Kuo griežtesnė bausmė, tuo geriau. Ir jokio gailestingumo. Tokios nuotaikos dažnai lydi mūsų visuomenę, kalbant apie susidomėjimą keliančias rezonansines bylas. Užuot galvojus, ką reikėtų keisti valstybėje, kurioje nusikaltimų būtų mažiau, viešojoje erdvėje masiškai pasipila neapykanta: žmonės skuba kuo greičiau nuteisti vieni kitus. Kodėl?
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Iš kur mūsų visuomenėje atsiradęs „kraujo praliejimo“ troškimas ir kaip nuo to gydyti? Apie tai – pokalbis su teisininku, Lietuvos kriminologų asociacijos vadovu dr. Algimantu Čepu.



– Esate kriminologas – ką tiria šis mokslas ir kokia jo esmė?



– Tai mokslas ne tik apie nusikaltimus. Kriminologijos samprata nuolat plečiasi. Klasikinis supratimas buvo koncentruotas tiktai į nusikaltimus ir valstybės atsaką į juos. Dabar kriminologijos mokslas kelia klausimus ne tik apie nusikaltimo sampratą, bet ir apie įvairų visuomenės ir valstybės normų neatitinkantį asmenų elgesį: kaip valstybė ir visuomenė reaguoja į tai ir kokie veiksniai skatina tų normų nesilaikyti. Pavyzdžiui, judėjimas #MeToo. Neaišku, ar visi pastaruoju metu viešumoje minimi seksualinio priekabiavimo atvejai atitinka Baudžiamajame kodekse pateikiamus apibrėžimus, tačiau pats reiškinys jau patenka į kriminologijos tyrimo lauką, nes kalba eina apie tam tikrą kriminogeninį užtaisą turinčius veiksnius visuomenėje.



– Kuo ypatingas mūsų visuomenės atsakas į nusikalstamą elgesį? Ar Jums nesusidaro įspūdis, kad nemažai žmonių, net ir nežinodami visų aplinkybių, skuba kuo greičiau nuteisti vieni kitus, nutaria, kurie asmenys yra neabejotinai kalti, o kurie – aukos?



– Mūsų visuomenėje šis požiūris yra ganėtinai primityvus, supaprastintas. Dominuoja pyktis, kuris dažniausiai kyla iš baimės, nesaugumo. Visuomenė jaučiasi nesaugi dėl daugelio dalykų. Nusikaltimai tėra vienas ir ne pats svarbiausias iš nesaugumo šaltinių, mat daug žalos iš tiesų kyla dėl kitų socialinių problemų: alkoholizmo, įvairių priklausomybių, socialinės atskirties, nepasitikėjimo vieni kitais. Reakciją į nusikaltimus galima suvokti kaip kanalą, per kurį visuomenė artikuliuoja savo nesaugumą, baimes, iš to kylantį pyktį viskam aplink.



– Akcentuojate mūsų visuomenėje įsitvirtinusią pykčio emociją. Daug kas pasakytų, kad pyktis beveik visada susijęs su mūsų pačių patirtomis neteisybėmis, skausmu, galų gale – skaudžia valstybės istorija, kuri skatina keršto troškimą. Ar tai tiesa? O gal toks supratimas nėra teisingas?



– Sunkūs istoriniai įvykiai ir transformacijos turi įtakos visuomenės nuotaikoms. Vienos valstybės susidūrė su skaudžiais nacionaliniais išgyvenimais seniau, Lietuvos atveju tai vyko ne taip seniai. Visgi negalėčiau sakyti, kad dėl visko kalta netolima istorinė patirtis. Turbūt mūsų visuomenėje daug ką lemia ne vieną amžių trukusi valstietiška, patriarchalinė, baudžiauninko, t. y. beveik vergo, pasaulėžiūra.

O baudžiauninko pasaulėžiūra – tai per tūkstančius metų susiformavęs požiūris į valdžios institucijas kaip į svetimus, kaip į priešus, išnaudotojus. Paradoksalu, kad Abiejų Tautų Respublikos laikais išsiskyrėme tam laikmečiui nebūdinga tolerancija. Dabar yra atvirkščiai: daug nepasitikėjimo, mažai socialinio solidarumo, empatijos. Jeigu apie kitą žmogų dar ir garsiai pasakoma, kad jis yra blogas, padarė kažką blogo, visuomenė net nesvarstydama jo veiksmą sutapatina su juo pačiu. Kitas žmogus tiesiog tampa blogiu, o blogį visada reikia naikinti.



– Žiniasklaida eskaluoja įvairius kriminalinius įvykius, nelaimes. Natūralu, kad visuomenė į tai reaguoja – pastebėjus neteisybę, pasipila negatyvūs komentarai, reikalaujama prasikaltusiųjų ir nusikaltimui kelio neužkirtusių pareigūnų atsakomybės. Ką rodo tyrimai – ar nusikaltimų skaičius Lietuvoje auga, o patys nusikaltimai žiaurėja? 



– Pirmiausia reikia pasakyti, kad jau daugiau nei dešimt metų visų sunkių nusikaltimų mastas mūsų šalyje mažėja: gerokai mažiau nužudymų, sunkių sveikatos sutrikdymų, plėšimų. Pavyzdžiui, 2005 m. Lietuvoje buvo registruota 390 nužudymų, 2017 m. – 129 nužudymai, triskart mažiau. Tad mes tikrai gyvename gerokai saugiau nei prieš dešimt ar penkiolika metų.

Antra, kartais žmogui tik atrodo, kad anksčiau viskas buvo geriau, negu yra dabar. Toks vertinimas atsikartoja iš esmės visose apklausose, tiriant įvairių pasaulio valstybių gyventojus. Jeigu respondentui užduosi klausimą, kaip jis gyveno prieš dešimtmetį, daugelis atsakys, jog kažkuriuo pažiūriu jie gyveno geriau. Juk buvo jaunesni, sveikesni, gražesni ir visaip kitaip laimingesni.



Kitas dalykas, nusikaltimų pobūdis tikrai nežiaurėja. Vilniaus universitetas ir Lietuvos teisės institutas šiais metais baigė tyrimą apie nužudymų ypatybes Lietuvoje 2005–2015 m. Drąsiai galima apibendrinti, kad mokslininkai nerado jokių indikacijų, įrodančių, jog anksčiau tirti nusikaltimai buvo mažiau žiaurūs nei šiandien. 

Nepaisant to, žiniasklaidos priemonėms patogu susikoncentruoti ties sensacingais ir šokiruojančiais atvejais. Ji jaučia, kurios naujienos greičiau priimamos. Jei niekas nenubaustas, visuomenė nerimsta, formuojasi gausesnė skaitytojų auditorija.

Algimantas Čepas
Algimantas Čepas
© TEISMAI.LT



Mano nuomone, vertėtų nepamiršti ypatingos žiniasklaidos atstovų socialinės misijos ir atsakomybės. Negalima reikalauti, kad žurnalistai pateiktų visuomenei po penkiasdešimt procentų pozityvių ir kriminalinių naujienų, tai paprasčiausiai neįsivaizduojama modernioje, demokratiškoje valstybėje. Tačiau kai pasigendama apgalvotų tekstų, ieškoma vien šiurpiai skambančių, nieko bendro su realybe neturinčių antraščių, visuomenei formuojamas aukos pojūtis – aš esu auka, esu nesaugus, aplink mane daug blogų žmonių, todėl kitas žmogus man pavojingas. Žiniasklaidai trūksta savo socialinės misijos suvokimo, o juk būtent šia misija ir yra grindžiamos žiniasklaidos nepriklausomumo garantijos. Galiausiai tai sukuria nepagrįstą keršto troškimą, bet tai tikrai nėra teisingumas. 



– Ar tikslu teigti, kad kriminalų rubrika ypač įdomi tik Lietuvos visuomenei, ar tai taikytina ir kitoms pasaulio valstybėms?



– Nežinau, nesu su tuo susidūręs. Bet įdomu tai, kad kriminalinėmis naujienomis ypač domisi mūsų vyresniosios kartos atstovai. Sparčiai senstant visuomenei, prie to atitinkamai prisitaiko ir žinių pasiūla. Kad būtų lengviau pamatyti bendrą vaizdą, palyginkite, kiek apie nelaimes ir nusikaltimus rašoma socialinėse medijose ir kiek tokių naujienų atsiduria tradiciniuose žiniasklaidos šaltiniuose. Negatyvius komentarus internete taip pat daugiau rašo vieniši senyvi žmonės, kuriems tai tiesiog būdas būti išgirstiems. Jaunimas kriminalinių naujienų nesureikšmina.

– Pamėginkime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei teisingumo vykdymas atitektų tik į visuomenės rankas?

– Žinote, aš nepripažįstu termino „Linčo teismas“, nes vienas dalykas yra pašnekėti, kitas – imtis realių veiksmų, darančių blogį kitam. Nors visi mes turime teisę į teisingumą, jog padaryta žala būtų kiek įmanoma atlyginta, nesu tikras, kad mūsų visuomenė pasiryžtų linčiuoti tikrąja to žodžio prasme. Štai ne viename kriminologiniame tyrime buvo klausiama gyventojų, kokią bausmę jie skirtų nusikaltėliui, pavyzdžiui, pavogusiam automobilį. Surenkami duomenys parodydavo, kad žmonės nusiteikę gana griežtai ir nori bausti žiauriai. Tiesa, su tais pačiais respondentais tiesiog pakalbėjus apie tai, kodėl jie skirtų būtent tokias griežtas bausmes, ir iš naujo jų paklausus, kokią bausmę visgi skirtų, vertinimai būdavo gerokai švelnesni. 



– Pereikime prie teisingumo ir gailestingumo santykio. Neretai pabrėžiama, kad auka visada nori tik teisingumo, o nusikaltėlis – gailestingumo. Kaip sugrąžinti nusikaltusį žmogų į visuomenę, pagerinti nuteistųjų gyvenimo standartus, regis, kalba visi, bet ar pakankamai dėmesio skiriama aukoms?



– Dėmesio aukoms iš tiesų dar neužtenka. Lietuvoje dominuoja suvokimas, kad pagrindinis aukos interesas kiekvienoje byloje yra pasiųsti nusikaltėlį už grotų. Taigi pagal mūsų įstatymus į nukentėjusiuosius visų pirma žiūrima kaip į žmones, turinčius pareigą būti nukentėjusiaisiais, privalančius vykdyti nukentėjusiojo funkcijas, pavyzdžiui, pateikti teismui reikalingus duomenis, liudyti baudžiamajame procese. 



Kalbant apie teisingumą reikia pasakyti, kad yra dar vienas labai svarbus komponentas. Nusikaltimo aukai turi būti teikiama visokeriopa parama siekiant padėti atsigauti po fizinės, seksualinės, emocinės ar psichologinės žalos, ekonominių nuostolių. Dar 2012 m. Europos Sąjunga priėmė Nusikaltimų aukų teisių direktyvą, kuri ir įtvirtina ypatingą valstybės dėmesį, paramą bei apsaugą nusikalstamų veikų aukoms. Ši ES direktyva turėjo būti įgyvendinta Lietuvoje iki 2015 m. pabaigos, tačiau toli gražu ne visi teisiniai instrumentai jau gerai veikia. Kiek geresnė situacija kalbant apie smurto artimoje aplinkoje aukas. Iki šiol daugiausia šioje srityje dirba ne valstybė, bet nevyriausybinės iniciatyvos, pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, dabar šioje srityje pradeda aktyviau dirbti Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras. 



– Pažvelgus į Europos teismuose vyraujančias tendencijas akivaizdu, kad senajame žemyne ne tik daugiau dėmesio skiriama aukoms, bet ir baudžiamoji politika pastebimai švelnėja. Tuo tarpu Lietuvoje susidaro įspūdis, kad iš įstatymų leidėjo pusės draudimų tik daugiau, o bausmės griežtėja. Kokią žinią įstatymų leidėjas siunčia visuomenei?



– Bausmių griežtinimas pasitelkiamas tada, kai stokojama išteklių ir gebėjimų spręsti problemas. Tada tiesiog į įstatymą įrašoma kokia nors gražiai skambanti formuluotė, tam tikra teisinė „abrakadabra“ ir bandoma save įtikinti, kad taip problema bus išspręsta. Žinoma, yra nusikaltimų, kurių atžvilgiu bausmių griežtinimas veikia. Tai vadinamieji racionalaus pasirinkimo nusikaltimai, kuriuos darydami žmonės apgalvoja ir bausmės riziką: ekonominiai, finansiniai nusikaltimai, nusikaltimai valstybės tarnybai. Tačiau jų yra mažuma. Blogiausia, kai griežtinant atsakomybę už tokius nusikaltimus sugriežtinamos bausmės visiems, pavyzdžiui, kai dėl per mažų bausmių už kelias dešimtis korupcinių nusikaltimų pernai buvo iš viso atsisakyta bausmės vykdymo atidėjimo padariusiems sunkius nusikaltimus arba kai penkiolika kartų padidintos baudos, šitaip paliečiant tūkstančių teises ir interesus.



– Ką daryti, kad visuomenė kuo mažiau trokštų savavališko teisingumo, žiaurumo, Linčo teismo?



– Pirmiausia teisėsaugos institucijoms reikėtų kuo mažiau sureikšminti visuomenės emocijas, nes tikrasis teisingumas yra apmąstytas, o ne jausmų lemiamas sprendimas. Švaistymasis įvairiausiomis bausmėmis ir kalėjimais niekada nedavė ir negali duoti pozityvių rezultatų. Tiesiog kiekvienas teisėsaugos sistemoje dirbantis žmogus turi atlikti savo pareigas tinkamai, bylos ir toliau turi būti nagrinėjamos objektyviai ir, kiek įmanoma, sparčiai. Turime suprasti, kad demokratinėje valstybėje būtent teismui tenka užtikrinti žmogaus teises bei pagrindines laisves, o tai gali padaryti tik nepriklausomi, nevaržomi ir, žinoma, nuo viešosios nuomonės poveikio apsaugoti teisėjai.

Kodėl visuomenė nori Linčo teismo?
© DELFI / Domantas Pipas

Komentaras

Psichologė Vaida Platkevičiūtė

Kodėl žmonės taip skuba teisti vieni kitus ir nori žiaurumo, kraujo? Mano manymu, pirmoji žmonių reakcija kyla dėl nesaugumo jausmo. Kai sakau nesaugumas, turiu galvoje ne kokią nors politinę, ekonominę ar kitokią su plačiąja visuomene susijusią situaciją, o vidinę asmens savijautą. Kuo nesaugesni jaučiamės viduje, tuo greičiau ir ryškiau reaguojame į išorėje vykstančius dalykus, tuo pavojingesnė atrodo ir bet kokia kitų žmonių galia. Juk realios ar suvokiamos grėsmės akivaizdoje nėra svarstymų – reikia kuo greičiau panaikinti jos šaltinį arba nuo jo pasitraukti.

Noras kuo žiauriau atkeršyti pasireiškia tose visuomenėse, kurios gana ilgai patyrė nugalinimą. Tai ypač ryšku susidūrus su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis – ne viena karta nuo pat mažų dienų turėjo stipriai save tvardyti, slopino savo jausmus, nesipriešino skriaudikams arba tai darė gana tyliais būdais. Mūsų žmonės yra mokyti nerodyti savo pykčio, todėl psichologine prasme natūralu, kad gavęs progą kur nors išreikšti ilgai slėptus jausmus žmogus tai daro kitu kraštutinumu: arba visiškai priima aukos poziciją, arba, bandydamas pasipriešinti tylėjimui ir kentėjimui, tampa skriaudėju.

Kol nemokame elgtis su savo pykčiu, sveika agresija ir nuoskaudomis, šie jausmai tarsi mus valdo: internete susikuria grupės, kurios žodžiais nulinčiuoja, kuriami skambūs pavadinimai ir komentarai straipsniams, siekiant pasikelti reitingus. Bėda ta, kad žmonių jausmai yra tikri, tik greičiausiai kreipiami ne tiems žmonėms, kuriems jie yra skirti. Viešas temų eskalavimas vis primena apie patirtas skriaudas, bet niekaip nepadeda jų gydyti, kad žmogui nebeskaudėtų.

Manau, visuomenė pasigenda teisingumo ir sieja jį vien su bausmėmis, nes teisingo ir neteisingo, gero ir blogo elgesio supratimas gana stipriai egzistuoja mūsų sąmonėje. Tam tikra prasme tai teikia saugumą. Vis dėlto atsiranda vis daugiau žinių, tyrimų, stebėjimų, supratimo, kuris šią paprastą schemą išjudina, perklausia bausmių poveikį ir tikslus. Be to, kai kurie žmonės įsitikinę, kad vieni yra baudžiami, o kiti išvengia bausmės dėl tam tikros savo padėties visuomenėje.

Be abejo, aukos ir skriaudėjo akistata visuomet skaudi. Ir tai, kad ji tokia aštri šiomis dienomis, man yra akivaizdus įrodymas, jog nei viena, nei kita pusė nesulaukia gydančios pagalbos. Aukos imasi savo teisingumo, nes po to, kai praneša apie savo skriaudą, dažniausiai visas dėmesys atitenka skriaudėjui, o auka ir lieka su savo skausmu, pykčiu, baime, gėda, kalte, neteisingumo jausmu ir su dar gausybe įvairiausių išgyvenimų. Visuomenėje tikrai gausu be dėmesio paliktų aukų, kurios radusios progą bent komentarais ar savo nuomone skriaudėjo atžvilgiu gali palengvinti savo žaizdas. Gaila, kad tik tariamai.

Gailėdami vienų, o kitus smerkdami, mes praleidžiame pagrindinį dalyką: abi pusės patiria kančią ir jei nėra nieko, kas tuo daugiasluoksniškumu saugiai pasirūpina, žmonės reaguoja paprastai: bloguosius panaikinti, geruosius apginti. Agresoriaus išstūmimas iš visuomenės taip pat nėra išeitis. Tai tik augina agresiją ir tam tikra prasme agresorių paverčia auka.

Pamatyti, kad ši problema yra mūsų visuomenėje, yra pirmasis žingsnis gijimo link. Jau vien tai, kad mes stebime ilgai tylėjusių nukentėjusių žmonių aktyvumą, yra didelis gėris. Kol problema slopinama, jos neįmanoma spręsti. O aš tikiu, kad sprendimai ateis. Prie to prisidės mūsų visuomenės švietimas, reikiama pagalba nukentėjusiesiems, platesnis specialistų ir aktyvesnis žmonių įsitraukimas.

Faktai

Pagal įkalintų asmenų skaičių 100 000 gyventojų, Lietuva užima antrą vietą Europoje ir pirmauja Europos Sąjungoje*

1. Rusija

2. Lietuva

Nors visuomenė dažnai tikisi kuo griežtesnių bausmių (įkalinimo), Europoje vyraujančios tendencijos rodo, kad pasaulyje stengiamasi eiti priešingu keliu. Todėl ir Lietuvos teismai, atsižvelgdami į bylos aplinkybes, pirmiausia stengiasi skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, t. y. esant galimybei bausmės tikslą stengiasi pasiekti kitomis priemonėmis.

Remiantis Europos Tarybos kriminalinės statistikos 2015 m. duomenimis (klausimynas SPACE I).

Kodėl visuomenė nori Linčo teismo?
© DELFI / Andrius Ufartas


TEISMAI.lt
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Amerikiečių Lietuvoje suerzinti Kremliaus ruporai pratrūko: jūs patys prisiprašysite (1058)

Kelios milžiniškos JAV vadovaujamos pratybos Baltijos šalyse, didesnis Aljanso matomumas regione,...

Orai: viltis laukiantiems lietaus ir išvargintiems karščių (9)

Savaitės pradžioje tęsis itin karšti orai , tačiau nuo antradienio sulauksime pokyčių. Tuo...

Neįprasta ūkininko pasiūla: juodą darbą padarys už jus, beliks tik mėgautis (24)

Klaipėdos rajone, Dituvoje, gyvenantis ūkininkas Vytautas Zapalskis su šeima raugina viską, ką...

Brazilijos vartininkas pralinksmino „Liverpool“ fanus: pirkite jį greičiau! (2)

Brazilijos rinktinė pasirodymą pasaulio futbolo čempionate pradėjo netikėtai sužaisdama...

Horizonte – pensijų krizė? Pagal kokią formulę gali būti ilginamas pensinis amžius (162)

Lietuvoje mažėjant gyventojų ir sprendžiant pensijų sistemos problemas, šaliai ateityje gali...

Rimvydas Valatka. Misija nuskinti konservatorius, o Lietuvą paleisti be kelnių (630)

Nudegusi pirštus Prezidentė nusivylė savo pačios šūkiu – atverti politinę sistemą...

Policija parodė, kas nutinka tiems, kurie nori iš sostinės į Klaipėdą nuvykti per valandą (115)

Noras per valandą iš Vilniaus nulėkti iki Klaipėdos , anot pareigūnų, labai brangus. Lietuvos...

Žilvinas Grigaitis greitąja išgabentas į ligoninę: nemalonias pasekmes jaus dar ilgai (241)

„Po fantastiško savaitgalio ryto sportas baigėsi kelione greitosios automobiliu į ligoninę....

Šveicarai sustabdė Brazilijos rinktinę su Neymaru (178)

Sekmadienio vakarą Rostovo stadione savo kelią 2018 metų pasaulio futbolo čempionate pradėjo...

Perspėjimai tiems, kurie darbo kompiuterį naudoja asmeniniams reikalams (8)

Šiais laikais daugelis įmonių aprūpina savo darbuotojus įvairiausiais darbui reikalingais...