Taip antradienį nutarė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmetęs tiek dėl sukčiavimo nuteisto dabar jau bankrutavusio verslininko Eimanto Jocio (gim. 1980 m.), tiek nuo jo nukentėjusio krepšinio trenerio Mindaugo Lukošiaus (gim. 1959 m.) kasacinius skundus dėl anksčiau žemesnių instancijų teismų paskelbto nuosprendžio.

Klaipėdos teismas kartą jau teistam E. Jociui yra skyręs trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo dvejiems metams. Be to, nuteistasis įpareigotas sumokėti beveik 565 eurų baudą į biudžetą bei 376 Eur įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Kreipdamasis į galutinės instancijos teismą E. Jocys siekė, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis būtų panaikintas, o byla – nutraukta. Tuo metu nukentėjusysis kasacinio teismo teisėjų prašė nuteistajam sugriežtinti nuosprendį ir pasiųsti atlikti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės į įkalinimo įstaigą.

Tačiau tam nėra teisinio pagrindo – teismas nutarė, kad E. Jocys pagrįstai buvo nuteistas dėl sukčiavimo.

„Šioje byloje teismai pagrįstai konstatavo, kad E. Jocys, skolindamasis pinigus iš M. Lukošiaus, apgaudinėjo nukentėjusįjį, jam nurodydamas klaidingą paskolų suteikimo tikslą, pateikdamas neteisingą informaciją apie tariamą pasiskolintų pinigų panaudojimą bendrovės veiklai bei nutylėdamas esmines aplinkybes apie savo ir bendrovės finansinę padėtį“, – nurodė LAT teisėjai.

Pasak jų, jeigu M. Lukošius būtų žinojęs apie tikrąją E. Jociaus ir jo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį bei tikruosius ketinimus, niekada pinigų nebūtų skolinęs: „E. Jocys sudarė nukentėjusiajam patikimo asmens įvaizdį, taigi akivaizdu, kad prieš tai įgytas pasitikėjimas ir skolinimosi metu prieš M. Lukošių panaudota esminė apgaulė nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą paskolinti pinigus.“

Teismas taip pat nutarė, kad nėra pagrindo tenkinti M. Lukošiaus skundo ir dar labiau griežtinti bausmę sukčiavusiam ir dabar jau bankrutavusiam verslininkui. „E. Jocys yra tinkamai integravęsis į visuomenę ir bausmės tikslai bus pasiekti jam atidėjus paskirtos bausmės vykdymą“, – nurodė teisėjai.

Šioje byloje buvo nustatyta, kad krepšinio treneriu dirbantis M. Lukošius savo šeimos draugui E. Jociui per kelis kartus paskolino daugiau kaip 103 tūkst. Eur. Šie pinigai turėjo būti skirti jam priklausiusio verslo vystymui, tačiau buvo panaudoti E. Jocio asmeninei gerovei.

Nustatyta, kad M. Lukošius pinigus skolino 2010-2011 m.

Dar bylą nagrinėjant teisme krepšinio treneris pasakojo, kad jo sutuoktinės vardu Klaipėdoje buvo atidaryta kepyklėlė „Bandelių alėja“, jos vadovu paskirtas E. Jocys. Jis – geras šeimos draugas, M. Lukošiaus žmonos brolio geriausias draugas.

Mindaugas Lukošius
„E. Jocys dalyvaudavo visose mūsų šeimos šventėse, lankydavo mus, kai mes darbo reikalais išvykdavome gyventi į užsienį, jis tapo geras mūsų draugas, žinojo mūsų finansinius santykius ir buvo įgijęs pasitikėjimą, jam net leidome gyventi mūsų bute, kai gyvendavome užsienyje, – teisme kalbėjo M. Lukošius. – E. Jocys ne kartą iš mūsų skolinosi pinigų, bet juos atiduodavo ir vėl skolindavosi – tai buvo įprasta, atrodė, kad jis gyvena pasiturinčiai.

2008-2009 m., kai buvo išvykę iš Lietuvos, E. Jocys vis pametėdavo kažkokių verslo planų, kur būtų galima investuoti pinigus. Mus tai tenkino, nes negyvenome Lietuvoje, ir reikėjo patikimo asmens, kuris galėtų patikimai atstovauti verslui. Kartą E. Jocys papasakojo, kad jo seneliai turėjo kepyklą ir kaip tai yra naudinga ir pelninga. Susiviliojome pasiūlymu ir 2009 m. investavome į šį verslą – išnuomojome patalpas, žmona E. Jocių paskyrė kepyklėlės direktoriumi. Verslo pradžia buvo sunki, vis reikalavo visokių įnašų. E. Jocys viskam vadovavo, piešė gražius planus. Bet 2010 m. mūsų šeimoje įvyko nelaimė, mirė mano žmona, todėl akivaizdu, kad kepyklėlė nebuvo pirmoje vietoje, man reikėjo rūpintis nepilnamečiu sūnumi.

Už verslą ir toliau buvo atsakingas E. Jocys – jis ateidavo, pateikdavo sąskaitas, pasakydavo, ką reikia daryti, kad verslas toliau būtų plėtojamas. Įnašai tai didėjo, tai mažėjo, o pelno nesimatė, buvo tik žadami dividendai – tikėjau, nes mūsų kepyklėlė buvo perspektyvioje vietoje. Tačiau patalpų nuoma ir komunaliniai mokesčiai kainavo brangiai – kas mėnesį reikėdavo mokėti maždaug po tūkstantį dolerių.

Maždaug 2011 m. E. Jocys pasakė, kad reikia nuomojamas patalpas pirkti – apie tai jam ne kartą pats buvau sakęs, nes supratau, jog tai galėjo būti nebloga investicija. Direktoriumi dirbęs E. Jocys aiškino, kad tai reikia daryti kuo greičiau, nes kaip tik į Klaipėdą grįžta patalpų savininkas. Bet jų kaina buvo apie 300 tūkst. litų (apie 90 tūkst. Eur) – pasakiau, kad tokios sumos negaliu duoti, tai yra dideli pinigai. Bet E. Jocys pasiūlė paimti savo butą – man toks pasiūlymas pasirodė priimtinas ir nuvykome pas notarę. Čia ji mano vardu surašė įgaliojimą butui valdyti ir parduoti, o aš E. Jociui įvairia valiuta daviau apie 282 tūkst. litų.

Po to verslas plėtojosi kaip plėtojęsis, bet netrukus E. Jocys ėmė manęs vengti, neatsakinėti į skambučius, o nuo 2013 m. su juo nebeturėjau jokio ryšio. Girdėjau kalbas, kad jis yra išvažiavęs, taip mūsų santykiai ir nutrūko. Gerokai vėliau kartą susitikau su E. Jociu mieste, o jis pasakė, kad baigčiau juokus, pamirščiau senus reikalus, nes kepykla seniai yra bankrutavusi ir jis šioje veikloje nebedalyvauja. Tai buvo šokiruojanti naujiena – klausiau, ką reiškia bankrutavusi, nes po žmonos mirties aš buvo vienintelis teisių perėmėjas ir akcijos, kurios priklausė žmonai, po jos mirties turėjo priklausyti būtent man.“

Po šokiruojančios žinios, kad verslas yra bankrutavęs, o visi į jį investuoti pinigai buvo paleisti vėjais, M. Lukošius netrukus išsiaiškino, jog kepyklėlė išties jau seniausiai bankrutavusi, nes nebuvo surastas teisių perėmėjas. Maža to, kaip sakė nukentėjusysis, notarė jam po sutuoktinės mirties neišdavė rašto apie kepyklėlę, nors pas ją tvarkėsi daugybę reikalų.

„E. Jocys buvo pasisiūlęs sutvarkyti su kepyklėlės verslu susijusius paveldėjimo reikalus, jis turėjo įgaliojimus ir veikė kaip įmonės direktorius, atskiro įgaliojimo tvarkyti bendrovės paveldėjimo reikalus jam nebuvau suteikęs, – pasakojo krepšinio treneris. – Tuo metu man nekilo jokių įtarimų, net man buvo patogu, kad jis už mane viską sutvarkys. Bet dabar suprantu, kad buvau apgautas.“

M. Lukošius teigė, kad nors E. Jocys buvo suteikęs įgaliojimus disponuoti jam priklausančiu butu, tačiau jį taip pat prarado, nes jį pardavė antstoliai už skolas – E. Jocys būsto įsigijimui iš banko buvo paėmęs paskolą, tačiau jos nesugebėjo grąžinti, todėl antstoliai turtą pardavė varžytinėse. „Apie tai nieko nežinojau, būčiau pats nupirkęs, jeigu būčiau apie tai žinojęs“, – teisme sakė sporto specialistas.

„Likau be nieko, todėl nusprendžiau kreiptis pagalbos į teisėsaugą, manau, kad E. Jocys mane apgavo“, – teigė M. Lukošius.

Jis taip pat nurodė, kad E. Jociui ne kartą skolino savo pinigines lėšas – jis turėjo keletą žemės sklypų, nekilnojamojo turto, sudarė pasiturinčio verslininko įvaizdį ir žadėjo skolinamus pinigus sugrąžinti per kelerius metus, kaip garantiją pasirašė paskolos raštelius.

Bylą išnagrinėjęs teismas nustatė, kad kepyklėlės direktoriumi E. Jocys buvo tik iki 2010 m. gruodžio 20 d., o jau po trijų mėnesių teisme jai buvo iškelta bankroto byla. Tačiau šią informaciją nutylėjęs E. Jocys toliau mulkino krepšinio trenerį ir iš jo apgaulės būdu gavo pinigų kepyklos veiklai tęsti. Maža to, jis, siekdamas sudaryti patikimo ir mokaus asmens įspūdį, surašė ir perdavė rankraštinius įrašus apie tariamų prekių ir paslaugų įsigijimą kepyklos veiklos vykdymui.

Tuo metu perspektyvaus verslininko įvaizdį sudaręs E. Jocys nepripažino jam pateiktų kaltinimų dėl sukčiavimo ir aiškino, kad realiai su M. Lukošiumi jokių verslo reikalų dėl kepyklos veiklos nėra turėjęs, o po nukentėjusiojo žmonos mirties įmonė jau buvo bankrutuojanti ir jis pats 2010 m. gruodžio mėnesį parašė prašymą atleisti iš darbo.

Vis dėl to, E. Jocys pripažino, kad 2011 m. rugsėjį surašė tris paskolos raštelius, tačiau tikino, jog M. Lukošius pareikalavo grąžinti visus gautus iš jo sutuoktinės pinigus, kurie buvo buvo skirti kepyklėlės veiklai ir asmeniniams jo reikalams. Tačiau suma, anot E. Jocio, tebuvo 130 tūkst. litų, o skolintų pinigų suma didėjo tik dėl to, kad nukentėjusysis esą priskaičiuodavo palūkanas.

„Todėl atvykęs į M. Lukošiaus namus pasirašiau tris paskolos raštelius kaip patvirtinimą dėl gautos paskolos su priskaičiuotomis palūkanomis“, – sakė E. Jocys. Tačiau vyras taip ir negalėjo paaiškinti, kodėl buvo surašyti trys paskolos rašteliai skirtingomis sumomis. Maža to, jis tikino, kad realiai skolos rašteliuose nurodytų sumų net nesiskolino.

Nors ir kratėsi kaltės dėl sukčiavimo, E. Jocys buvo pripažintas kaltu.

„E. Jocys panaudojo apgaulę M. Lukošiaus atžvilgiu ir ši apgaulė pripažintina esmine, nes nukentėjusiojo suklaidinimas turėjo lemiamą įtaką jo apsisprendimui dėl pinigų perdavimo E. Jociui, o tokios apgaulės panaudojimo pasekoje svetimo turto įgijimas laikytinas sukčiavimu“, – nurodė teismas.

Apkaltinamajame nuosprendyje taip pat pažymima, kad E. Jocys tyčia apgaule užvaldė didelės vertės svetimą turtą ir vengia turtinės prievolės, nes skolindamasis pinigus ir pasirašydamas paskolos raštelį, žinojo, jog pasiskolintų pinigų nukentėjusiajam negrąžins.