Vienas tokių nuteistųjų – nusikalstamos „Agurkinių“ grupuotės lyderis Saulius Velečka, pravarde Agurkas, dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo nuteistas kalėti keturiolikai su puse metų.

Bet gyvenimas daugiau kaip milijoną eurų kainavusiame pastate S. Velečkos, kaip ir kai kurių kitų nuteistųjų nė kiek nežavi – jie pripažįsta, kad kur kas maloniau gyventi moderniai įrengtuose pataisos namų kambariuose nei bendrabučio tipo, tačiau sako, jog dėl geresnių kalinimo sąlygų jaučiasi izoliuoti nuo kitų nuteistųjų ir vos kelias valandas per parą gali išeiti į kiemą pasivaikščioti.

Tuo metu pataisos namų direktorius Regimantas Kavaliauskas atkerta, kad moderniame pastate gyvenantiems nuteistiesiems teks susitaikyti su tokia realybe, o būryje, kuriame kali S. Velečka, įkalinti ir kiti vadinamieji kalėjimo autoritetai – taip siekiama užkirsti kelią tarp nuteistųjų paplitusiai subkultūrai.

Be to, įkalinimo įstaigos vadovas sako, kad ateityje tokiomis pačiomis sąlygomis bausmę atliks ir kiti nuteistieji – tiesa, prieš tai būtina rekonstruoti tūkstančius vietų pataisos namuose.

Kokiomis nuotaikomis Marijampolės pataisos namuose gyvena nuteistieji, kaip atrodo jų gyvenamoji zona, kokių išskirtinių pageidavimų turėjo į pataisos namus iš tardymo izoliatoriaus atvežtas S. Velečka, ir kodėl vadinamieji kalėjimo autoritetai nepatenkinti gyvenimu naujose patalpose, DELFI turėjo ne tik išskirtinę galimybę paklausti nuteistųjų, bet ir apsilankyti jų kamerose.

Gyvena ne taip jau ir blogai

Patekti į pataisos namus nebuvo sudėtinga – įkalinimo įstaigos direktorius iš karto sutiko, kad žurnalistai atvyktų į jo vadovaujamą įstaigą ir pabendrautų su nuteistaisiais. Tais, kurie ką tik buvo prabilę apie pataisos namuose vos neįvykusį kalinių maištą – į kalėjimo valgyklą pusryčiauti atėję nuteistieji sužinojo, kad maisto jiems nėra, nors už maitinimą Kauno bendrovei „Niklita“ yra mokama iš valstybės biudžeto.

Dėl kilusio incidento tyrimą pradėjusi pataisos namų administracija aiškinasi, kodėl nuteistieji liko be maisto, savo patikrinimą po DELFI publikacijos pradėjo ir Kalėjimų departamentas. (Daugiau apie tai skaitykite susijusiuose straipsniuose ir vaizdo įraše.)

Marijampolės pataisos namuose šiuo metu bausmę atlieka apie 900 už įvairius nusikaltimus nuteistų asmenų, dauguma jų teisti jau ne pirmą kartą. Čia kalintys nuteistieji yra suskirstyti į kelias grupes – į paprastąją, kurią sudaro didžioji dalis kalinių; lengvąją, kuriai priskiriami gerai besielgiantys ir nuobaudų neturintys nuteistieji; drausmės, į kurią patenka režimo nesilaikantys ir už įvairius pažeidimus nubausti nuteistieji.

Prieš keturis mėnesius iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kuriame daugiau kaip keturis metus laukė teismo nuosprendžio, atvežtas „Agurkinių“ lyderis S. Velečka šiuo metu yra paprastojoje grupėje, tačiau bausmę atlieka dinaminės priežiūros sektoriuje. Jame kali apie 60 kalinių.

Būtent nuteistųjų įkalinimas dinaminės priežiūros būryje pataisos namų prižiūrėtojams suteikia galimybę geriau pažinti kalinius, įvertinti jų poreikius, taip pat yra lengviau juos kontroliuoti ir užkertamas kelias vadinamųjų autoritetų galios demonstravimui.

Nuteistieji keliasi 6. 30 val.ryte ir pusantros valandos turi laisvo laiko, kai atrakinamos jų kameros ir gali nueiti į dušą, o po to – į valgyklą. Nuo 9 iki 10.30 val. jie išvedami į lauką, po to pusantros valandos gali praleisti savo aukšte bendrosiose patalpose, kol 12 val. visi yra užrakinami ir paliekami savo kamerose. Jų durys atidaromos po dviejų valandų – tuomet norintys gali eiti pietauti, o po pietų skiriama pusantros valandos pasivaikščiojimams po kiemą. Vėliau – vėl bendros patalpos, o į kameras nuteistieji uždaromi nuo 19.30 val.

Pataisos namų direktorius R. Kavaliauskas sako, dinaminės priežiūros sektoriuje gyvena apie šešiasdešimt nuteistųjų – tai ne tik įkalinimo įstaigos „senbuviai“, bet ir naujokai, atvežti iš kitų pataisos namų ar tardymo izoliatorių, jau teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį.

Vienoje kameroje gyvena po du tris kalinius, jose taip pat atskirai įrengti tualetai, tik dušai yra bendrose patalpose. Tačiau – tame pačiame aukšte ir jais nuteistieji gali naudotis bet kuriuo laisvu metu. Tiesa, anot nuteistųjų, jo nėra tiek ir daug – tik tris valandas per parą jiems suteikiama galimybė išeiti į lauką.

Marijampolės pataisos namai
Tame pačiame būrio aukšte yra virtuvė, kurioje – ne tik naujausi baldai, bet ir buitinė technika. Čia nuteistieji gali gamintis maistą. Ir lyg didžiausi kulinarai gamina – kai lankėmės virtuvėje, čia orkaitėje kepė didelis indas apkepo.

„Štai rytoj jie eis į parduotuvę, tačiau šaldytuvai – pilnutėliai“, – atvėręs vieno jų duris sako direktoriaus pavaduotojas Zenonas Kunca. Pasak jo, parduotuvėje nuteistieji apsipirkti gali kartą per savaitę, o per mėnesį maistui ir buities prekėms išleidžiama suma neturi viršyti 114 eurų. Tiesa, pavaduotojo teigimu, kai kurie nuteistieji, kuriems laisvėje esantys artimieji neskiria paramos, su „turtingaisiais“ susitaria, kad į svetimą sąskaitą būtų pervesti pinigai ir šie padės įsigyti daugiau produktų.

Vis dėlto kai kurie kaliniai sako, kad 114 Eur suma yra per maža – jie norėtų, kad grįžtų tie laikai, kai parduotuvėje pirkti galėjo už kiek tik širdis geidė. Ir dar jie norėtų, kad konkursą laimėjusios bendrovės parduotuvėje nebūtų tokie dideli antkainiai – esą laisvėje žmonės maisto produktus perka gerokai pigiau.

Lyg nuskriaustieji: tegul telefoniniai sukčiai čia sėdi

„Aišku, mes galime pasiskųsti, kad kuriam nors produktui taikomas per didelis antkainis, bet tuomet jį sumažins, o kitiems padidins – čia užburtas ratas“, – sako klaipėdietis Mindaugas Stanius. Marijampolėje jis bausmę atlieka jau daugiau kaip penkerius metus, tad, kaip pats juokauja, daug yra matęs.

M. Stanius į dinaminės priežiūros sektorių pateko vos tik jis buvo rekonstruotas iš bendrabučio tipo patalpų. Į čia iš Pravieniškių pataisos namų buvo pervežti ir dėl nusikaltimų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, nuteisti Ruslanas Mikilevičius ir Robertas Pavilovičius. Tuo metu „Agurkinių“ lyderiui S. Velečkai tai buvo pirmoji kalinimo įstaiga po tardymo izoliatoriaus.

Su DELFI žurnalistais susitikę nuteistieji vienas už kitą garsiau bandė išsakyti savo priekaištus dėl kalinimo dinaminėje grupėje – nors už grotų jie visi lygūs, tačiau akivaizdžiai matėsi, kad lyderis čia yra vienas – Agurkas.

– Vaizdas, kurį matome, Lietuvos įkalinimo įstaigose gana neįprastas – nauji baldai, technika, suremontuos kameros, kuriose gyvenate po du tris. Kuo jums čia blogai? – DELFI paklausė nuteistųjų.

S. Velečka: – Tai dabar pensininkai sakys, ko jie dar nori, juk čia geros sąlygos yra, bet kalba ne apie tai – mes kalbame apie tyčiojimąsi, čia nėra jokios dinaminės priežiūros. Pareigūnai čia yra tik dėl to, kad darytų kratą, o juk turi būti pagarba vienas kitam, jie turi mums padėti prieš išeinant į laisvę. Mus prižiūrintys pareigūnai turi būti kaip psichologai, tačiau taip nėra – laisvėje niekas nežino, kaip čia mes gyvename, visi galvoja, kad mums yra gerai.

Būna, ateini į administraciją ir parašai prašymą, tačiau iš tavęs ima tyčiotis, atrodai kaip išsigandęs klounas. Pavyzdžiui, kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkas pasiima mobiliojo ryšio telefoną ir mane ima filmuoti kai aš kalbu. Ar jis turi tokią teisę? Nežinau, kam jis filmuoja – gal žmonai, draugams vėliau rodo, kaip štai aš tyčiojuosi iš S. Velečkos.

Saulius Velečka
Kodėl čia mus visus uždarė? Tegul į čia kiša visus tuos lievančikus, kurie senutes telefonu apgaudinėja. Bet ne – dauguma į čia atvežti iš kitų lagerių, mums sako, kad esą jų surinkta operatyvinė medžiaga rodo, kad mes darome poveikį kitiems kaliniams. Mane atvežė čia iš kalėjimo, ilgą laiką tampė nervus – tai ten važiuosi, tai – ten, ir iš karto uždarė. Net nepasižiūrėjo, kaip aš elgiuosi – tai turėjo nuspręsti drausmės komisija, bet kai atvežė į pataisos namus ir davė pasirašyti popierius, pamačiau, kad jau esu paskirtas į dinaminės priežiūros būrį ir net kamera buvo parašyta. O komisijos posėdis turėjo būti tik po valandos – tai ne ji, o kažkas kitas tokius dalykus sprendžia.

Mūsų kambariuose po langais yra pastatyti mobiliojo ryšio blokatoriai – mano kambariokui net kraujas iš nosies ėmė bėgti. O anksčiau to nebuvo. Pastatas čia naujas, viskas gražiai atrodo, bet viskas greitai genda, sienos pelyja – kiekvieną dieną atvažiuoja vis kiti meistrai. Mes klausiame – iš kur jūs, o jie sako – iš darbo biržos. Tokie prasigėrę, kad net baisu žiūrėti. Ir kai klausiame, ar tu moki tai, ką čia reikia daryti, o jis tik nusijuokia – pabandysiu.

Čia yra baisiau nei uždaras režimas, o darbuotojai jaučiasi dievais ir daro ką nori. Kalėjimų departamentas skelbia, kad čia yra taikoma dinaminė priežiūra, specialiai buvo atrinkti pareigūnai, praėjo specialius kursus – iš tikrųjų čia ne dinaminė, o intensyvi priežiūra taikoma.

Nori auginti ne tik agurkus

R. Mikilevičius: – Taip, pastatas atrodo kaip naujas, reikia džiaugtis, bet įsivaizduokite, kai tik mus perkėlė, pamatėme, kad tik viena rozetė veikia. Iškvietėme atsakingus pareigūnus, tai jie net nenustebo – ai, tai turbūt kai statė jūsų metalinius baldus sienoje pragręžė kabelius. Ir sakė, kad mes čia jau nesuremontuosime. Tai gerai, kad turėjome prailgintuvą – prasivedėme.

Arba – žiemą buvo labai šalta, nors mūsų kameroje yra šildomos grindys. Kviečiame meistrą, o šis pasižiūrėjo ir sako: turbūt grindyse yra užspaustas vamzdis, todėl nešildys. Kentėkite, o pledų – negalima.

S. Velečka: – Čia kur dursi pirštu, visur tas pats. Žinoma, tokių sąlygų Lietuvoje nėra, bet niekas taip nesėdi kaip mes – vieninteliai per dieną galime išeiti į lauką trims valandoms. O kiti nuteistieji – kiek tik nori laiko gali būti lauke – deginasi, žaidžia krepšinį, futbolą, o mes uždaryti žiūrime pro langą.

M. Stanius: – Mes kieme negalime net jokių žaidimų žaisti, o jeigu palyja, tuomet, galima sakyti, net negalime išeiti pasivaikščioti – paprasčiausiai nėra kur vaikščioti, visur tik balos. Kai tvarkė šį korpusą galėjo bent pasivaikščiojimų kiemelį sutvarkyti, betonu išlieti, nes būna kad ir kanalizacija patvinksta ir fekalijos plaukioja.

S. Velečka: – Kybartuose kaliniai augina pomidorus, agurkus, serbentus, braškes, o čia – neįmanoma, čia mus įkišo į tokią duobę ir vaizduoja, kaip čia taip gražu.

R. Mikilevičius: – Čia mes nieko negalime daryti, o kai pasakėme, kad norėtume, sakė, gerai, duosime jums vazonus, ant lango pasidėkite ir sodinkite.

S. Velečka: – Paskambinome tai moteriai į Teisingumo ministeriją, R. Kazėnienei, paprašėme, kad atvažiuotų – reikia, kad ji įsisuktų į širšalą ir jį išardytų.

R. Mikilevičius: – Čia nėra jokio saugiklio, kad pareigūnai ko nors tau nepakiš – kai jie daro kratą uždarose patalpose, gyventojus išveda į kitą patalpą ir krato mūsų asmeninius daiktus. Kituose lageriuose visada būna vienas pašalinis žmogus, vadinamasis stebėtojas, o čia net surinkę daiktus apžiūrai neduoda pasirašyti protokolo – nesvarbu, uždraustus ar neuždraustus daiktus.

Ruslanas Mikilevičius
– Bet pripažinkite, uždrausti daiktai, pavyzdžiui, mobilieji telefonai dažnai pas nuteistuosius patenka.

M. Stanius: – Mums aiškino, kad dinaminės priežiūros būryje bausmę atliks probleminiai žmonės, kurie laisvės atėmimo vietose daro nusikaltimus – sukčiauja telefonu. Štai mums už langų pastatyti ryšio blokatoriai, bet šiuo metu tie aferistai, kurie apgaudinėja senutes, yra perkelti ten, kur mes anksčiau atlikome bausmę. Ir ten ryšys yra geriausias – tai yra vieša paslaptis.

R. Pavilovičius: – Žmonės yra baudžiami už naudojimąsi mobiliojo ryšio telefonais, todėl reikia ieškoti būdų, kaip šią problemą spręsti. Juk mes norime pabendrauti su artimaisiais ir vien už tai gauname nuobaudą, o dėl to lygtinio paleidimo klausimo svarstymas nusikelia vieneriems metams. Ir mokesčių mokėtojai yra priversti tokį kalinį ilgiau išlaikyti. Bet problemos nesprendžiamos, manau, reikia ieškoti alternatyvų – leiskite tada bendrauti skaipu. O iš tikrųjų čia ryšys nėra blokuojamas, čia tik mokesčių mokėtojams aiškinama, kad blokuoja ir vis reikia pinigų įrangai tvarkyti.

Kalėjimų departamento direktorius per televiziją aiškino, kad dabar mobilusis ryšys pataisos namuose yra užblokuotas, bet kad jis niekur nėra užblokuotas. Ir niekada nebuvo blokuojamas, čia tik žmonės yra apgaudinėjami.

Nori, kad prižiūrėtojai taptų pavyzdžiu

M. Stanius: – Taip švaistomi dideli pinigai, vis sakoma, kad sistema veikia, bet nepasiteisina ir reikia dar pinigų jai atnaujinti. Bet tai – ne sprendimas.

– O tai ką jūs siūlote?

M. Stanius: – Mes siūlome nevogti.

S. Velečka: – Ir nedaryti iš mūsų žvėries.

M. Stanius: – Čia pareigūnai turi pakeisti požiūrį į nuteistuosius, o dabar būna nueini su prašymu dėl pasimatymo suteikimo, o tau sako, kad pasakyk savo žmonai, jog tegul ieškosi kito vyro – rasi, kas vaikus užaugins. O man sako – eik padročink. Kaip jie taip gali sakyti?

R. Mikilevičius: – Kartą vienas kalinys paklausė, ką veiks išėjęs į laisvę, tai jis atsakė, kad augins mažą vaiką. Pareigūnas tada tik nusišypsojo ir sakė: tai nieko baisaus, kitas tavo vaiką užaugins. Čia yra normalu, kad taip kalba? Kaip po tokių pasakymų nuteistasis gali valdyti savo emocijas?

Mano žmona yra Baltarusijos pilietė, kartą ji atvažiavo į iš anksto suplanuotą pasimatymą, direktorius buvo davęs leidimą. Bet per tą laiką gavau nuobaudą, todėl kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko paklausiau, gal galima nuobaudos vykdymą – uždarymą į karcerį – atidėti po pasimatymo. Žinote, ką jis man atsakė? Tavo pasimatymas triume va bus toks – ir parodė, kaip masturbuojasi.

Aš jam tada pasakiau, kad aš jums – ne draugas, kodėl žeminate mano orumą, todėl tai matęs direktorius ėmė švelninti situaciją – čia sarkazmas, juodas humoras. Bet ar tai normalu?

M. Stanius: – Mes esame nuteisti už nusikaltimus, mums skyrė bausmę, čia yra pataisos namai – turi būti abipusė pagarba. Aš daug metų čia esu, per tiek laiko nesu įžeidęs nė vieno pareigūno, bet ir jie neturi teisės manęs įžeidinėti.

– Reikia suprasti, kad dažnai kyla konfliktai su jus prižiūrinčiais pareigūnais?

R. Mikilevičius: – Jau devynerius metus esu už grotų, prieš tai bausmę atlikinėjau Pravieniškėse, neturėjau nė vienos nuobaudos, o čia – man jau skyrė tris nuobaudas.

M. Stanius: – Tie, kurie kali dinaminėje priežiūros grupėje, nuolat yra baudžiami. Pas mus neįmanoma gauti lengvos grupės.

R. Pavilovičius: – Neseniai gavau nuobaudą už tai, kad naudojausi mobiliojo ryšio telefonu, bet kadangi tuo metu lankiau man paskirtą programą, turėjau būti paskatintas. Tačiau dabar yra taip, kad greičiausiai paskatinimo negausiu – turiu įrodyti, kad mano elgesys yra nepriekaištingas, tačiau dėl man skirtos nuobaudos esu blogas žmogus. Bet juk gavęs nuobaudą aš izoliatoriuje atsėdėjau dešimt parų, o telefonu pasinaudojau, nes norėjau kovo 8 d. pasveikinti visus pažįstamus, artimuosius. Ši nuobauda dabar galios metus, todėl neturėsiu teisės į galimybę išeiti į laisvę lygtinai.

Lygtinis paleidimas – neįgyvendinama svajonė

– Bet juk Lygtinio paleidimo komisija gali priimti ir kitokį sprendimą?

R. Pavilovičius: – Oficialiai skelbiama, kad Lietuvoje lygtinio paleidimo sistema puikiai veikia, į laisvę paleidžiami žmonės, tačiau viskas yra kitaip. Bausmių vykdymo kodekse (BVK) yra numatyta, kad dvylikos metų laisvės atėmimo bausme nuteistas žmogus į laisvę lygtinai gali būti paleistas atlikęs tris ketvirtadalius bausmės, bet kad galėtum į šią teisę pretenduoti, turi praeiti nelengvą kelią – privalai patikti socialiniam darbuotojui, tada praeiti Lygtinio paleidimo komisiją, kurios nariai su tavimi išvis nėra bendravę ir tavęs nepažįsta, po to – apylinkės teismą, kuris irgi tavęs nepažįsta. Ir netgi jeigu tai praeini, prokuroras gali teismo nutartį dėl lygtinio paleidimo apskųsti apygardos teismui.

Įsivaizduokite mano situaciją – tardymo izoliatoriuje praleidau ketverius su puse metų, ten man sakė, kad resocializacija man nepriklauso, nes aš dar kaip ir nekaltas esu, juk teismas nenuteisė, automatiškai paskatinimo priemonių taip pat negalėjau gauti, nes manęs taisyti taip pat negalėjo.

Kai nuteisė, mane pervežė į Pravieniškes – dalyvavau meno terapijos programoje, gavau paskatinimą, bet ir nuobaudą, nes miegojau ne pirmajame, o antrajame lovos aukšte, tiesiog užleidau vietą vyresniam žmogui, kuriam nustatytas 60 proc. nedarbingumas.

Skaitėme DELFI, kad Marijampolės pataisos namuose nuteistiesiems teikiama dinaminė pagalba, jiems geriau resocializuotis, tačiau iš tikrųjų nieko panašaus – dinaminės priežiūros pareigūnai neturi jokių programų bendravimui su nuteistaisiais. Mes, nuteisti ilgesniam kaip dešimties metų laikotarpiui, bausmės vykdymo metu neturime teisės kelioms paroms išvykti atostogų į namus, neturime teisės gyventi pusiaukelės namuose, o atviroji kolonija yra tik kaip paskatinimo forma, bet ir ji nėra aiškiai apibrėžta. Netgi į lengvą grupę patekti sudėtinga – vienam ji gali būti suteikiama jau su trečiu paskatinimu, o kitam – tik su penkioliktu.

S. Velečka: – Buvo atvažiavę kažkokie pareigūnai į pataisos namus, tai jie tiesiai šviesiai mums pasakė: na ir papuolėte čia, užmirškite lygtinį paleidimą.

Mindaugas Stanius
M. Stanius: – Visuomenei pateikiama statistika, kiek nuteistųjų yra paleidžiama, bet kodėl nepasakoma, kas tokie – juk tie, kurie po mėnesio būtų išėję. Mes esame maišas eurų, šiai sistemai yra naudinga, nes tu maitini, išlaikai sargybą, sukuri darbo vietas. Čia – ne pataisos namai, čia nevyksta tas darbas, koks turėtų būti – būna, kad kitas žmogus, atlikęs pusę bausmės laiko, suprato savo klaidą, bet tai niekam nerūpi. Lygtinio paleidimo komisijoje turi būti žmonės, kurie dirba su nuteistaisiais, bet šioje komisijoje sėdi energetikas, kuris pastate reguliuoja vamzdžius, kažkoks stalius, kažkokio būrio auklėtojas – žmonės, su kuriais aš nesu turėjęs jokio sąlyčio visą savo bausmės laiką. Ir jie sprendžia, ar mane galima paleisti anksčiau laiko. Bet juk tai gali nuspręsti tik tas, kuris vedė mano pasitaisymo kelią, kuris dalyvavo programose – psichologai, prižiūrėtojai, tik jie gali mane charakterizuoti, jie gali pasakyti, koks aš esu.

R. Mikilevičius: – Įsivaizduokite, jeigu lygtinio paleidimo komisija nepritaria teikimui, tuomet skiriami įpareigojimai – laikytis režimo, dalyvauti socialinėje reabilitacijoje ir t. t. Dalyvauji visur, kur tik įmanoma, praeina pusmetis, ateini į komisiją, bet vėl jos nepraeini – ir vėl gauni tuos pačius įpareigojimus. Tai, galima sakyti, taikomi dvigubi standartai – sako, žinai, esi plikas, niekuo negalime padėti, atsiaugink plaukus, o kai juos atsiaugini, tau sako, kad plaukai yra per ilgi.

M. Stanius: – Esu praėjęs visas programas, kokios tik yra įmanomos, o kai nueinu, mane vėl įrašo ketvirtą kartą į tą pačią programą, o jos esmė – man užleidžia muziką, o aš jos klausausi pusę valandos. Tinginių programa, liuks, man tinka, bet juk jau keturis kartus esu ją praėjęs. Tai yra parodija.

S. Velečka: tyčiojasi, kad kompensacijas moka mokesčių mokėtojai

S. Velečka: – Kai sėdėjau Lukiškėse ir parašydavau skundą, administracija, jeigu matydavo, kad skundas yra realus ir man pavyks iš valstybės prisiteisti pinigų, ateidavo pasikalbėti, bandydavo problemą spręsti, o čia ir Šiauliuose – nieko, tik atvirai tyčiojasi: ne mes mokėsime, valstybė mokės, mums po..., mokės mokesčių mokėtojai. Ir jie nieko nedaro. Kai bus taip, kad atsakys ar įstaigos vadovas, ar kažkas iš darbuotojų, tik tada situacija pasikeis. Ir kai žiniasklaida rašo, kad per metus tris milijonus eurų nuteistiesiems kompensacijų išmokėjo, tai yra melas – čia penkiasdešimt miijonų išmokėjo, juk pažiūrėkite, vien pas mus kali asmenys, kurie po septynias, dešimt štukių gavo.

O mane valgo dėl tos pavardės, čia žiniasklaida išpūtė viską.

Kai sėdėjau Šiaulių kalėjime ir buvo paskirtas naujas direktorius, mane nuvedė į ilgalaikį pasimatymą su žmona. Ji buvo užsirašiusi dar prieš mėnesį, bet kaip tik tuo metu man skyrė nuobaudą, todėl kai direktorius pamatė mane pasimatyme, tai net išmetė iš jo – aš nekipišavau, man sakė, kad bus panaudotos priemonės, o žmonai tuo metu dėl streso net pienas dingo, ji kūdikį maitino. Paskui nuvažiavo į ligoninę ir užregistravo šį įvykį. Dabar mano advokatai rankomis trina, nes mato, kad iš valstybės galės prisiteisti pinigėlių. Ir dar Strasbūre prisiteis daugiau. O direktoriui – viskas vienodai rodo. Ir net nesvarbu, kad tuo pačiu metu kitoje kameroje pasimatyme buvo kitas kalinys, taip pat gavęs nuobaudą.

Aš nesuprantu, kodėl mes esame blogesni už kitus, kodėl mes čia sukaustyti sėdime, vėl kovosime iki Strasbūro, vėl mums priteisinės pinigus iš Lietuvos.

Marijampolės pataisos namai
R. Mikilevičius: – Kai Estijoje padarė kamerines patapas, tai valstybė iš karto sutrumpino bausmes, o mes čia kaip negyvenamojoje saloje gyvename, kitiems net nuvažiuoja stogas. Ir Latvijoje buvo pakeista tvarka. Tegul ir mums sutrumpina bausmes.

M. Stanius: – Estijos kalėjimuose yra taksofonai, kiek nori, tiek iš savo sąskaitos skambini, o čia paprastoje grupėje tik du kartus per savaitę gali paskambinti.

R. Mikilevičius: – Pavyzdžiui, mano motina gyvena Anglijoje ir aš jai negaliu paskambinti, vienas taksofonas yra skirtas šešiasdešimčiai žmonių.

R. Pavilovičius: – Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ataskaitoje yra paskelbta, kad yra sukurtos teisinės prielaidos, kad nuteistieji galėtų naudotis skaipu – jie supranta, jog ryšys Lietuvoje yra didelė problema.

Dinaminės priežiūros būryje kalintiems nuteistiesiems turi būti palengvinta kalinio resocializacija, pavyzdžiui, jeigu jis gerai elgėsi, turėtų būti perkeltas į lengvesnį režimą, tačiau mūsų teisės aktai tam neparuošti. Mes diegiame ir bandome įsisavinti Skandinavišką kokybę, restauruojame pastatus, bet vidaus tvarkos taisyklės yra sukurtos paprastiems lokaliniams sektoriams. Pagal šias taisykles yra taip, kad aš net negaliu užeiti į kitą patalpą. Kas yra kita patalpa? Kai mes esame užrakinti savame aukšte, aš negaliu užeiti į kitą kambarį. O jeigu užeisiu, galiu būti nubaustas – viskas priklauso nuo pareigūno pasirinkimo. Jeigu kažkuo neįtiksiu, mane bet kada gali nubausti.

R. Mikilevičius: – Mane nuteisė trylikos metų laisvės atėmimo bausme, bet pataisos namuose man neduoda galimybės pasitaisyti. Kai mane įkalino, labai krimtausi, mano šeima irgi jaudinosi. Pripažįstu, jaunystėje pridariau klaidų, bet kai tiek laiko atsėdi, tiek metų stengiesi ir supranti, kad tau neduoda jokios galimybės, žmogus palūžti.

S. Velečka: – Ir tai įskiepina tik neapykantą. Mes dabar net vaistų negalime įsigyti – neleidžiama. Įsivaizduokite, aš dvejus metus buvau vežiojamas po ligonines, už savo pinigus mokėjau už magnetinius rezonansus, turiu visus gydytojų popierius – man chirurgas siūlė operuoti stuburą, bet nesutikau, nes yra rizika. Galvoju, gal pavyks išsigydyti mankštomis, sportuojant, taip pat man išrašė ortopedinį čiužinį. Kai kalėjau Šiauliuose, jo nepirkau – norėjau palaukti, kol atveš į pataisos namus, galvojau, pažiūrėsiu, kokio dydžio lova, nenorėjau nusipirkti per didelio. O dabar man neleidžia jo įsigyti – siūlo vėl už valstybės pinigus važiuoti į ligoninę Pravieniškėse, nes kitaip atvažiuos iš Kalėjimų departamento ir klaus, iš kur pas S. Velečką čiužinys.

Norėjo pakalbėti su S. Skverneliu, bet uždarė į kameras

M. Stanius: – Jeigu šiandien neįvyks kažkoks lūžis, situacija nepasikeis. Kalėjimas yra tokia vieta, kurioje visada bus žmonių, visada bus tokių, kurie darys nusikaltimus. Bet reikia galvoti, ką mūsų valstybė už mokesčių mokėtojų pinigus paruošia ir išleidžia į laisvę. Jeigu yra tikslas mažinti nuteistųjų skaičių, tai reikia žmogų keisti.

S. Velečka: – Reikia keisti kadrus, nes čia yra tokių, kurie po dvidešimt metų dirba, jiems jau į galvą neįkalsi, reikia jaunų žmonių. Yra tokių, bet jiems neleidžia dirbti.

Aš manau, jog į pataisos namus uždaromi dar ne visi sugadinti, nors ir sako, kad visi yra nusikaltėliai, bet tikrai yra gerų žmonių, tačiau iš čia išeina pribaigtas, negeras žmogus.

M. Stanius: – Mes nebijome ir netylime, pasakome žodį prieš administraciją ir gaunasi, kad esame subkultūra, mums sako, jog jūs tokie ir anokie. Bet juk ir Seime yra konservatoriai, liberalai, kitos partijos, tai tuomet jos irgi subkultūra – kodėl ne komunistai, kodėl ne viena partija?

Pareigūnai mums aiškina apie kastas, bet juk jas jie ir padarė. Jeigu jūs esate tvarkingas žmogus, prausiatės kiekvieną dieną, automatiškai pas jus ir antra pusė bus tokia, kuri prausiasi kiekvieną dieną, rengiasi tvarkingai, nebus kokia bomžė. Tai ir čia bus tas pats – jeigu susirenka žmonės, kartu gyvena, yra kažkokia bendruomenė, nori nenori. Mes, pavyzdžiui, taikiai sprendžiame klausimus, riaušių nekeliame, bet mes esame vadinami subkultūra. Kas čia per žodis, kas per terminas?

S. Velečka: – Jie kiša, kad mes laikomės subkultūros, bet pas mus ketvirtajame aukšte yra žmogus, pravarde Beprotis, tai mums subkultūrą skiepina viršininkai, visi girdime, kaip jį kviečia: „Beproti, ateik čia“.

Robertas Pavilovičius
R. Mikilevičius: – Suprantu, draugų rate galite vadinti kaip tik norite, bet ne viešai pataisos namuose – tai parodo pareigūnų supratimą apie darbą.

S. Velečka: – Arba man sako: tai ką, ganosi tie su jumis iš pirmo aukšto? Ganosi?

– Jeigu jau taip blogai, tai gal valdžios atstovus pakvieskite pasikalbėti?

M. Stanius: – Buvo premjeras į pataisos namus atvažiavęs, mes stebėjome jo interviu per televiziją, o mus tuo metu užrakino kamerose – matyt bijojo, kad jam neužduotume kokio nors klausimo, nes tuo metu buvo labai daug karštų diskusijų, kaip čia taip yra, kad mes apgyvendinti naujame pastate, o jame neveikia dušai, kiemas nesutvarkytas. Ir nuo 2005 m. draudžiami šiferiniai stogai, bet aš pro savo kameros langą kasdien jį matau.

S. Velečka: – Gerai būtų, kad kas iš valdžios atvažiuotų, bet tik ne iš Kalėjimų departamento, nes ten yra taip, kad tas, kas anksčiau dirbo pataisos namuose, kitus dusino, o paskui yra paskiriamas į aukštesnes pareigas.

M. Stanius: – Leiskite dirbti tiems žmonėms, kurie nori įdėti indėlį į šios sistemos pasikeitimą. Direktorius yra neblogas žmogus, bet jam neduoda dirbti, esu matęs visokių situacijų, pavyzdžiui, jis duoda leidimą, o kitą dieną jo pavaldiniai jį panaikina.

Mes sutinkame, kad Lietuvoje bendras nusikalstamumo vaizdas yra kraupus, bet pagalvokime, kodėl visuomenėje nusikaltimai būna brutalūs, tie visi bobučių prievartavimai, kurių mes patys būdami nusikaltėliais ir net ne šventaisiais irgi nepateisiname. Po tokių nusikaltimų sudaromas bendras vaizdas apie kalinius, bet juk ne visi tokie.

Labai daug pykčio nuteistiesiems sukelia neteisybė, kai bandai eiti į dialogą, bet su tavimi nebendrauja, aš direktoriui ne kartą esu sakęs: ką, jūs galvojate čia mums patinka rašyti, skųstis, jūs spręskite problemas. Mes neprašome lėktuvų, automobilių – yra įstatymai, jūs tik juos vykdykite.

R. Mikilevičius: – Atrodo, kad mes, laikomi dinaminės priežiūros sektoriuje, esame eksperimentiniai triušiukai – teisės aktai neparuošti, taikoma sena metodika, bet valdžia prisidengia, kad tai skandinaviškas modelis, nors tuo net nekvepia.

M. Stanius: – Net šiandieninis pokalbis su jumis yra kažkoks rizikos faktorius, kad būsime nubausti. Ne už tai, kad kalbėjomės, tiesiog suras kitą priežastį.

Kaliniai laukė S. Velečkos – svajojo bausmę atlikti kartu

Pataisos namų administracija neslėpė, kad kalinių skundai ir priekaištai jiems puikiai žinomi, tačiau Marijampolėje situacija nėra tokia bloga, kaip ją bando pavaizduoti su žurnalistais bendavę nuteistieji.

„Štai, žiūrėkite, argi čia blogai?“ – atvėręs kameros, kurioje gyvena S. Velečka ir dar du nuteistieji, duris klausė direktoriaus pavaduotojas Z. Kunca.

Zenonas Kunca
Keliolikos kvadratinių metrų kameroje – trys lovos, stalas, ant kurio – būtiniausi buities įrankiai, virš lango pakabinta ikona. Kambaryje – vienas televizorius, todėl nuteistieji turi rasti bendrą sprendimą, kokią televizijos laidą žiūrės. Nors tuo metu buvo įjungtas nacionalinio transliuotojo LRT kanalas, tačiau iš magnetolos skambėjo prieš kelerius metus dėl vagysčių nuteistos dainininkės Irmos Jurgelevičiūtės balsas.

„Štai ir mano lova“, – rodo S. Velečka. Į akį krenta dizainerės Agnės Kuzmickaitės sukurta patalynė, kuria buvo prekiaujama vieno prekybos tinklo parduotuvėse. „Ir lova gera, ir čiužinys neblogas, bet vis tiek norėčiau, kad leistų man ortopedinį nusipirkti“, – sako „Agurkinių“ lyderis.

Direktoriaus pavaduotojas neslepia, kad šis klausimas administracijai yra žinomas ir jau artimiausiu metu bus nuspręsta, ar jį patenkinti. Bet prašymas dinaminės priežiūros sektoriuje bausmę atliekančius nuteistuosius perkelti į bendrabučio tipo patalpas net negali būti svarstomas – sprendimas jau yra priimtas.

„Kituose būriuose gyvena po penkiolika ar net dvidešimt kelis nuteistuosius, – išėjus iš dinaminės priežiūros sektoriaus į bendruosius būrius pataisos namuose pasakoja Z. Kunca. – Čia irgi neseniai perdažėme sienas, lubas, kai bus pinigų, suremontuosime, bet šiose patalpose sąlygos yra gerokai prastesnės nei ten, kur gyvena S. Velečka. Prie skundų mes jau esame pripratę – niekada jiems nebūna gerai, vieniems vieni dalykai užkliūna, kitiems – kiti.“

Pavaduotojas neslepia, kad kai kurie nuteistieji dar tada, kai S. Velečka nebuvo perkeltas atlikti bausmės, jau žinojo, jog jis kalės Marijampolėje.

„Ne paslaptis, kad kai dar S. Velečka nebuvo atvažiavęs, zonoje jau žinojo, jog jis atvažiuos, jam jau ruošė vietą, – pasakojo Z. Kunca. – Kiekvienas norėjo jį priimti į savo chebrą, norėjo, kad gyventų jų būryje, nes būtų pagarba tam būriui. Buvo ir tokių, kurie klausinėjo, prie ko galima prieiti prie administracijos, kad į jų būrį paskirtų. Aišku, kai atvažiavo, jam buvo keista, kaip jį paskyrė ne į tą būrį, kur norėjo, o papuolė į naują korpusą ir net ne į tą aukštą, kuriame norėjo. Viskas įvyko ne taip, kaip norėjo.“

Saulius Velečka
Rado ir telefonų, ir samagono

– Kas yra dinaminė priežiūra, dėl kurios nuteistieji mums skundėsi? – DELFI paklausė pataisos namų direktoriaus R. Kavaliausko ir jo pavaduotojo Z. Kuncos.

R. Kavaliauskas: – Tai yra naujovė, kuri skirta ne mums, pataisos namų darbuotojams, o nuteistiesiems – šalia jų nuolat yra žmogus, į kurį gali kreiptis jiems rūpimu klausimu, juk ne visas kylančias problemas reikia spręsti būrio viršininkui. Ir šis pareigūnas užtikrina nuolatinę nuteistųjų priežiūrą. Ką tai duoda? Mažina konfliktų tarp nuteistųjų skaičių, taip pat bet kokių neteisėtų veiksmų riziką ir greitina problemų sprendimą.

Mes turime užtikrinti nuteistųjų priežiūrą, bet pagal esamą struktūrą ir situaciją visoje įstaigoje tai nėra visiškai įmanoma, o kadangi dinaminės priežiūros korpusas yra naujai sutvarkytas, kamerinio tipo, bandome įgyvendinti dinaminę priežiūrą.

– Tačiau nuteistieji skundėsi, kad jie yra pernelyg izoliuoti ir išeiti pasivaikščioti į kiemą gali tik tris valandas per dieną?

R. Kavaliauskas: – BVK numatyta, kiek laiko nuteistieji gali būti lauke, viskas priklauso nuo to, kokiai grupei jie priskiriami. Nuteistieji yra skirstomi į grupes – priklausomai nuo to, kaip elgiasi, naujai atvykę gyvena paprastoje grupėje, po tam tikro laiko iš paprastos gali patekti į lengvąją, bet jeigu šiurkščiai pažeidinėja tvarką, jie gali patekti ir į drausmės grupę. Ir nuo to priklauso, kiek laiko praleis lauke – drausmės grupėje – dvi valandos, paprastoje – tris, lengvojoje – keturias valandas per parą.

Mes tai užtikriname, todėl nematau jokios problemos. Tai yra numatyta teisės aktuose.

Jeigu visi nuteistieji būtų laikomi kamerose po du tris, o ne bendrabučio tipo patalpose, visiems būtų lygiai taip pat. Ateityje taip turėtų būti visose įkalinimo įstaigose, jos veiks, kaip mūsų dinaminės priežiūros korpusas – tai yra mūsų ateitis.

Kai duos mums pinigų, tuomet mes dar vieną korpusą rekonstruosime, ir vėl tas pats bus. Iš vienos pusės tai yra ne tik dėl nuteistųjų, bet ir dėl darbuotojų saugumo – juk gerokai saugiau, kai nuteistieji kamerose sėdi po kelis, o ne taip, kaip bendrabučio tipo patalpose, kur yra didžiulė masė kalinių.

Regimantas Kavaliauskas
Z. Kunca: – Gamybos sektoriuje ar ūkio dalyje dirbantys nuteistieji visą dieną praleidžia darbe, todėl kai grįžta po darbo, jiems tos trys valandos prisideda, nes darbo laikas neįeina į laisvalaikį.

– Kai bus įdiegta dinaminės priežiūros sistema valstybė sutaupys pinigų – reikės mažiau darbuotojų?

R. Kavaliauskas: – Ne, priešingai – reikia daugiau darbuotojų, nes jie turi dirbti kiekviename aukšte, o bendrabučio tipo patalpose mes kiekviename būryje neturime postų, nors reikėtų bent po vieną postą aukšte įkurti. Tačiau nėra tiek žmonių, o naujų privilioti nepavyksta.

– O kas nutarė, kurie nuteistieji bus apgyvendinti dinaminės priežiūros sektoriuje?

R. Kavaliauskas: – Sprendimus, kas ir kur sėdės, priėmė Kalėjimų departamentas. S. Velečka bausmę atlieka pačiomis geriausiomis sąlygomis.

Z. Kunca: – Mes norėjome paprastus nuteistuosius atskirti nuo tų, kurie jiems daro neigiamą įtaką.

R. Kavaliauskas: – Stengiamės sudaryti tokias sąlygas, kad visi nuteistieji galėtų saugiai ir ramiai atlikti bausmę pataisos namuose. Juk būna nuteistųjų, kurie atvažiuoja atlikti bausmės, elgiasi gerai, bet atsiranda tokių, kurie juos verčia daryti negerus dalykus, todėl kad to nebūtų, pagal kriterijus, informaciją atskyrėme kai kuriuos nuteistuosius, kad kiti galėtų lengviau atlikti jiems skirtą bausmę.

Z. Kunca: – Atskirti ir tie, kurie organizuoja uždraustų daiktų, narkotikų patekimą į pataisos namus – dabar jie susiduria su tam tikrais sunkumais. Štai ir prieš tai visus juos naktį pareigūnai pakėlė ir atliko kratas – per vaizdo stebėjimo kameras pamatė, kaip per langą virvute siunčia paketus, užfiksavo, kaip juos išsitraukė. Tai buvo telefonas – pareigūnai jį surado.

R. Kavaliauskas: – Ir dėl to prirašė skundų, kad triukšmą kelia, bet juk ne pareigūnai triukšmą kelia, o tie, kurie daro pažeidimus. O paskui garsiai šaukia, nori, kad ir kiti prisijungtų, taip ir gaunasi tokie neramumai. Pareigūnai tik savo pareigą atlieka, jiems reikia užkardinti, kad draudžiami daiktai nepatektų pas nuteistuosius, jog jie su jais negalėtų daryti naujų nusikalstamų veikų ir pan. Tai kasdienis gyvenimas pataisos namuose, tik nuteistieji šiais dalykais bando manipuliuoti.

Z. Kunca: – Praėjusį savaitgalį dinaminės priežiūros sektoriuje padarėme netikėtą kratą, jos metu išėmėme 29 telefonus, modemus, dauguma jų buvo sumontuoti įvairioje aparatūroje. Ir net litrą samagono radome.

Kelios sekundės ir šikninuko nėra rankose

– O tai kaip jie pateko į taip apsaugotą sektorių?

R. Kavaliauskas: – Juos iš kito korpuso permeta tie kaliniai, kurie laisviau gyvena. Mes pataisos namuose net turime uždraustų daiktų muziejų, kuriame saugome suspausto oro patrankas – jomis anksčiau iš miesto teritorijos į pataisos namus šaudydavo uždraustus daiktus. Dabar mums lengviau, nes šios patrankos kaip šaunamasis ginklas jau yra įtrauktos į Baudžiamąjį kodeksą. Todėl jeigu laisvėje su tokia patranka pagaus, jau grės baudžiamoji atsakomybė, o anksčiau buvo galima skirti tik baudą.

Dabar mėto iš rankos, bet tiek toli nenumesi, kiek su patranka. Visas mėtymas vyksta nuo gatvės – mūsų teritorijoje yra didelė gamybinė zona, ten dirba darbininkai, mažiau priežiūros, dirbantys nuteistieji surenka telefonus ir vėliau parsineša namo.

– Tai tie darbininkai ir toliau tarnauja vadinamiesiems autoritetams?

Z. Kunca: – Taip, didesnė dalis tarnauja, bet kai jie kartu atlikdavo bausmę su tais vadinamaisiais vierchais, jie liepdavo tą ir aną daryti, bet kai įkliūdavo, būdavo nubaudžiami. Todėl kildavo padarinių – jie taip pat netekdavo teisės į lygtinį paleidimą.

R. Kavaliauskas: – Dinaminėje priežiūroje esančius nuteistuosius pareigūnai visada lydi, todėl jie neturi didesnio kontakto su kitais kaliniais, kurie jiems galėtų tarnauti. Čia daugiau tokia prevencinė priemonė, kad nebūtų neteisėtų ryšių. Dėl to jie ir piktinasi – nori laisvai vaikščioti. Jeigu pataisos namų teritorija būtų atrakinta ir jie galėtų laisvai išeiti į lokalinį sektorių, nebūtų jokio pasipriešinimo. Bet kai lyg ir griežčiau, bet įstatymo rėmuose, laikome, tai iš jų jau pasipriešinimas gaunasi.

Tada prasideda tie niuansai – man tas neužtikrinama, anas neužtikrinama, nors iš tikrųjų viskas užtikrinama, bet kabliukai visada lieka. Bendravote su vienu nuteistųjų – R. Pavilovičiumi, jis ištisai skundus rašo. Kai jis buvo Pravieniškėse, jį vadino rašytoju, atvežė į Marijampolę, tai čia dabar rašo. Tie rašytojai yra visi apsiskaitę.

Zonoje yra žmonių, kurių artimieji materialiai neremia, bet jie moka rašyti, todėl jie net uždarbiauja iš kitų – jų vardu rašo skundus, ieškinius ir iš to gyvena.

Marijampolės pataisos namai
– Ar pasikeitė situacija, kai vadinamuosius lyderius iš lokalinės zonos perkėlėte į dinaminės priežiūros sektorių?

R. Kavaliauskas: – Žinote, kai išimi lyderį, atsiranda naujas, bet vis tiek manyčiau, kad tai duoda savo pliusų. Aišku, mums sunkiau, kai tokie koncentruoti žmonės yra viename sektoriuje – kartais pagalvoju, kad jeigu mes ten būtume susikėlę kokius nors darbininkus, žmonės ten būtų patenkinti, o dabar turime tokį kontingentą, dėl to nemažai bėdų.

– Viena didžiausių kalėjimų sistemos bėdų – telefoniniai sukčiai. Kodėl jų nepavyksta sutramdyti?

R. Kavaliauskas: – Į pirmąjį dinaminės priežiūros sektoriaus aukštą pasodinome tuos, kurie valdo sukčius – mes dedame daug pastangų juos sutramdyti. Jeigu galėtume susodinti juos į kameras ir 24 val. per parą galėtume juos prižiūrėti, tada būtų kitaip, bet mes dirbame savo darbą, o jie 24 val. per parą galvoja, kaip mus apgauti. Bet mes atliekame ne tik tą darbą, mums priklauso ne vien tik sukčių gaudymas, o jų išradingumui ribų nėra, jeigu, atsiprašant, jie į savo kūną sugeba paslėpti tris ir daugiau telefonų.

Z. Kunca: – Per kelias sekundes susigrūda į užpakalį taip vadinamus šikninukus – tai vienas populiaresnių mobiliojo ryšio telefonų. Jie juos ne tik nešiojasi, bet ir etapuojami vežiojasi – gali net iš konvojaus mašinos paskambinti. Nes niekas nematė, kaip į užpakalį susikišo.

R. Kavaliauskas: – Normaliam žmogui tai nelabai suprantama, o jiems tai...

Z. Kunca: – Jiems normalu. Dirbantieji juos gali nešiotis po visą teritoriją pasislėpę, bet, aišku, yra ir kitų būdų, slepia ne tik užpakaliuose. Žiemą į pataisos namus atveža vadinamuosius čipsus – drožles kūrenimui. Jie sušaldo telefonus ir paslepia.

R. Kavaliauskas: – Kai vyko dinaminės priežiūros korpuso rekonstrukcija, į pataisos namus buvo vežamos statybinės medžiagos – jose slėpė. Darome daug kratų, tikrai mažėja telefonų – vieni su jais sukčiauja, o kiti – skambina ir internete naršo. Įsivaizduojate S. Velečką su tuo šikninuku?

– Na, bet gal S. Velečka neturi tokio telefono?

Z. Kunca: – S. Velečka gudrus, gal jis ir turi telefoną, bet tu pas jį nerasi – taip jau būna, kad jį laiko kitas. Aišku, čia jau prestižas yra – tikrai ne lygis bachūrui turėti užsmaukytą telefoną, Juk ir prieš kitus norisi pasirodyti, nesvarbu, kad tik du nuteistieji matys, bet jeigu jau ne vienas matė, čia jau – ne paslaptis.

Bendrabučio tipo patalpos Marijampolės pataisos namuose – tokiomi sąlygomis gyvena daugiau kaip pusę tūkstančio kalinių
R. Kavaliauskas: – Mūsų pareigūnai 2017 m. iš nuteistųjų išėmė 1 061 telefoną, kai 2013 m. – 2 360. Vis mažiau pas juos patenka ir tai labai smarkiai pasijuto nuo praėjusių metų liepos, kai patrankos buvo įtrauktos į Baudžiamąjį kodeksą.

Užsigeidė baseino ir guminės lėlės

– Tačiau telefonai būtų niekam nereikingi, jeigu būtų blokuojamas ryšys – ne kartą girdėjome, kad jis blokuojamas, bet nuteistieji ir toliau naudojasi telefonais, apgaudinėja senutes...

R. Kavaliauskas: – Taip, čia yra problema, mes visos zonos neblokuojame, blokatoriai yra nukreipti į tam tikras vietas – stengiamės sukoncentruoti tokia veikla užsiimančius žmones. Bet vėl – mes negalime būti garantuoti, kad po savaitės to paties nepradės daryti kitame sektoriuje esantys nuteistieji, dėl to tai taip ir gaunasi.

Jeigu užblokuosime visus pataisos namus, tai ir šalia pataisos namų esantys gyvenamųjų namų kvartalai bus užblokuoti – pusė Marijampolės. Be to, šia situacija yra manipuliuojama – ne paslaptis, kad už grotų sėdi nuteistieji, kurių draugai ar pažįstami skambina į Ryšių reguliavimo tarnybą ir sako, kad nėra ryšio, matyt pataisos namai blokuoja. Tuomet tarnyba atvažiuoja, patikrina – čia kaip žaidimas.

Z. Kunca: – Būna net taip, kad budinčios dalies pareigūnai išėjo daryti kratų, o tai jau žino visa gyvenamoji zona.

– S. Velečka skundėsi, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje medikai jam skyrė leidimą įsigyti ortopedinį čiužinį, tačiau Jūs neleidžiate?

R. Kavaliauskas: – Dar nieko neaišku, bus duotas atsakymas, bet jis manipuliuoja šia situacija. Juk ne viskas, ko nori, gali gauti – jau nuo pat pradžių mums grasino, kad bus iškviesta žiniasklaida ir pan., jis galvoja, kad mes iš karto bėgsime į krūmus, bet yra tvarka, yra taisyklės, mes negalime jo per daug išskirti iš bendros masės.

Medikai išrašė jam rekomendaciją, tačiau nėra numatyta, kad tokį čiužinį būtų galima turėti. Be to, norime, kad neprasidėtų lavina – vienam davei, o paskui atbėgs penkiasdešimt kitų ir sakys, kodėl man neduodi. Visose vietose reikia pasverti tą ribą – kartais iš žmogiškos pusės pagalvoji, kas čia tokio, bet tik padaryk neatsargų žingsnį ir...

Z. Kunca: – Yra numatytas leistinų daiktų sąrašas, kuriuo mes turime vadovautis. Anksčiau vienas nuteistasis buvo baseino užsimanęs, kitas – lėlės.

R. Kavaliauskas: – Jeigu susitinka du protingi ir mąstantys žmonės, konflikto niekuomet nebūna, tikrai randame bendrą vidurkį, bet jeigu viena pusė kažkiek perdėtai užsispyrusi, niekada to nebus įmanoma pasiekti.

Mes kartais juokaujame, kad mūsų nuteistieji yra labai geri – turime kokius 900, o nakčiai mūsų pareigūnų lieka dvylika, na, daugiausiai penkiolika. Ir nieko neatsitinka.

Buvusi „pupytė“ – dažnas svečias pataisos namuose

S. Velečką nuolat pataisos namuose lanko jo žmona, buvusi merginų grupės „Olialia pupytės“ dainininkė Marina Bui-Velečkienė su neseniai gimusia dukrele. Su „Agurkinių“ lyderiu ji susipažino dar tuomet, kai šis buvo laisvėje, o susituokė tuomet, kai S. Velečka buvo suimtas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Marina Bui-Velečkienė
„Žinoma, Sauliui norisi laisviau sėdėti, juk tiek metų buvo uždarytas be teismo nuosprendžio, ne kartą jis man dėl to, skundėsi, bet norėti yra viena, realybė, deja, yra kitokia“, – sakė prie Marijampolės pataisos namų DELFI sutikta M. Bui-Velečkienė.

Ji prisipažino, kad yra pasiryžusi vyro laukti tiek, kiek reikės, juk tekėjo iš meilės, taip pat žada jį lankyti, kai tik gaus galimybę pasimatyti. „Kol dukrytė dar maža, fiziškai yra sunku, bet viskas praeis“, – sakė S. Velečkos žmona.