Gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkai turi absoliučias nuosavybės teises į atskirus turto objektus (butus, kitas patalpas). O bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal CK 4.82 straipsnį jiems priklauso namo bendrijos naudojamos patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Bendrąją daline nuosavybe savininkams priklausančios bendrojo naudojimo patalpos laikomos butų priklausiniais. Lietuvos Aukščiausias Teismas (LAT) vienoje bylų pažymėjo, kad, kaip nurodyta CK 4.19 str. 1 dalyje, priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. CK 4.19 str. 1 dalies prasme daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpos iš tikrųjų pripažintinos priklausiniais, tačiau ne kurio nors vieno ar kelių, o visų (arba esančių atskiroje namo dalyje, pavyzdžiui, vienoje laiptinėje) butų savininkų, nes jos yra skirtos tarnauti pagrindinėms patalpoms – butams – ir tenkina visų butų savininkų interesus.
Tai, kad bendrojo naudojimo patalpos priklauso visiems namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, reiškia, jog patalpos nėra atidalytos, yra tik kiekvienam bendraturčiui priklausančios idealiosios nuosavybės teisės dalys (CK 4.72, 4.73 str.). /.../ Daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų dalies negalima pripažinti vieno buto priklausiniu, išskyrus atvejus, kai bendrojo naudojimo patalpas yra įmanoma atidalyti taip, kad tai netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį (CK 4.82 str. 2 d., 4.90 str. 1, 2 d.)(1).
Įgyvendindami pareigą bendro naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, savininkai gali steigti savininkų bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį (CK 4.83 str. 3 d.). Steigdami bendriją savininkai jai perduoda teisę valdyti ir naudoti bendrąją dalinę daugiabučio namo savininkų nuosavybę(2). Jungtinės veiklos sudarymo pagrindus reglamentuoja CK Šeštos knygos LI skyrius. Jeigu savininkai nusprendžia butų savininkų bendrijos nesteigti ar ji nustoja veikti dėl kitų priežasčių, savivaldybės sprendimu gali būti skiriamas namo administratorius. Jis privalo įgyvendinti visas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu (administratoriaus veiklai taikomos CK XIV skyriaus nuostatos).
Žemės sklypų valdymas, naudojimasis juo bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra sudėtingesnis nei pastatuose esančių patalpų, nes žemės valdymas yra specifinis – natūroje nėra paprasta atriboti, kuri žemės sklypo dalis kuriam savininkui turėtų tekti jiems priklausančiame žemės sklype. Dėl to įgyvendinant bendrąją dalinę nuosavybę į žemę praktikoje labai dažnai kyla problemų.
Perleidimo teisė
Viena iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo formų – bendrosios dalinės nuosavybės teise disponuojamų nekilnojamų daiktų perleidimas. Kaip ir bet kuris civilinės teisės objektas, nekilnojamasis daiktas gali būti įvairių sandorių objektas. Laikydamasis teisės aktuose nustatytų reikalavimų savininkas gali jam priklausantį nekilnojamąjį daiktą parduoti, išmainyti, dovanoti, perduoti pagal paveldėjimą ir t. t. CK 4.78 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio teisė perleisti kitiems asmenims visą savo idealiąją dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus CK nustatytas išimtis. Kadangi bendrąją nuosavybės teise priklausančios objekto dalies perleidimas yra reikšmingas visai bendrosios nuosavybės teisei, įstatymas įtvirtina pirmumo teisę bendraturčiams pirkti bendrąją nuosavybe esančią dalį ta kaina ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis ji parduodama, išskyrus, kai daiktas parduodamas iš viešųjų varžytinių. Šios normos paskirtis – ginti bendraturčių interesus ir mažinti bendraturčių skaičių siekiant užtikrinti ekonomišką turto valdymą ir disponavimą juo, nes kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įgijus kitam bendraturčiui ir sujungus daikto dalis, daiktą valdyti yra efektyviau.
CK 4.79 str. 2 dalis nustato, kad savininkas, ketinantis parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje ne bendraturčiui, privalo raštu apie tai pranešti kitiems bendraturčiams ir nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama nekilnojamojo daikto dalis, apie tai pranešama per notarą. Kitiems bendraturčiams atsisakius pasinaudoti savo pirmumo teise pirkti parduodamą dalį, pardavėjas turi teisę savo dalį parduoti bet kuriam trečiajam asmeniui. Jeigu dalis bendrąja nuosavybe priklausančio daikto (objekto) parduodama pažeidžiant pirmumo teisę ją pirkti, bendraturtis turi teisę per tris mėnesius kreiptis į teismą su ieškiniu reikalaudamas, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.
Dažnai būna, kad pardavėjai neįspėja kitų bendraturčių apie ketinimą parduoti daiktą ir perleidžia jį be jų žinios. Norint palengvinti tokių problemų sprendimą, teismų praktikoje buvo suformuluota taisyklė, kad perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių kitų teisės normų pažeidimų, pakanka konstatuoti, kad buvo pažeista kito bendraturčio pirmumo teisė pirkti šią dalį ir teismo sprendimu tokiam bendraturčiui perkeliamos pirkėjo teisės ir pareigos. Be to, pagal CK 4.79 str. 3 dalį perkeliant pirkėjo teises ir pareigas neatsižvelgiama į asmens įgijusio turtą, esančio bendrąja daline nuosavybe, sąžiningumą(3). Dėl to visiškai nėra svarbu, ar dalį įsigijęs asmuo žinojo apie tai, kad kitų bendraturčių pirmumo teisė pažeidžiama, ar nežinojo.
Pažymėtina, kad pirmumo teise bendraturčiai ginami tik parduodant nekilnojamojo daikto dalį. Jeigu dalis, esanti bendrosios dalinės nuosavybės objektu, ne bendraturčiui perleidžiama mainų arba dovanojimo sutartimi, ši bendratučių apsauga nebetaikoma. Tokį teisinį reguliavimą lėmė esminės aplinkybės, kad mainų esmė yra apsikeitimas daiktais, o pirkimo–pardavimo sutartimi daiktas perduodamas kito asmens nuosavybėn už sutartą pinigų sumą (kainą). Tai yra esminis mainų skirtumas nuo pirkimo–pardavimo. Mainų sandorio šalių pagrindinis siekis – ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos. CK 4.79 straipsnis, nustatantis bendrosios nuosavybės dalies perleidimo specialiąsias sąlygas, kitiems bendraturčiams suteikia pirmumo teisę šią dalį įgyti tik tais atvejais, kai jis turi galimybę pasiūlyti tas pačias sandorio sąlygas. Tokiu atveju daikto perleidėjo interesas sudaryti sandorį jį tenkinančiomis sąlygomis, gauti norimą ir sulygtą atlyginimą, lieka nepažeistas, o bendraturčio galimybė pasiūlyti mainų sutartimi sulygtas daikto perleidimo sąlygas dažniausiai yra ribota arba neįmanoma. Dėl to vienam bendraturčiui nekilnojamųjų daiktų mainų sutartimi perleidžiant bendrosios nuosavybės dalį, kitas bendraturtis neįgyja pirmumo teisės įgyti perleidžiamą dalį, nes toks pirmumo teisės taikymas prieštarautų mainų sutarties esmei.
Teisė savo lėšomis padidinti bendro turto vertę
Be bendrąja daline nuosavybe esančios dalies perleidimo, CK 4.77 str. 1 dalis suteikia bendraturčiui teisę savo lėšomis padidinti bendrąjį daiktą ar jo vertę. Laikydamasis CK 4.75 straipsnyje įtvirtinto principo, pagal kurį bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendraturčių sutikimu, tai padaryti jis gali tik gavęs kitų bendraturčių sutikimą. Vieno bendraturčio daromi bendro daikto pakeitimai savaime pakeičia kitų bendraturčių naudojimo, valdymo ir disponavimo teisių turinį, dėl to tokie pakeitimai negali tapti kitų bendraturčių teisių ar teisėtų interesų pažeidimo priežastimi.
Pagerinti ar pakeisti daiktą bendraturtis gali tik aptaręs tai su kitais bendraturčiais ar bendro turto valdymo organizacija – bendrija. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendraturčiui siekiant įgyvendinti įstatymu suteiktą statybos teisę, susijusią su bendru daiktu, kitų bendraturčių duodami sutikimai yra skirti ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti, dėl to bendraturtis, kreipdamasis į kitus bendraturčius dėl sutikimo gavimo, privalo juos tinkamai informuoti apie veiksmus, ketinamus atlikti su bendrai naudojamu daiktu(4). Tam bendraturčiams turi būti pateikta gana išsami informacija apie planuojamus atlikti statybos darbus (projektiniai pasiūlymai – eskiziniai projektai, išreiškiantys statinio architektūros ir kitus pagrindinius sprendinius, galimus statinio rekonstrukcijos, naujus statybos variantus), juose turi būti nurodyti esminiai objekto pertvarkymo duomenys (vieta, aukštis, plotis ir pan.), pakankami bendrasavininkiams nuspręsti, ar jų teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti. Ar bendraturčiams pateikiama informacija išsami, vertinama pagal tai, ar yra pakankamai duomenų nuspręsti, ar būsima statyba nepažeis jų, kaip bendraturčių, teisių. Teisės aktai įsakmiai nenurodo, kokiu konkrečiu būdu turi būti pateikiama tokia informacija, dėl to planuojami statybos darbai galėtų būti detaliai aptarti susitikime su bendrasavininkiais arba informacija apie planuojamus statybos darbus gali būti pateikta kiekvienam iš bendrasavininkių asmeniškai.
Kadangi sutikimo davimas yra laisvos asmens valios išraiška, kiekvienas bendraturtis gali savo nuožiūra duoti arba atsisakyti duoti sutikimą atlikti bendrosios nuosavybės pakeitimo darbus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bendraturčiai yra įpareigoti bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai derinti savo interesus, atsisakymas duoti sutikimą turi būti protingai motyvuotas. Protingais motyvais vadovaujantis teismų praktika gali būti pripažinti faktais, specialistų išvadomis, kitais patikimais duomenimis pagrįsti argumentai, kurie patvirtina, kad daikto pagerinimas nepakeis bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygų, buvusių iki rekonstrukcijos, kitaip nei nurodo statybos techniniai dokumentai, teisės normos, reguliuojančios statinio saugos ir eksploatavimo sąlygas(5). Vadinasi, bendraturtis, nesutikdamas su kito bendraturčio, siekiančio didesnės nuosavybės, veiksmais, turi nurodyti galimus tokių teisės normų pažeidimus. Jeigu bendraturtis nenurodo protingai motyvuoto atsisakymo duoti sutikimą pagrindų, bendraturtis gali kreiptis į teismą su ieškiniu dėl trukdymo įgyvendinti savo bendrosios dalinės nuosavybės pašalinimo.
Teisė į statybą, varžoma bendraturčių atsisakymu duoti sutikimą atlikti statybos darbus, gali būti ginama per teismą, esant abiem šioms sąlygoms: 1) statytojas siekia gauti sutikimą atlikti konkrečius statybos darbus ir pateikia apie juos išsamią informaciją;
2) nenustatoma atsisakančio duoti sutikimą bendraturčio teisių ir teisėtų interesų galimo pažeidimo dėl konkrečių statybos darbų atlikimo(6).
Kalbant apie įrodinėjimo pareigą teisminio nagrinėjimo metu, ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jis tinkamai informavo bendraturčius apie ketinamus daryti bendrosios nuosavybės daikto pakeitimus, o atsakovas privalo įrodyti, kad tokie pakeitimai pažeis jo, kaip bendraturčio, nuosavybės teises.
Teismas, išnagrinėjęs faktinių aplinkybių visumą, gali bendraturčio atsisakymą pripažinti trukdymu bendraturčiui gauti statinio projektavimo sąlygas ir statybos leidimą. Pažymėtina, kad teismas, pripažindamas, jog bendraturčio atsisakymas duoti sutikimą didinti bendrąją nuosavybę nepagrįstas, savaime nepripažįsta ieškovo teisės atlikti bendrosios dalinės nuosavybės didinimo darbus, kitaip toks teismo sprendimas reikštų teisės atlikti statybos darbus, negavus statybos leidimo, sutikimą. Dėl to teismas, spręsdamas bylą dėl nepagrįsto atsisakymo duoti sutikimą atlikti statybos darbus, tik konstatuoja atsisakymą kaip nepagrįstą ir pripažįsta bendrasavininkiui teisę gauti projektavimo sąlygas ir leidimą statyti be bendraturčių sutikimo.
Teisė atidalyti turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės
Be nurodytų bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo formų, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str.). Taip įgyvendinama bendraturčio teisė nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę ar jos dalį. CK 4.80 str. 2 dalyje nustatyta, kad daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Be įprasto daikto atidalijimo natūra, praktikoje išskiriami įvairūs būdai, kaip bendraturčiai gali pasitraukti iš bendrosios dalinės nuosavybės: parduodami bendrą daiktą ir pasidalydami už daiktą gautus pinigus, prašančiam atidalyti asmeniui sutikus, gauti iš kitų bendraturčių kompensaciją už jam tenkančią dalį arba priteisti vienam ar keliems bendraturčiams piniginę kompensaciją be jų sutikimo ir kt.
Nors šiai teisei įgyvendinti kitų bendraturčių sutikimo nereikalaujama, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės galima tik šalių susitarimu. Jeigu dėl atidalijimo būdo nesusitariama, pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį ginčas sprendžiamas teisme. Bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, teisme privalo įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai; kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus. CK 4.80 str. 2 dalyje nustatyta esminė sąlyga: daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, saugo daiktą nuo tokių pertvarkymų, dėl kurių jis netektų savo paskirties, kartu saugomi ir kitų bendraturčių interesai.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, ppirmenybė turi būti teikiama atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.). Tik negalint daikto padalyti natūra, gali būti nustatoma naudojimosi tuo daiktu tvarka (7).
Esminis įstatyme nustatytas reikalavimas atidalijant daiktą natūra yra draudimas daiktui padaryti neproporcingą žalą ir nors įstatymo formuluotė tam tikrą žalos padarymą numato, tačiau bet kuriuo atveju tokia žala privalo būti proporcinga. Žalą neproporcinga galima laikyti tada, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos, pavyzdžiui, beveik nelieka daikto naudojimo pagal paskirtį galimybės. Atidalijant daiktą, dažniausiai jam padaroma tam tikra žala, tačiau padaryta tokia žala pateisinama, jei po tokio atidalijimo daiktą galima naudoti pagal paskirtį, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
Jeigu daikto atidalyti natūra neįmanoma be neproporcingos žalos jo paskirčiai, teismas gali atsisakyti tenkinti ieškinį. Tokiu atveju įstatyme yra nustatyta teisė vienam ar keliems bendraturčiams priteisti kompensaciją. Bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, juo naudojimosi ir disponavimo bendraturčių sutarimu principas leidžia daryti išvadą, kad mokėti piniginę kompensaciją vietoj daikto dalies atidalijimo natūra leistina, jei yra atidalijamo daikto bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimas. Šis reglamentavimas sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (CK 1.2 str. 1 d.), taip pat su CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis.
CK 4.80 str. 2 dalyje tiesiogiai nenurodyta, kuris iš bendraturčių – siekiantis atidalijimo, kitas bendraturtis ar bet kuris iš jų – gauna piniginę kompensaciją. Keblumų nekyla, kai bendraturtis sutinka gauti kompensaciją. Atidalijant daiktą, priteisti kompensaciją, kaip įprasta, galima prašančiam atsidalyti asmeniui, nes preziumuojama, kad jis, norėdamas atsisakyti bendros nuosavybės valdymo, sutinka gauti kompensaciją. Jei nėra bendraturčio sutikimo, kompensacija už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje galima išimtiniais atvejais, kai: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) kompensacija paprastai priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui; c) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus. Pripažintina, kad tai, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, visada sprendžiama individualiai: privalu ištirti ir įvertinti ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgti į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. Nagrinėjant piniginės kompensacijos priteisimo klausimą, svarbu ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją.
SIC!
Apibendrinant pažymėtina, kad ir kokią nuosavybės įgyvendinimo formą bendraturtis pasirinktų, jis visuomet privalo laikytis bendraturčių interesų derinimo principo ir bendrąja daline nuosavybe esantį turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti pagal bendrą visų bendraturčių sutarimą, nepažeisti kitų bendraturčių teisių bei teisėtų interesų ir saugoti bendrą turtą.
1. LAT CBS 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2005.
2. Daugiabučių namų savininkų bendrijos steigimą, valdymą ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (Žin., 2000, Nr. VIII-1741).
3. LAT CBS 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2005.
4. LAT CBS nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1265/2002 m.
5. LAT CBS 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003.
6. LAT CBS nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1265/2002.
7. LAT CBS 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2005.
JURISTO Nr. 11 anonsai
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 1 d. 6 punktas nustato, kad darbo sutartis su darbuotoju be įspėjimo nutraukiama „likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo“. Tačiau kartais, atleidus iš darbo darbuotoją šiuo pagrindu, paaiškėja, kad vietoj likviduotos darbdavio įmonės (įstaigos) įkurta nauja įmonė (įstaiga) iš esmės vykdo tą pačią veiklą ir joje dirba dauguma ankstesnės įmonės darbuotojų. Ar, taip nutikus, nėra pagrindo darbuotojo atleidimą iš darbo dėl įmonės likvidavimo pripažinti neteisėtu? Kaip darbuotojas, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, gali prisiteisti patirtos neturtinės žalos atlyginimą? Straipsnyje AR VISADA TEISĖTAI DARBUOTOJAS ATLEIDŽIAMAS IŠ DARBO DĖL DARBDAVIO LIKVIDAVIMO? NETURTINĖS ŽALOS ATLYGINIMAS mėginsime atsakyti į šiuos klausimus.
Praktikoje dažnai būna, kad įmonė, įstaiga, organizacija permoka darbuotojui darbo užmokestį. Taip atsitinka dėl įmonėje vykstančių gamybinių organizacinių priežasčių, administracijos darbuotojų padarytos klaidos, teismų priimtų sprendimų pakeitimo arba dėl paties darbuotojo nesąžiningų veiksmų. Darbo kodekso 224 str. 3 dalis neleidžia iš darbuotojo išieškoti jam permokėto darbo užmokesčio, jeigu tai atsitiko netinkamai pritaikius įstatymą, išskyrus, jei buvo padaryta skaičiavimo klaida. Šios teisės normos tikslas yra apsaugoti darbuotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės darbo santykių šalies, interesus nuo darbdavių galimo savivaliavimo. Civilinis kodeksas aptaria atvejus, kai iš darbuotojo gali būti išreikalautas jam be pagrindo išmokėtas darbo užmokestis. CK 6.241 str. 4 dalyje nurodyta, kad negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytas darbo užmokestis ir jam prilyginamos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidų. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad kai darbuotojas, pavyzdžiui, pateikia suklastotus dokumentus apie faktiškai neatliktus darbus ir tuo pagrindu jam buvo apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis, šis iš tokio nesąžiningo darbuotojo gali būti išieškotas. Apie tai skaitykite straipsnyje PERMOKĖTO DARBO UŽMOKESČIO IŠIEŠKOJIMAS IŠ DARBUOTOJO.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Išsamiau apie tai skaitykite straipsnyje PAGRINDINĖS ĮGYJAMOSIOS SENATIES YPATYBĖS.