Taigi “Skuduryne” žmogus nuo galvos iki kojų gali apsirengti už 5-30 Lt. Dėvėtų drabužių parduotuvių klientai įsitikinę, kad pirkti dėvėtus drabužius nėra gėdinga ar nemalonu – tai žymiai geriau nei vaikščioti su suplyšusiais ar sulopytais drabužiais. Beje, “skudurynuose” aprėdų sau randa ne tik varganai gyvenantys žmonės, bet ir pradedantys drabužių dizaineriai. Ne vienas jų savo pažįstamus nustebina pranešdamas, jog vienas ar kitas jo drabužis sukurtas perdirbus dėvėtą drabužį ar kokį įmantrų aksesuarą įsigijus “skuduryne”.
Dėvėtų drabužių parduotuvės turi nemažai priešininkų – tai naujų drabužių gamintojai ir prekybininkai bei turtingesni žmonės, kuriuos purto vien mintis, jog kažkas rengiasi kitų dėvėtus drabužius.
Bioenergetikai taip pat atkreipia dėmesį, kad energetiškai dėvėti drabužiai savo naujuosius šeimininkus veikia paprastai neigiamai, nesvarbu, kiek kartų juos beskalbtum. Beje, priešininkai pastaruoju metu ėmė skleisti gandus, kad į Lietuvą dėvėti drabužiai atvežami ne tik iš išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių, bet ir Lenkijos, ar net Baltarusijos.
Tačiau šių drabužių pirkėjų tai nei kiek negąsdina, mat jie neturi jokio kitokio pasirinkimo. Skurdžiai gyvenantys tėvai, auginantys daugiau vaikų, džiaugiasi, kad savo atžalas gali aprengti dėvėtais drabužiais, esą gerai paieškojus ir “skuduryne” galima rasti neblogų, spalvingų, ar net apynaujų drabužių, kuriais aprengtas vaikas beveik neišsiskiria iš turtingesnių savo bendraamžių.
Ūkio ministerijos atstovai teigia, kad esant dabartinėms ekonominėms sąlygoms uždrausti ar riboti dėvėtų prekių įvežimo neįmanoma. Esą maždaug trečdalis Lietuvos šeimų drabužiams ir avalynei per mėnesį vienam šeimos nariui gali skirti nuo 5,3 iki 11,4 lito.
Pernai į Lietuvą buvo importuota 27,7 tūkstančio tonų dėvėtų drabužių už 50,8 milijono litų. Užpernai tokių prekių buvo įvežta 25,7 tūkstančio tonų už 50,5 milijono litų.