Apie tai, kaip šiuo metu gyvena Italijos teisėjai, taip pat apie Lietuvos ir Italijos teismų sistemos skirtumus ir visuomenės požiūrį į teismus kalbamės su Italijos Aukščiausiojo Teismo teisėju A. Paziu.
– Kaip pasirinkote teisėjo kelią?
– Jaunystėje priklausiau skautų organizacijai. Tuo metu skautų leidžiamame laikraštyje perskaičiau interviu apie skautą, kuris dirbdamas teisėju nagrinėjo su nepilnamečių nusikaltimais susijusias bylas. Jis stengėsi savo darbu keisti nepilnamečių, darančių nusikaltimus, gyvenimą, daryti jį geresnį. Nors ilgą laiką norėjau ir planavau studijuoti mediciną, būdamas 18 metų pakeičiau savo seną norą ir, įkvėptas minėto interviu, nusprendžiau studijuoti teisę. Ir po 20 metų prisimenu, kaip stipriai nusivylė mano tėvas dėl šio sprendimo. Jis niekaip nesuprato, kodėl aš nusprendžiau studijuoti teisę, nors ilgą laiką planavau rinktis medicinos studijas.
– Ar Jūs esate laimingas dėl šio savo pasirinkimo?
– Tikrai taip, esu labai laimingas. Vis dėlto svarbu ne tai, ar aš laimingas. Svarbiausia, ar žmonės, kuriems tenka susidurti su manimi, yra laimingi dėl mano atliekamo darbo.
– Kokia teisėjų skyrimo procedūra Italijoje?
– Norint tapti teisėju Italijoje reikia išlaikyti sunkų egzaminą. Jo metu kiekvienas kandidatas turi atlikti 3 skirtingas rašytines užduotis. Pirma susijusi su romėnų ir civiline teise, antra – su baudžiamąja, o trečia – su administracine teise. Šiuo metu šį egzaminą planuoja laikyti apie 20 000 žmonių, kurie pretenduoja į 300 laisvų teisėjų vietų. Egzamino komisija sudaroma iš universiteto profesorių, profesionalių teisėjų. Jie ir tikrina kandidatų atliktų užduočių atsakymus. Jeigu visas užduotis atlieki gerai, leidžiama laikyti žodinį egzaminą, kurio metu tikrinamos žinios, įgytos universitete. Prisimenu, kai laikiau šį egzaminą, iš 300 asmenų, norėjusių tapti teisėjais, tik pusė jį išlaikė.
Egzamino metu tvyro itin stipri įtampa. Nuolat vaikštantys uniformuoti policininkai stebi, kad niekas nenusirašinėtų. Šis egzaminas trunka tris dienas po 6 valandas. Tai ilga ir sudėtinga procedūra. Kandidatai privalo būti labai ištvermingi. Verta nepamiršti ir sėkmės faktoriaus – juk komisijai reikia rasti darbų tikrinimo metodiką, nes fiziškai neįmanoma ištaisyti dešimtis tūkstančių darbų. Dažnai kandidatai prieš šį egzaminą lanko papildomus kursus. Jų metu rengiasi šiam sudėtingam egzaminui tiek teoriškai, tiek emociškai.
– Kaip Jūsų šalyje visuomenė informuojama apie teismų sprendimus?
– Žiniasklaidos atstovai ir visi, kam įdomu, gali paskaityti teismų sprendimus. Teismuose nėra specialių atstovų spaudai pareigybių. Paprastai sprendimas viešai paskelbiamas, kai visa bylos medžiaga perduodama į raštinę saugoti. Tada kiekvienas asmuo gali atvykti į teismą ir susipažinti su priimtais sprendimais. Tai formalus kelias norint sužinoti teismo sprendimą. Baigęs bylą Italijos Aukščiausiasis Teismas kitą dieną paskelbia teismo sprendimus savo interneto svetainėje. Svetainėje pateikiami visi teismo sprendimai. Su kiekvienu iš jų galima išsamiai susipažinti. Pranešimai spaudai apie bylas, kaip yra Jūsų šalyje, pas mus nerengiama. Viską, ką norime pasakyti, pasakome savo sprendimuose. Manau, kad kiekvieno teisėjo pareiga paaiškinti, koks jo sprendimas ir kodėl taip nusprendė. Teismo sprendimas turi būti suprantamas ir kiekvienam su teismais nesusijusiam žmogui. Taigi aš stengiuosi visada rašyti kiek įmanoma aiškiau ir paprasčiau.
– Ar teisėjai viešai komentuoja teismo sprendimus?
– Teisėjai jokiu būdu negali komentuoti sprendimų. Tai gali daryti tik teisės profesoriai, prokurorai, advokatai ir pan. Teisėjų darbas baigiasi kartu su sprendimo priėmimu. Ir nuo tos akimirkos turime susilaikyti nuo tolesnių komentarų. Teisėjai gali dalyvauti įvairiuose debatuose ir išsakyti savo nuomonę tik bendrais teisės klausimais, pavyzdžiui, kai vyksta diskusijos apie naujo įstatymo priėmimą.
– Kaip Jūsų šalyje vertinamas teisėjų aktyvumas socialiniuose tinkluose?
– Kiekvienas žmogus, nesvarbu, ar teisėjas, ar politikas, turi teisę į žodžio laisvę ir gali išsakyti savo nuomonę. Teisėjai – apie naujus įstatymus, o politikai – apie teisėjų darbą. Tačiau privaloma laikytis abipusės pagarbos ir visuomet žinoti savo ribas. Teisėjai negali daryti spaudimo politikams, kad jie pakeistų įstatymus, o politikai negali daryti įtaką norėdami pakeisti teisėjų sprendimus. Prisimenu, kad Italiją nuo 1978 iki 1985 m. valdęs prezidentas Alesandras Pertinis (Alessandro Pertini) dažnai sakydavo, jog teisėjai turi ne tik būti nešališki, bet ir šitokie atrodyti visuomenei. Tai privalu mūsų darbe. Dažnai turime išlikti tylūs ir atsakingai galvoti apie savo sakomus žodžius, kad niekas negalėtų suabejoti mūsų nešališkumu. Pavyzdžiui, aš šiuo metu nagrinėju su imigracija susijusias bylas. Apie tai turiu aiškią nuomonę, bet negaliu jos reikšti visuomenei. Savo požiūrį galiu pasakyti nebent tik savo artimiesiems.
– Kokį vaidmenį politikai vaidina Jūsų šalies teismų sistemoje?
– Jų vaidmenį puikiai atspindi lotyniška frazė unicuique suum, kuri reiškia, kad kiekvienas turi savo pareigas. Politikams tenka įstatymų leidžiamoji galia, o teisėjams – įstatymų aiškinimas. Kiekvienas turi būti atsakingas už savo sritį ir negali nesąžiningais veiksmais daryti įtaką kitai sričiai. Italijos Civilinio kodekso 12 straipsnyje nurodoma, kad teisėjas turi apsvarstyti įstatymo raidę, įstatymo kontekstą, įvertinti tikslą, kurį įstatymo leidėjas, priimdamas įstatymą, turėjo. Italijoje teisėjas, nagrinėdamas bylas, turi paklausti savęs, kada parlamentas priėmė šį įstatymą, koks buvo jo tikslas, kurį norėjo pasiekti. Ir tik tuomet gali pateikti įstatymo aiškinimą. Politikai sukuria įstatymus, o mes, teisėjai, stengiamės pateikti teisingas jų interpretacijas. Politikai neturi dalyvauti teisėjų sprendimuose, o teisėjai – kurti naujų įstatymų.
– Tik 37 proc. italų nurodo, kad teisėjai yra nepriklausomi. Kaip manote, kodėl visuomenė nepasitiki jais? Su kokiais iššūkiais šiuo metu susiduria Italijos teismai?
– Manau, kad toks nepasitikėjimo lygis susijęs su neseniai mūsų sistemą supurčiusiu skandalu. Atskleista, kad teisėjai, dalyvaujantys teismų savivaldoje, restoranuose susitikdavo su politikais ir diskutuodavo apie teismų pirmininkų kandidatūras. Žinoma, žmonės, matydami, kad teisėjai susitinka su politikais ir diskutuoja apie galimas kandidatūras užimti vadovaujamas pareigas, nusivilia teisingumu. Vis dėlto, mano manymu, vieno teisėjo klaida negali būti tapatinama su visa sistema.
Kita opi problema yra ta, kad teismai labai lėtai ir neefektyviai nagrinėja bylas. Statistiniais duomenimis, Italijoje vis ilgėja laikas, reikalingas civiliniams ir komerciniams ginčams išspręsti. 2016 m. pirmosios instancijos nuosprendžiui priimti prireikė 514 dienų, o 2017 m. – vidutiniškai 548 dienų. Žmonės pirmosios instancijos teismo sprendimo laukia vidutiniškai 1,5 metų, o apeliacinės instancijos atveju šis terminas dar ilgesnis – sprendimui priimti prireikia 2 metų, galutinei bausmei paskirti – 3,5 metų.
Italijos teismų sistemoje didžiulė problema yra milžiniški bylų kiekiai. Nepaisant to, kad Italijoje iš viso yra apie 8 000 teisėjų ir 250 000 teisininkų, kiekvienais metais šios šalies teismai privalo išnagrinėti net 4–5 milijonus bylų. Kasacinis teismas kiekvienais metais pateikia 85 000 sprendimų: 50 000 – baudžiamosios ir 35 000 – civilinės teisės.
Mano nuomone, norėdami dirbti efektyviau ir sklandžiau turime su kiekviena diena daryti savo darbą vis geriau ir geriau. Tai vienintelis mūsų tikslas.
– Kiek vidutiniškai bylų išnagrinėja Italijos Aukščiausiojo Teismo teisėjas?
– Kai pradėjau nagrinėti baudžiamąsias bylas, turėdavau išspręsti po 376 bylas per metus. Vėliau perėjau į kitą skyrių ir pradėjau nagrinėti civilines bylas, tad skaičius šiek tiek pasikeitė. Pavyzdžiui, vien per šių metų birželio mėnesį aš išnagrinėjau 36 bylas, o rugsėjį – 31 bylą. Kiekvienas Italijos Aukščiausiojo Teismo teisėjas vidutiniškai išnagrinėja apie 250 bylų per metus. Kiek žinau, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme šis skaičius gerokai mažesnis. Man kartais atrodo, kad Italijoje teisėjai dirba ne teisme, o fabrike. Kai toks milžiniškas bylų kiekis, kartais nukenčia kokybė. Vis dėlto mes tikrai stengiamės atlikti savo darbą kaip įmanoma geriau, nes bylos privalo būti kokybiškai išnagrinėtos.
– Kokios bylos šiuo metu Italijoje yra pačios populiariausios ir dažniausios? Kokia žymiausia Italijos byla, įstrigusi Jūsų atmintyje?
– Šiuo metu Italijos teismai nagrinėja daugiausia su imigracija susijusių bylų. Tai lemia gausus į mūsų šalį atvykstančių imigrantų kiekis.
Man labiausiai į atmintį įstrigo amerikietės Amandos Knox byla. 2007 m. buvo nužudyta jos kambario draugė, o įtarimai dėl nužudymo pareikšti Dramblio Kaulo Kranto piliečiui, Amandai ir jos vaikinui. Abi merginos pagal mainų programą mokėsi vidurio Italijos miestelyje. Kambario draugė buvo rasta žiauriai nužudyta savo kambaryje. Vienintelis nuteistasis šioje byloje – Dramblio Kaulo Kranto pilietis, nes jo vienintelio DNR pėdsakai buvo rasti ant nužudytosios merginos kūno. Jam paskirta 16 metų laisvės atėmimo bausmė.
Kaltumo šešėlis ant amerikietės krito dėl jos keisto elgesio – po kraupaus įvykio ji su savo tuometiniu vaikinu nevengė vienas kitam viešai rodyti savo šiltų jausmų, apsipirkinėjo parduotuvėje, o nuovadoje prieš apklausą darė jogos pratimus. Dėl tokių veiksmų mergina buvo apkaltinta nejautrumu dėl savo kambario draugės nužudymo. Vykstant procesui nustatyta, kad peilis, kuriuo buvo nužudyta mergina, priklausė jos vaikinui. O po ilgai trukusio teismo proceso A. Knox ir jos vaikinas buvo nuteisti kaip prisidėję prie žmogžudystės ir vėliau išvalę paliktus savo pėdsakus.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai merginą su vaikinu nuteisė ir skyrė atitinkamai 26 ir 25 metų laisvės atėmimo bausmes. Kai 2015 m. byla pasiekė Italijos Aukščiausiąjį Teismą, teismas juos išteisino. Amerikietė beveik ketverius metus jau buvo praleidusi Italijos kalėjime: dvejus metus, kol vyko ikiteisminis tyrimas, ir dar dvejus – kai pirmą kartą buvo pripažinta kalta. Kasacinis teismas nurodė, kad nepakanka įrodymų pripažinti juos kaltais dėl žmogžudystės.
– Rugsėjo mėnesį savaitę viešėjote Lietuvoje. Kokių Italijos ir Lietuvos teismų sistemų panašumų ir skirtumų įžvelgiate?
– Mano nuomone, Italijos teismų sistema yra labai glaudžiai susijusi su Lietuvos teismų sistema. Šių šalių sistemos panašios, nes priklauso bendrai kontinentinėje Europoje susiformavusiai teisės šeimai. O vienas iš mano pastebėtų skirtumų yra tas, kad Italijoje prokurorų ir teisėjų paskyrimo procedūra yra tokia pati; taip pat ir jų statusas. Tai reiškia, kad kelerius metus galiu būti teisėju, po to dirbti prokuroru ir vėl grįžti teisėjauti. Nėra jokių apribojimų ar papildomų reikalavimų dėl darbo pobūdžio keitimo. Kitas skirtumas – Italijoje negalima pačiam sau atstovauti teisme. Grindžiama tuo, jog asmuo neturi teisinių įgūdžių, kad galėtų tinkamai apsiginti. Asmuo privalo turėti teisininką, kuris jam atstovautų. Jeigu žmogus neturi pinigų mokėti teisininkui, valstybė gali padėti užmokėti jam. Asmens teisė į teisminę gynybą yra labai svarbi, tad šis principas jokiu būdu negali būti pamintas. O Lietuvoje kiekvienas žmogus laisvai gali pats gintis teismo procese.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, kurie dirba teismų sistemoje?
– Visų pirma siunčiu didžiausius komplimentus Lietuvos teisėjams. Jų kruopštumas, atidus darbas ir ypač spartus bylų nagrinėjimas yra puikus pavyzdys Italijos teisėjams.
O svarbiausia – nepamirškite savo tautos istorijos, ilgų mūšių už laisvę ir už nepriklausomybę. Tegul kiekviena Jūsų diena būna geriausia. Netoli Lietuvos apeliacinio teismo stovintys paminklai, primenantys KGB ir deportacijos aukas, verčia susimąstyti ir visada atminti tuos, kurie kovojo už šalies laisvę. Kiekvieną dieną prisiminkite istorijos svarbą ir tai, kokia yra tikroji laisvės vertė. Tai prisimindami rasime ir stiprybės išnagrinėti milžiniškus bylų kiekius.