„Aktyvi veikla su augintiniais – tai savotiška terapija po sunkios darbo dienos, reikalaujančios koncentruotų minčių ir susikaupimo“, – pokalbį apie altruistinį pomėgį pradėjo D. Stasiukynienė. Daina teismo kolegų tyliai pavadinama socialiai atsakinga gyvūnų globos ambasadore.
– Sakoma, apie žmogaus širdį galima spręsti iš to, kaip jis elgiasi su gyvūnais. Ar pritariate?
– Gyvūnas mums asocijuojasi su bejėgiškumu, jam gyvybiškai reikalingas žmogaus rūpestis ir dėmesys. Mainais už tai augintiniai kasdien teikia pozityvių emocijų dozę, nukreipia dėmesį nuo varginančių, negatyvių minčių, skatina nesavanaudiškumą, gailestingumą ir stiprina žmogiškąsias vertybes. Juk ne veltui psichologai skiria terapijas su šunimis psichologinių sukrėtimų patyrusiems žmonėms ar ragina šeimas, turinčias mažamečių vaikų, įsileisti naminius gyvūnus į savo gyvenimą, nes bendravimas su gyvūnu suteikia gerų auklėjimo pavyzdžių ir padeda tapti geresniu žmogumi.
– Kaip gimė tokia stipri meilė šunims, kad nusprendėte rūpintis ir tais, kuriuos apleido šeimininkai?
– Nuo mažens augau apsupta šunų, vėliau šuniuko panoro vaikai. Vyras paskelbė ultimatumą: arba prancūzų buldogas, arba jokio šuns, taip namuose atsirado prancūziukas Taisonas, pavergęs mano širdį amžiams. Po jo mirties nedrįsom į šeimą priimti augintinio, tačiau užaugusios mano dukros nusprendė už mus – gražų šv. Velykų rytą pas mus atsirado prancūzų buldogas Bugajus (Bugas).
– Kaip tapote gyvūnų globėja ir gelbėtoja?
– Matyt, tokia esu iš prigimties, negaliu praeiti pro šalį nesuskaičiavusi visų pakeliui sutiktų keturkojų. Ne vieną tokį pasimetusį esu pamaitinusi ir net padėjusi rasti naujus saugius namus. Vėliau mano dukra Kotryna įsiliejo į „Dogspoto“ savanorių gretas, jų misija – ištiesti pagalbos ranką bei rasti naujus namus benamiams, likimo nuskriaustiems šunims, kurie dėl ligų, negalios, patirtų traumų ar kitų priežasčių tapo nereikalingi, atsidūrė gatvėje arba sanitarinėje tarnyboje. Dukra paprašė laikinai priglausti mopsų veislės kalytę, ji mano namuose pabuvo labai trumpai ir išvyko gyventi į Vilnių. Tada pradėjau domėtis savanoryste, supratau, kad galiu padėti, ir pasisiūliau būti globėja. Pirmoji ilgesnei globai atvyko 6 metukų kurčiukė senjora Pončka, taip prasidėjo mano pažintis su kitais mopsais.
– Kokia yra gyvūnų globėjo kasdienybė? Ar yra efektyvių būdų, kaip kovoti su neatsakingais gyvūnų daugintojais, smurtu prieš gyvūnus?
– Deja, tai kova su vėjo malūnais. Neretai nusvyra rankos, susidūrus tiek su žmonėmis, kurie ne tik išnaudoja šunis, juos skriaudžia, laiko baisiomis sąlygomis, juos daugina, tiek su žmonėmis, kurie perka šuniukus nepasidomėję jų kilme, vien dėl to, kad jie pigesni, ir taip paremia šį verslą. Dažnais atvejais tokie šuniukai vos paaugę patenka į prieglaudas dėl varginančių ligų, ne iš karto pastebėtos negalios ar kitų priežasčių.
Už nederamą elgesį su gyvūnu numatyta tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė, taigi gyvūną, kaip ir žmogų, saugo įstatymas. Alytaus rajono apylinkės teisme dar šiais metais šunį mirtinai nukankinusiam asmeniui buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau tai tik priemonė kovoti su pasekmėmis. Kur kas svarbiau – rasti agresiją prieš gyvūnus skatinančias priežastis ir užkirsti joms kelią.
Esu įsitikinusi, kad apsaugoti gyvūnus galime tik ugdydami ir pamatines vertybes skiepydami jaunajai kartai. Viskas priklauso nuo visuomenės požiūrio, akivaizdu, kad ši problema egzistuoja tik dėl empatijos stokos, todėl privalu telkti dėmesį į žmonių švietimą, sąmoningumo skatinimą, atsakomybės už tokį elgesį aiškinimą.
Be to, visuomenės nepakantumas ir vieša reakcija į netinkamai besielgiančius asmenis teigiamai veikia problemą, todėl raginčiau visus nebūti abejingus susidūrus su nederamo elgesio su gyvūnais atvejais ir veikti ryžtingai, sudrausminti, suteikti gyvūnui pagalbą ar kreiptis į policiją. Ne veltui sakoma: būk tas pokytis, kurį norėtum matyti kituose. Visada reikia pradėti veikti tik nuo savęs.
– Koks Jūsų šeimos požiūris į tokį atsidavimą nuskriaustiems gyvūnams ir kaip pavyksta visiems šeimos nariams paskirstyti dėmesį?
– Dukros mane supranta ir neprieštarauja šiai veiklai, sutuoktinis nebuvo sužavėtas dėl mano pasirinkimo, tačiau mūsų šeimoje likusi gyventi mopsė Pončka užkariavo vyro prielankumą, dabar abu džiaugiasi pasiglaustymais, pasikasymais ir bendravimu. Dėmesio pakanka visiems namiškiams, dažniau dėl to varžosi mano globotiniai. Gaila, bet dažnai pagalvoju apie tai, kiek jie vargelio patyrė, todėl yra tik didelis noras visus juos apsupti meile ir sugrąžinti pasitikėjimą žmonėmis.
– Jos vardas buvo Kena. Mopsų veislės kalytė, įsigyta su dokumentais su tikslu aktyviai veisti, todėl Kena vedė šuniukus po du kartus per metus. Kaip ir dažnai pasitaiko, gausiai vadas vedantys šunys veislynuose neužsibūna, juos keičia jaunesni, todėl ir šią buvo bandoma parduoti kaip sveiką kalytę. Būsimi Kenos šeimininkai, prieš įsigydami veterinarijos klinikoje patikrino jos sveikatą, kur paaiškėjo jos ligų gausa.
Tai sužinoję veisėjai atiduoti jau nepanoro, už pakarpos griebę Keną įmetė atgal į furgoną ir išsivežė namo. Susirūpinę žmonės iš karto paskambino „Dogspoto“ gyvūnų globos organizacijai, jų savanoriams pavyko šunį išpirkti. Pasirodo, Kena buvo laikoma tvarte, jos guolis buvo šiaudai, kūnelis pilnas blusų, tešmenys vilkosi žeme, nors šuniukų jau seniai ir beturėjusi, ausyse nuo įsisenėjusių uždegimų buvo augliai, girelės sugadintos, o kur dar išvarža. Ji bijojo visko, reikalus atliko po savimi, nes nebuvo vedžiojama.
Kenai buvo suteikta visa įmanoma pagalba, kad pagerėtų jos sveikatos būklė. 2016 m. vasario mėnesį Kena buvo perduota dukrai Kotrynai, o balandį ji atkeliavo pas mane, deja, aš jos atiduoti jau niekam nebegalėjau, lai ori senatvė bus jai mano namuose. Tik ji šiandien jau nebe Kena, ji vardu Pončka.
– Kuo Jūsų veikla sunki ir kuo džiaugsminga?
– Jokių sunkumų, tik džiaugsmas. Priverstinė papildoma mankšta, kai reikia vedžioti ne du, o keturis šunis. Papildoma kitokia protinė veikla, kai reikia sugalvoti, kaip bėdulį, niekad nemačiusį žaislo, sudominti žaidimu, užkariauti pasitikėjimą ir išmokyti nesigūžti nuo kiekvieno rankos judesio. Be to, dažniausiai šuniukai būna prastos sveikatos, juos reikia slaugyti, vežioti pas gydytojus ir prisidėti prie gydymo finansiškai. Sunkiausia yra tada, kai reikia išsiskirti su globotiniu, – negalėjome to padaryti, todėl mūsų šeimoje ir liko mopsė Pončka.
Meluočiau sakydama, kad jau pripratau prie to kraupaus vaizdo ar gailių istorijų, ligi šiol į jas reaguoju labai jautriai. Ramu tik dėl to, kad jie patenka į mūsų rankas, kai pagaliau būna nutrauktos kančios, badas, baimė ir nepasitikėjimas. Mano tikslai pasiekti tada, kai šuo iš naujo patiki žmogumi, sutikęs jį pradeda mikliai vizginti uodegą, nori būti glostomas, žaidžia.