TEISMAI.LT sumanė pasikalbėti su geriausiai teisėjų atrankos tvarką ir principus šalyje žinančiu Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos pirmininku prof. Eugenijumi Laurinaičiu ir paprašė jo kartą ir visiems laikams paneigti nuolat girdimus mitus.
1 MITAS. Teisėjais tampa giminės, draugai ir draugų draugai.
Atsakymas paprastas – mūsų pastarųjų kelerių metų darbo patirtis rodo, kad visi pretendentai privalo deklaruoti bet kokius savo šeimos, artimųjų ir giminių ryšius, susijusius su teisėsauga. Todėl šiuos faktus mes žinome ir turiu pasakyti, kad iš tikro susijusių su teisėtvarka kandidatų yra labai nedidelė dalis. Todėl tai tikrai mitas ir nieko daugiau.
2 MITAS. Tinkamiausiais kandidatais į teisėjus įvardijami tik dirbantys teismuose.
Tikrai nebūtinai. Yra kelios situacijos, kai šalia kitų tinkamiausiais buvo įvardyti žmonės, nedirbantys teisme. Tai ypač dažnai liečia mokslininkus, kurių patirtis, interesai, mokėjimas analitiškai matyti problemas paskatina mus, atrankos komisiją, rekomenduoti būtent šiuos žmones. Taip siekiama, kad atsirastų konceptualesnis mąstymas teisme, analitiškas požiūris į kai kuriuos dalykus, galbūt net kritiškas ir savikritiškas, kas ir būdinga šiems žmonėms.
Tačiau reikia pripažinti, kad didelę dalį iš pirmą kartą pretenduojančių į teisėjus, be abejonės, sudaro teisėjų padėjėjai. Ir tai nėra keista dėl labai paprasto dalyko – jie iš tikrųjų turi realios darbo su dokumentais patirties, išmano problemas, sprendimų formulavimo būdus. Be to, kai kurie iš jų turi galimybę stebėti patį teismo procesą ir suvokti procesinę teismo darbo logiką.
3 MITAS. Atrenkant teisėjus tinkamiausi pretendentai ne visuomet yra geriausi (surinkę daugiausia balų).
Būčiau labai atsargus vartodamas terminą „geriausi“, nes nemaža dalis balo skiriama už gana formalius požymius, pavyzdžiui, darbo stažą einant kokias nors su teisėtvarka susijusias pareigas arba kad ir dirbant teisėjų padėjėjais, bet juk tai nenulemia žmogaus, kaip kandidato į teisėjus, kokybės. Todėl balų skaičius kartais formaliai skiriasi nuo to įspūdžio, kurį kandidatas padaro visai komisijai. Reikia nepamiršti, kad ir balų vertinimas, ir tinkamiausių kandidatų atrinkimas yra kolegialus visos komisijos sprendimas. Todėl kartais komisija koreguoja tą formaliai didelį balų skaičių, pasinaudodama betarpišku įspūdžiu, kuris susidaromas bendraujant su kandidatu. Tačiau būtina pabrėžti, kad taip būna tikrai nedažnai.
Ši žodį taip pat reikėtų vartoti labai atsargiai. Kokia patirtis? Mes kalbame apie teisinio darbo patirtį. Ir aš manau, kad gebėjimas visapusiškai matyti teisines problemas, kaip tai gali padaryti prokurorai ar buvę prokurorai, kitaip – advokatai, o dar kitaip – teisėjų padėjėjai, be jokios abejonės, praturtina žmogų ir palengvina jo galimybę tapti kandidatu į teisėjus patiriant mažesnių nuostolių, galbūt lengviau įveikiant sunkumus, kurie yra neišvengiami.
5 MITAS. Jauniems pretendentams kelias į teisėjus užvertas.
Netiesa. Iš tikrųjų iš pirmą kartą pretenduojančiųjų labai daug jaunų teisėjų mūsų atrankos komisijoje buvo išrinkti kaip tinkamiausi. Tai gana jauni žmonės, taigi tai yra visiškas mitas.
6 MITAS. Teisėjų atranka vyksta slaptai ir už uždarų durų.
Netiesa. Mūsų posėdžiai yra atviri, į juos gali ateiti ir pasiklausyti bet kas. Be to, mūsų posėdžių diskusinė dalis – pokalbis su pretendentu – įrašoma, o įrašai prieinami visiems. Taip pat ir pačios mūsų komisijos išvados yra gana išsamios. Jose plačiai pagrindžiama, kodėl priimtas būtent toks sprendimas, kokia buvo visos komisijos kolektyvinė logika. Su išvadomis tikrai galima susipažinti ir bandyti diskutuoti, o tai ir daro kai kurie pretendentai.
Mes taip pat esame priėmę žmonių, kurie pateikė savo nuomonę apie kai kuriuos kandidatus. Juos išklausėme, pasišnekėjome. Taigi tai tikrai nėra kažkokia slapta komisija. Be to, turime suvokti, kad tai nėra galutinis etapas. Mes esame ta institucija arba tas kolektyvas, kuris padeda Prezidento institucijai parinkti tinkamiausius kandidatus. O jau į teisėjus skiria prezidentas.
7 MITAS. Teisėjai yra labai uždari žmonės.
Labai įvairūs. Žmonės, einantys į teisėjus arba dirbantys teismuose, yra tikrai labai įvairūs. Yra ir atvirų, ir gebančių šiltai bendrauti, labai gražiai ir aiškiai paaiškinti savo sprendimus bylos šalims. Žmonių yra labai įvairių ir negalima tvirtinti, kad tai kažkokia uždara grupė.
Kitas dalykas – jie tam tikrame bylos etape privalo būti uždari. Iš tikrųjų apie bylą negali kalbėtis su bet kuria turgaus bobute, besiderėdami dėl pomidorų kainos. Jie turi patys padaryti galutinę išvadą, ją suformuluoti ir todėl tam tikras uždarumas yra būtinas. Bet tai profesinis bruožas, jis būdingas ne tik teisėjams, bet ir daugeliui kitų profesijų, reikalaujančių tam tikro konfidencialumo, t. y. mokėjimo išlaikyti asmeninę paslaptį. Iš tikrųjų tai nėra išskirtinė teisėjų savybė.
8 MITAS. Teisėjai nelinkę priimti kritikos.
Tai priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių, o ne nuo to, ar jis yra teisėjas, ar nėra. Be abejonės, yra ir teisėjų, kuriems sunku priimti kritiką, bet yra ir tokių, kurie patys skuba save kritikuoti. Tai tikrai mitas.
9 MITAS. Teisėju tapti bloga reputacija netrukdo.
Netiesa. Mūsų komisijos nariai tikrai gana kruopščiai studijuoja visus dokumentus, kuriuose pateikiama daug dalykų apie žmogaus gyvenimą, jo svarstymus dėl drausminių ar etinių dalykų įvairiausiose institucijose. Be to, mes peržiūrime ir viešojoje erdvėje prieinamą informaciją bei pasinaudojame internete esančiais duomenimis apie įvairius spaudoje aprašytus faktus. Todėl apie kandidatus susidarome pakankamai plačią nuomonę, o bet kokie menkiausi galimi žmogaus „šešėliai“, etinė elgesio plotmė tikrai vertinama labai rimtai.
10 MITAS. Teisėjais tapti labiau siekia moterys.
Tarp kandidatų daugiau yra moterų, apskritai teisėjų korpuse daugiau moterų. Kodėl taip yra Lietuvoje, nežinau. Daugiau moterų ir studijuoja. Kažin ar mes galime tai kažkaip vertinti – tai jau ne mitas, o tikrovė.