampame vis mažiau kūrybingi. 98 proc. vaikų išlaiko testą, kurį įveikia vos 2 proc. suaugusiųjų. Paprasčiau tariant: mes išmokomi būti nekūrybingi. Kiekvienas kūrybingas buvome iki trejų metų, kai kurie ir gerokai ilgiau, o dabar reikia tai prisiminti.
Kūrybingumas nėra įgūdis, kaip, pavyzdžiui, koks nors greitas teksto rinkimas kompiuteriu. Tai yra mąstymo būdas. Svarbu palaikyti nuolatinį jo veikimo režimą. O kad tai vyktų, reikia nustoti bijoti – inovuodamas visada klysti ir tik taip judi pirmyn. Kūrybingumas tuo geriau pakurstomas, kuo plačiau įsileidžiame įvairias įtakas, inspiracijas.
– Dažnai manoma, kad kūrybinga veikla gali užsiimti tik tie, kurie neturi rėmų, suprask, tai menininkų elito ar hipsterių reikalas. Ar kūrybingos idėjos tikrai atsiranda ten, kur nėra rėmų?
– Savo kūrybingumo mokymuose su Kristupu Saboliumi nuolat akcentuojame apribojimų galią. Apribojimas yra galimybių fokusavimas, o tai itin svarbu. Net tapytojai turi rėmą, dažniausiai bandydami į jį pataikyti ir paklusti jam. Problema yra ne apribojimai, o mūsų santykis su jais: matome neįmanomybes ar galimybes susidūrę su siena.
– Kas Jums pačiam yra kūrybingumas? Ką laikote kūrybišku žmogumi?
– Man pačiam tai yra pasaulio matymo būdas ir savikūros priemonė. Kūrybiškai žvelgdamas į problemas tu keitiesi. Kūrybišku žmogumi laikau tiek Davidą Lynchą, tiek Eloną Muską, tiek Carlą Saganą, sritis čia visiškai nesvarbi. Jie visi mažiau ar daugiau ieško naujų kelių nebijodami apsijuokti.
– Rūpinatės neseniai Vilniuje atidaryto MO muziejaus komunikacija. Kalbėdamas apie projektą esate sakęs, kad Jūsų užduotis yra „tą sudėtingą dalyką, kuris yra menas, išversti į žmonių kalbą“, akcentavote, jog ši komunikacija sudėtinga, nes „tai ne tas pats, kas komunikuoti apie vandenį ar šokoladą. Muziejus yra subtilus dalykas, nes kalbi apie labai intelektualų produktą, bet privalai šnekėti paprastai ir populiariai.“ Tai artima teismų komunikacijai, kurios tikslas –sudėtingą teisinę informaciją paversti žmonių kalba. Kaip kūrybingumas svarbus komunikacijoje? Koks tinkamiausias būdas sudėtingą profesinį žargoną padaryti suprantamą?
– Komunikacija visuomet yra susikalbėjimo aktas. Vykusi komunikacija apima bendrakalbystę, vieno žinutės suprantamumą kitam. Tuo remdamasis, geisdamas savo auditorijos, negali abejoti – turi tiesti ranką. Jei kalbi vien sau suprantamu žargonu, dialogas sunkiai įmanomas, jis primena nupušusio genijaus murmėjimus panosyje. Yra daug formų, kaip pasiekti auditoriją, jokiu būdu nesakau, kad vienintelis kelias – bukinti ir primityvinti.
Komunikacijoje nuogas kūrybingumas dažnai nevertingas, jei kartu nėra viso anturažo situacijos ir auditorijos suvokimo, strateginio tikslumo, sąmoningumo verslo tikslų požiūriu. Kūrybingumo reikia visose srityse, kuriose norima ką nors išspręsti, sukurti, sugalvoti nauju būdu, o ne kartoti algoritmus.
Pasaulis triukšmingėja, taigi suprantamumo, akimirksniškumo poreikis didėja. Tai nebūtinai gerai. Mūsų dantys atbukę kramtyti informacijos riešutus. Kita vertus, labai daug profesinio žargono masės nesuprato ir keliasdešimt metų atgal. Viskas priklauso nuo noro: jei auditorijai nusispjauti į jai siunčiamą informaciją, vertimo nereikia. Man atrodo, kad šiais laikais reikia dviejų lygių komunikacijos: viršuje yra trumpai ir paprastai, o kiekvienas teiginys gali turėti kokio tik nori gylio išnašą. Kam aktualu – skirs tam laiko.
– Neseniai buvote pateikęs aktualių minčių apie socialinius tinklus, kurie šiandien jau tapo ne tik puikia komunikacijos platforma, bet ir daugelio iš mūsų priklausomybe. Kokias didžiausias grėsmes įžvelgiate? Į ką kiekvienam iš mūsų svarbiausia atkreipti dėmesį, norint tapti sąmoningu socialinių tinklų vartotoju?
– Pradėti nuo nepagražinto įsivardijimo: socialiniai tinklai sukonstruoti siekiant skatinti adikciją. Tai yra adikcijos mašinos, administruojančios gudriai apskaičiuotas ir paskirstytas dopamino dozes. Esame virtualumo narkomanai. Veikdami socialiniuose tinkluose tampame nuogesni net nei duše. Galbūt daliai žmonių tai nėra bėda, bet dauguma apie tai net nesusimąsto. Sąmoningesnis požiūris į tai, ką mes darome socialiniuose tinkluose ir ką jie daro mums, yra svarbi pradžia.
– Šiandien gyvename didelių ir greitų pokyčių, lūžių laikotarpiu: technologijos sparčiai keičia mūsų gyvenimą, keičiasi kartos, visi norime būti matomi, sėkmingai veikti ir t. t. Kaip nepasimesti tame chaose? Jūsų manymu, į ką šiandien reikėtų orientuotis kiekvienam žmogui, norinčiam laimingai gyventi ir išgyventi? Galbūt pamiršome paprastas tiesas?
– Taip, esame užsupti pasaulį iškreipiančių sėkmės istorijų ir kartu smarkiai jų aptalžyti: jaučiame įtampą gyventi pagal primestus sėkmės modelius, neturinčius nieko bendro su asmenine laime. Man atrodo, kad man laimingam jaustis reikia trijų sąlygų: 1) kai randu laiko pabūti su savimi, savo mintimis, niekieno netrukdomas ir nespaudžiamas; 2) kai turiu kokybiško laiko su savo mylimais žmonėmis, be telefono rankoje ar ant stalo; 3) kai darau darbus, projektus, kurie mane augina. Galbūt šita pseudoformulė tinka ir daugiau žmonių.
Būdai suprasti savo priklausomybės nuo socialinių tinklų lygį pagal T. Ramanauską
• Pasinaudoti programėle, fiksuojančia telefone praleistą laiko kiekį, pvz. „Moments“ ar bet kuria kita panašia. Ji parodys, kur dingsta mūsų laikas. Dienoje privalo būti laikas, kai neturi tinklo ir ryšio – bent pusvalandis, nes net ir tai gali būti prabanga.
• Perimti tempo diktavimą. Šiuo metu režimas mums yra diktuojamas, mus baksnoja, kai ateina žinutė, naujas laikas, naujas pranešimas. Norint to išvengti, reikia išjungti visus telefone esančių programėlių pranešimus ir neleisti nuolatiniam baksnojimui mus blaškyti.
• Tam tikrais momentais apskritai atsisakyti telefono. Pabusti ir užmigti be ekrano. Telefono naudojimas vakarais atitolina miegą bent valanda ir daugiau. Nevalgyti, neatostogauti ir nesikalbėti su žmogumi, kai šalia yra socialinis tinklas.