„Aš tenorėjau tik išsaugoti savo užgyventą turtą“, – teisinosi į teisėsaugos pareigūnų akiratį patekusi sukčiavimo schemos organizatorė Nomeda Gaišun. Ją prokurorai apkaltino dėl sukčiavimo, siekiant užvaldyti mirties patale gulinčio sutuoktinio – buvusio Kauno teisėjo Almanto Lisausko turtą.
Baudžiamojon atsakomybėn taip pat buvo patraukta ir vėliau iš darbo atleista notarė Rūta Palšauskienė – jai buvo pateikti kaltinimai dėl tarnybos pareigų neatlikimo.
Tačiau nei sutuoktinio turtą užvaldyti bandžiusi N. Gaišun, nei jai talkinusi R. Palšauskienė nesijautė kaltos – abi sugalvojo įvairiausių pasiteisinimų: nors medikai yra paliudiję, kad A. Lisauskas niekaip negalėjo išreikšti savo valios, jog testamentu palieka visą turtą sutuoktinei, tačiau sutuoktinė tikino priešingai – esą prieš mirtį vyras, paklaustas, ar sutinka sudaryti testamentą, pritariamai mirktelėjo. O tai matė į namus iškviesta notarė, kuri šį svarbų dokumentą patvirtino. Tačiau tokie teiginiai, niekuo nepagrįsti ir nė kiek nesumažina kaltės, konstatavo galutinius ir neskundžiamus sprendimus bylose priimantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Nuteistų moterų kasacinius skundus išnagrinėjo išplėstinė teisėjų kolegija, kurią sudarė net septyni Temidės tarnai. Jie nutarė, kad nekyla abejonių dėl nuteistųjų kaltės, jos pagrįstai buvo nuteistos dėl joms inkriminuotų nusikaltimų, o skirtos bausmės nėra per griežtos.
Tuo metu R. Palšauskienė į valstybės biudžetą turėjo sumokėti 38 MGL (1431 Eur) baudą. Iš abiejų nuteistųjų teismas yra nukentėjusiąja pripažintai A. Lisausko motinai priteisęs 2 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą.
„Dėl R. Palšauskienės elgesio buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas notariato autoritetas ir taip padaryta didelė žala valstybei, – nurodė teismas. – Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į R. Palšauskienės atliktų veiksmų pobūdį (tvirtindama testamentą neįsitikino testatoriaus veiksnumu ir valia), į tai, kad R. Palšauskienės elgesys iš esmės pasireiškė ir tuo, jog buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims (N. Gaišun) padaryti nusikalstamą veiką ir įgyti kito asmens turtą prieš jo valią, konstatuoja, kad šiuo atveju notariato autoritetas bei valstybės tarnautojo vardas buvo sumenkinti tokiu mastu, kad valstybei buvo padaryta didelė žala.“
Nors vėliau šis testamentas buvo panaikintas, teismo teigimu, tai nepaneigia R. Palšauskienės nusikalstamų veiksmų pavojingumo ir jais padarytos žalos reikšmingumo.
„N. Gaišun, pasinaudodama tuo, kad A. Lisauskas dėl labai sunkios sveikatos būklės (komos) negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, suorganizavo notaro išvažiuojamąjį posėdį A. Lisauskui testamentui patvirtinti ir suklaidino notarę dėl A. Lisausko valios bei sveikatos būklės, – konstatuodamas dėl sukčiavimo nuteistos teisėjo našlės kaltę nurodė teismas. – Šiuo atveju tai, kad sukčiavimo būdas buvo susijęs su civilinio sandorio sudarymu, nepaneigia tokių veiksmų vertinimo kaip nusikalstamų. Nukentėjusiųjų galimybės ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš kriterijų atribojant civilinius santykius nuo baudžiamųjų. Tai iš esmės atitinka ir teismų praktiką, kurioje konstatuota, kad vien tas faktas, jog yra priimti tam tikri teismų sprendimai civilinio proceso tvarka, nereiškia, kad nukentėjusiesiems nebuvo pasunkinta galimybė ginti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių.“
„Apgaulė pasireiškė iš esmės dviem veiksmais (neveikimu), t. y. kad N. Gaišun įtikino notarę R. Palšauskienę, jog A. Lisauskas visą savo turtą nori palikti jai, ir kad nuslėpė nuo notarės tikrąją A. Lisausko sveikatos būklę, – pabrėžė teismas. – N. Gaišun žinojo, kad testamento sudarymo metu A. Lisauskas dėl labai sunkios sveikatos būklės negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir kad jo būklė niekada nepagerės, taip pat kad ji nėra vienintelė A. Lisausko įpėdinė pagal įstatymą. Dėl to, siekdama viena po A. Lisausko mirties paveldėti visą jo turtą, įtikino notarę, kad sutuoktinis A. Lisauskas aiškiai pareiškė valią visą savo turtą po mirties palikti jai, nors pagal sveikatos būklę A. Lisauskas objektyviai to padaryti negalėjo. Be to, žinodama, kad ekspertizės metu nustatyta, jog A. Lisauskas dėl psichikos sutrikimų negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, šį faktą nuo notarės nuslėpė, priešingai, pateikė jai gydytojo pačiai N. Gaišun prašant ir iš jos žodžių surašytą medicinos dokumentą, kuriame nurodyta, jog, be kita ko, A. Lisausko būklė yra kintanti. Taip, nuslėpdama nuo notarės tikrąją A. Lisausko sveikatos būklę, iš esmės ją apgavo.“
Ši baudžiamoji byla buvo iškelta, kai į teisėsaugos pareigūnus kreipėsi dabar jau mirusio buvusio teisėjo A. Lisausko motina, – ji stebėjosi, kaip jos sūnus prieš mirtį galėjo išreikšti savo valią, jeigu jis buvo visiškai neveiksnus: dėl labai sunkios sveikatos būklės būdamas ištiktas komos jis net negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad dėl apsinuodijimo toksinėmis medžiagomis ištiktas komos A. Lisauskas buvo paguldytas į Kauno ligoninę. Čia vyras pragulėjo apie dešimt mėnesių, tačiau iš komos taip ir neatsigavo – konstatuota vegetacinė būsena.
„Jis neturėjo jokių šansų pasveikti, – sakė kitas gydytojas, vėliau dalyvavęs atliekant kūno skrodimą. – Jo smegenys buvo ištižę – košė, praktiškai toks žmogus negali nei gyventi, nei bendrauti, nei nešti socialinės atsakomybės. Žinoma, esant gerai slaugai ir gydymui toks ligonis gali išbūti mėnesiais, metais, tačiau pagerėjimas yra neįmanomas. Pagrindinis faktorius, kuris nužudė jo smegenis, buvo klinikinė mirtis.“
Kai A. Lisauską prižiūrėjo medikai, jį lankė tik sutuoktinė – dėl konflikto moteris prie savo vyro neprileido jo motinos. Šiai tik per teismą pavyko pasiekti, kad galėtų aplankyti neatsigaunantį sūnų.
Dėl ko tarp A. Lisausko motinos ir žmonos buvo kilę nesutarimai, taip ir neaišku, tačiau buvusio teisėjo motina per apklausą buvo prisipažinusi, kad santykiai pašlijo tuomet, kai sūnus pakliuvo į ligoninę, o ji laikinai apsigyveno šio namuose Kaune.
„Gydytojai sūnui gerėjimo požymių nepranašavo, o po vieno konsiliumo pakvietė mane su marčia ir pasakė, kad jo smegenys mirę, pasisekė atstatyti kvėpavimą ir širdies veiklą, – sakė A. Lisausko motina. – Po šio įvykio santykiai su marčia pablogėjo, ji pradėjo prie manęs kibti, liepė važiuoti man namo, sakė yra daktarai, yra kam rūpintis.“
Bet motina nuo sūnaus nesitraukė, tai, atrodo, tik siutino jos marčią, kuri, anot A. Lisausko motinos, vieną vakarą virtuvėje grįžusi iš ligoninės be jokių užuominų rėžė, kas buvo galvoje: „Negalvok, kad vyras ant ledo paliko mane, man viską užrašė, tu nieko nesitikėk, nieko negausi“.
„Vėliau klinikose medikai man pasakė, kad sūnui gydymo nėra, yra tik vegetacija, kad jį išrašys į slaugos palaikymo ligoninę, tačiau marti sūnų išsivežė namo, – kalbėjo motina. – Tą dieną bandžiau jai skambinti, bet marti į mano skambučius neatsakė, o kai nuvažiavau prie namo, manęs neįsileido, tada prasidėjo konfliktai, buvau priversta kreiptis į teisėsaugą. Tačiau vis tiek nebuvau įleista, sūnaus nemačiau, kol jo neišvežė į ligoninę. Teismas man nustatė valandas, kada galiu sūnų lankyti, bet manęs vis tiek neįleido ir lankyti neleido. Tik tada, kai teismo sprendimas po apeliacijos įsiteisėjo, man keliolika minučių buvo leista pamatyti sūnų ligoninėje. O netrukus marti vėl jį išsivežė į namus ir manęs neprileido.“
Motina sakė, kad jos sūnus ligoninėje gulėjo ir nejudėjo, nerodė jokių ženklų.: „Kiek mačiau sūnų, niekada nepastebėjau jokių sveikatos būklės pagerėjimų, jokio kontakto nebuvo, rankų, kojų nejudino, aš negirdėjau jo net dejuojant.“
Tuo metu tuometė A. Lisausko sutuoktinė N. Gaišun tikino, kad ilgą laiką komos būsenoje buvęs vyras nerodė jokių gyvybės ženklų, tačiau „po kiek laiko atsimerkė, pradėjo reaguoti, būdamas ligoninėje bendraudavo su draugais telefonu, o prarasdavo sąmonę būtent tada, kada būdavo problemos su infekcija, tarpais buvo sąmoningas“.
Moteris teigė, kad prieš pat mirtį sutuoktinį parsivežė į namus.
„Tada iškviečiau psichiatrą, kad šis parašytų pažymą, jog vyrui yra reikalinga ramybė, – sakė moteris, kuri vėliau psichiatro pažymą panaudojo sudarant testamentą. – Buvau nuėjusi į notaro kontorą dėl testamento sudarymo, pasikalbėjau su čia dirbusia mergina, jai pasakiau, kad A. Lisauskas yra namuose, tačiau nevaikštantis, jam įstatyta tracheostoma, nekalbantis, bet sąmoningas. Ši pasakė, kad reikalingi trys liudytojai. Vėliau visi susirinko mano namuose ir sudarė testamentą, notarei pateikiau visus duomenis, ir pasakiau, kad vyras man nori palikti visą palikimą. Kai nuėjome į kambarį, kuriame gulėjo vyras, jam pasakiau, kad atėjo notarė, paprašiau nebijoti ir jeigu jis nori, kad būtų sudarytas testamentas, tai mirkteltų. Jis mirktelėjo, truputį galvą nestipriai palenkdavo, nes tracheostoma įdėta buvo, jam skaudėjo.
Pasak jos, notarė sutikrino dokumentus, o tada atsistojo prie A. Lisausko lovos ir išaiškino, kad yra privalomas palikimas tėvams, vaikams, pagal įstatymo tam tikrus punktus.
„Notarė paklausė, ar A. Lisauskas palieka visą turtą žmonai, ir paprašė savo sutikimą ir valią išreikšti akių mirktelėjimu ir rankos paspaudimu, – teigė N. Gaišun. – A. Lisauskas mirktelėjo du kartus, išreiškė tą savo valią. A. Lisauskas viską suprato, tai buvo aišku iš jo akių, mimikos. Tada notarė paklausė, gal jis nori palikti savo turtą kažkam kitam, savo giminaičiams, gal turi vaikų, o gal nori palikti savo motinai, gal nori kažkokią dalį turto, ir prašė savo valią išreikšti linktelėjimu ir rankos paspaudimu, tačiau A. Lisauskas neatliko jokių veiksmų. Tada notarė nuėjo į kambarį pasirašyti ir po to atėjusi prie A. Lisausko paklausė, ar jis sutinka, kad už jį pasirašys jo buvusi kolegė, jis pamirksėjo. Testamentą notarė perskaitė garsiai ten, kur buvo ligonis, prie visų tuo metu buvusių kambaryje.“
Moteris tikino, kad namą, kuriame ji su sutuoktiniu gyveno, nupirko A. Lisausko tėvas, tačiau esą už sūnaus pinigus, o vėliau po jo mirties vyras šį namą paveldėjo.
„Su vyru niekada apie turtus nekalbėjome, nežinojau, kas man priklauso“, – tikino N. Gaišun. Ir pridūrė, kad iš klinikų jos vyras buvo išvežtas gydytojų iniciatyva, kurie esą sakė, kad „daugiau negali laikyti tokio ligonio, kad būklė gerėjanti“.
Tuo metu dabar jau buvusi notarė R. Palšauskienė tikino, kad anksčiau N. Gaišun nepažinojo, o kai ši kreipėsi į jos kontorą, pateikė ne tik asmens dokumentų kopijas, bet ir gydytojo pažymas apie A. Lisausko neveiksnumą.
„Kai nuvykau į namus sudaryti testamento, duris atidarė N. Gaišun, hole stacionarioje gydymo lovoje gulėjo ligonis, jokia aparatūra prie jo nebuvo prijungta, jis buvo užklotas iki smakro, – sakė R. Palšauskienė. – N. Gaišun pristatė, kad atvyko notarė, tada ir aš pati prisistačiau, supratau, kad vyras kažkaip sureagavo žiūrėdamas į N. Gaišun. Trys moterys sėdėjo prie stalo, tai buvo dokumento surašymo liudytojos. Paskui atėjau prie ligonio lovos, paklausiau, ar jis žino, koks notarinis veiksmas bus atliekamas ir A. Lisauskui išaiškinau teises, tada buvo prašymas pamirksėti – iš pradžių jis sumirksėjo du kartus. Kai paklausiau, kaip man reikės su A. Lisausku bendrauti, N. Gaišun paaiškino, kad reikia paimti ligonio kairę ranką, ir jeigu A. Lisauskas sutinka su užduodamu klausimu jam, jis paspaudžia ranką. Paklausus garsiai A. Lisausko, ar jis sutinka testamentu turtą palikti N. Gaišun, jei sutinka, reiktų paspausti jos ranką du kartus. Aš jo paspaudimą pajutau. Tada klausiau, gal jis norėtų savo turtą kažkam kitam palikti, jokio rankos paspaudimo nebuvo.“
„Viskas dabar mano“, – moters žodžius citavo liudytoja.
Kad A. Lisauskas negalėjo suprasti, kas jam yra sakoma, patvirtino daugybė pareigūnų surinktų įrodymų, todėl notarės surašytas testamentas jau po buvusio teisėjo mirties buvo užginčytas teisme. Kauno apylinkės teismas testamentą pripažino negaliojančiu.
Teismas konstatavo, kad A. Lisausko testamento sudarymo metu dėl sunkios ligos ne tik niekaip negalėjo išreikšti savo valios, bet dėl negalėjimo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti negalėjo jos ir suformuoti, testamento sudarymo metu egzistavo pakankamai akivaizdūs testatoriaus valios nebuvimo įrodymai. Byloje taip pat nustatyta, kad notarė surašė testamento turinį tik pabendravusi su testamentine įpėdine N. Gaišun, net nepabandžiusi bendrauti su testatoriumi, testamentą surašė nežinodama jo valios, notarei pakako gydytojo pažymos, išrašytos N. Gaišun prašant, kurioje A. Lisauskui konstatuotas psichikos pažeidimas, esant galvos smegenų pažeidimui, tačiau nurodyta, kad būklė kintanti.
Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad nors A. Lisauskas testamento sudarymo metu ir nebuvo teismo pripažintas neveiksniu, tačiau dėl labai sunkios būsenos (komos) ne tik negalėjo išreikšti savo valios, bet dėl negalėjimo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negalėjo jos suformuoti, testamento sudarymo metu egzistavo pakankamai akivaizdūs testatoriaus valios nebuvimo įrodymai, tai reiškia, kad testamento sudarymo metu nebuvo visų testamentui sudaryti būtinų sąlygų – subjekto valios ir jos išreiškimo.
Testamente buvo nurodyta, kad A. Lisauskas po mirties žmonai palieka gyvenamąjį namą, kiemo statinius, žemės sklypą, negyvenamąją patalpą, kuri buvo jo asmeninė nuosavybė. Be to, testamente buvo nurodyta, kad jis perleidžia pusę automobilio ir žemės sklypo, kuriuos valdė kartu su žmona.
Didžioji palikimo dalis dabar yra atitekusi A. Lisausko motinai.