– Neatlygintinai davėte kraujo jau 38 kartus, papasakokite, kaip ir kada tapote kraujo donoru.
– Daugiau negu prieš 11 metų, kai man pačiam buvo 33 metai, į mano tuometinę darbovietę atvažiavo mobili kraujo laboratorija, kur pakvietė savanorius neatlygintinai duoti kraujo. Tuo metu aš Lukiškėse dirbau socialinės reabilitacijos būrio viršininku. Pirmą kartą duoti kraujo nuėjau iš smalsumo. Pamačiau, kad po kraujo paėmimo visi jaučiasi gerai ir pati akcija pasirodė prasminga. Po jos aš daugiau pasidomėjau pačia donoryste. Ir tuomet jau apsisprendžiau būti nuolatiniu donoru. Apsisprendžiau dėl kitų žmonių, kuriuos ištinka nelaimė ar liga. Mano tėvas dažnai ligoninėse gulėjo. Gyvenimas yra toks – šiandien tu duodi kraujo, o ryt gali prireikti tau ar tavo artimiesiems.
– Ar Jūsų medikai paprašo atvykti, ar pats važiuojate ir pasiūlote duoti kraujo?
– Dabar gaunu žinutes į telefoną. Praneša, kad trūksta Jūsų grupės kraujo. Pagal galimybes tuomet visada važiuoju ir duodu. O kraujo trūksta dažnai, beveik visada. Ypač dabar, kai visa donorystė tapo nemokama.
Atvažiavęs niekada neabejoju. Čia visada jaučiuosi laukiamas ir reikalingas. Važiuoju kuo dažniau, nes matau, jaučiu didelę prasmę duodamas kraujo, gelbėdamas kažkam sveikatą, o gal ir gyvybę.
– Kaip jausdavotės po procedūrų? Ar Jūsų šeima, draugai nebandė „paprotinti“, kad gal nualinsit savo organizmą, verčiau patausotumėt savo sveikatą?
– Mano šeima normaliai reaguoja ir vertina. Kartais duoti kraujo į Kraujo centrą aš važiuodavau ir su vaikais, kad jie pamatytų ir pajaustų, kas yra donorystė. Na, gal tik mama šiek tiek nerimavo, bet pamatė, kad viskas būna gerai.
Po kiekvieno donavimo tikrai jausdavausi gerai. Ir medikai pakonsultuodavo, ir pats tais dalykais nemažai domėjausi. Žinau, kad po procedūros reikia daugiau gerti skysčių, nerūkyti. Tą pačią dieną nesportuodavau, nors šiaip mėgstu pabėgioti savo malonumui.
– Ar tikrai tiek daug kartų duodamas kraujo galite ir nuolat sportuoti – bėgiojimas, ypač ilgų distancijų, reikalauja daug ištvermės, fizinių jėgų?
– Kaip sakiau, ir sportuoju, ir donuoju, tuo pasidomėdamas ir kitą dieną po donavimo bėgu nedaug, lengvai. Nebuvo dar taip, kad silpna ar negerai su sveikata pasidarytų. Vėliau keliskart per savaitę nubėgu ir po keliasdešimt kilometrų. Anksčiau atstovaudamas savo įstaigai dalyvaudavau ir varžybose, bėgdavau pusmaratonius, vidutines ir ilgesnes distancijas – nuo 10 iki 42 kilometrų. Vasarą dėl įvairovės sėdu ant dviračio – numinu apie 30-40 kilometrų.
– Kaip suderinat nelengvą pataisos pareigūno darbą ir tokių ilgų distancijų hobį – ar viskam užtenka laiko ir jėgų?
– Kokios Jūsų pareigos? Kas sudėtingiausia pataisos pareigūno darbe?
– Dabar esu Saugumo valdymo skyriaus specialistas budinčiai pamainai. Anksčiau daugiau dirbau su nuteistaisiais. Sudėtingiausia pataisos pareigūno darbe – bendravimas su nuteistaisiais, kurie gyvena užsidarę savo pasaulyje, nepriima nei patarimų, nei kitų nuomonės. Sunku, kai, iš visos širdies bandai jam padėti, kalbėtis, keisti jo požiūrį, o, atsako nėra. Bet aišku, būna atvejų, kai pamatai – reaguoja žmogus, kalbasi, keičiasi, ima domėtis kitomis gyvenimo pusėmis negu tai darė anksčiau.
Dirbau ir su iki gyvos galvos nuteistais asmenimis, kai kurių pavardės labai garsiai nuskambėję. Ir tikrai, kai jiems kai kuriems už gerą elgesį po kažkiek metų bausmės buvo pakeistos terminuotomis bausmėmis, tai ir mes tuomet su kolegomis džiaugiamės. Mūsų darbe tokie atvejai atsveria tuos sunkumus.
– O kolegos nesistebi tuo, kad dažnai ir nuolat duodat kraują ar tenka sutikti skeptikų?
– Yra ir kitų kolegų duodančių kraują, bent Vilniaus pataisos namuose žinau ne vieną. Kartais pagalvoju, būtų gerai, kad Kraujo centro mobilus punktas dažniau atvažiuotų į mūsų įstaigą. Manau, kad dar daugiau donorų atsirastų.
Bet kartais iš kitų žmonių, išgirstančių, kad duodu kraujo, sulaukiu klausimo „o kiek moka?“ Tuomet ir pasakoju, kad duodu kraują neatlygintinai, kad sveikatai nekenkia. Bet vis tiek ne visi supranta, žiūri keistai. Užsienyje, kiek žinau, labai populiaru įvairios savanorystės, taip pat ir neatlygintinas kraujo davimas. O Lietuvoje dar kai kurie žmonės ir į donorystę žiūri kaip vartotojai – arba apsimoka, arba ne. Kai kurie žmonės, man atrodo, iš viso apie neatlygintiną donorystę nelabai ką žino. Gal dar trūksta ir informacijos apie tai.
– Nusipelniusio donoro pažymėjimus anksčiau visada įteikdavo Sveikatos apsaugos ministerijoje, pagerbdavo. Dabar, per karantiną, tiesiog paskambino, pranešė, kad esu apdovanojamas, paprašė atsiimti pažymėjimą patogiu man laiku. Nusipelniusio donoro pažymėjimas suteikiamas nemokamai davusiems kraujo ne mažiau kaip 30 kartų. O davusiems 40 ir daugiau kartų – suteikiamas Garbės donoro vardas. Žmonės tapę Garbės donorais – įgyja teisę gauti valstybinę pensiją. Tačiau aš kraują duodu tikrai ne dėl vardų ar, kad siekčiau kažkokių privilegijų. Taip, davęs dar pora kartų, jau būsiu 40 kartų neatlygintinai davęs kraujo, bet ir toliau tęsiu donorystę – tiek, kiek leis sveikata ir medikai. Ir kitiems žmonėms galiu pasakyti – nueikit bent kartą duoti kraujo, jo beveik visada trūksta. Juk niekada nežinot, ar kurią dieną neprireiks ir jums patiems.
