Rajonų merai kalba, kad skurdžiausiai šiuo metu verčiasi Ukmergės, Trakų, Kėdainių ir Jonavos savivaldybės. O labiausiai atsilikusios yra Tauragės, Marijampolės bei Šiaulių apskritys.
Kiekvieno provincijos miesto ar miestelio gyventojai turi po keliasdešimt receptų, ką turėtų daryti vietinė ir šalies valdžia, kad padaugėtų darbo vietų, žmonės įgautų daugiau vilties bei optimizmo, kad periferijoje baigtųsi vegetacija ir prasidėtų bent šioks toks kilimas.
Tarkime, Druskininkų turguje sutiktas prekybininkas Valdas dėstė tokią viziją: “Mūsų mieste jokios stambesnės pramonės įmonės nepastatysi. Dauguma druskininkiečių anksčiau dirbo vietos sanatorijose bei poilsio namuose - taigi pagrindinės jų pajamos būdavo iš miesto svečių, kurių, beje, prieš keletą metų atvažiuodavo gana daug.
Ir viskas būtų klostęsi kuo puikiausiai, jei kažkokie politikai Vilniuje nebūtų nusprendę, jog tarp Lietuvos ir Rusijos reikia įvesti vizų režimą, o vėliau jį dar ir sugriežtinti.
Dėl šios priežasties iš Rusijos į Druskininkus atvykstančių poilsiautojų skaičius sumažėjo keliolika kartų, dėl to kai kurios sanatorijos ėmė merdėti, o nedarbas Druskininkuose išaugo daugiau nei trigubai.
Taigi problemos sprendimas daugiau nei paprastas - reikia supaprastinti įvažiavimo į Lietuvą tvarką arba su Rusija pasirašyti bevizio režimo sutartį. Ir aš esu tikras, kad vien šis sprendimas iš esmės atgaivintų Druskininkų sanatorijas, Marijampolės automobilių turgus ir apskritai visos pietų Lietuvos ūkį”.
O štai Panevėžyje pakalbintas degalinės darbuotojas Algirdas dėstė jau kiek kitokius pasiūlymus savo miesto valdžiai: “Panevėžys - pramonės miestas ir jo valdžios tikslas turėtų būti ne sunaikinti visas sovietiniais laikais klestėjusias gamyklas bei įmones, o ieškoti būdų, kaip jas pertvarkyti. Kadangi Lietuva neturtinga šalis - lieka vienintelė išeitis - tikėtis užsienio investicijų.
Mane stebina miesto valdžios ir bankrutuojančių įmonių vadovų logika bei argumentai. Anksčiau jie įsivaizduodavo kad turtingi užsieniečiai vakarais sukinėja gaublį ir galvoja, kur čia dar jiems išleidus keletą milijonų dolerių. Ir štai prie Baltijos jūros aptinka jie Lietuvą, o joje Panevėžį. Ir iš susižavėjimo atradus naują žemę suvirpa jiems širdys.
Po tokių atradimų, lietuvaičių nuomone, į Lietuvą tuoj pat turėtų pradėti plaukti užsienio investicijos. Kai šios viltys ir fantazijos žlugo, tuomet įvairių miestų ir miestelių “galvos” vienbalsiai nusprendė, kad užsieniečiai paprasčiausi kvailiai, nes nesupranta, kad Lietuvoje puikiausios sąlygos daryti verslą - strategiškai gera vieta, daug tuščių pastatų su visomis komunikacijomis, daug pigios darbo jėgos, o ir žmonės čia labai nuoširdūs.
Bet ir nuo šio galvojimo investicijų nepadaugėjo. Miestų merai, valdininkai ir vegetuojančių stambių įmonių vadovai turėtų suprasti, kad ne užsieniečiai turėtų ieškoti Panevėžio, Pasvalio ar Kupiškio ir vežti čia savo pinigus, o jie reguliariai turėtų vykti į užsienį, vežtis kalnus projektų bei pasiūlymų, ieškoti turtingų fondų ar bendrovių, ir gal kokiam turtingam užsieniečiui ar iš gailesčio, ar matant pelno perspektyvą, kils noras dalį atliekamų pinigų investuoti Lietuvos provincijoje”.
Ekonomistai pabrėžia, kad Lietuvos provincija iš tikrųjų turėtų atsisakyti uždarumo politikos. Jų merams ar valdininkams tiesiog būtina reguliariai bendrauti su įvairių valstybių ambasadų Lietuvoje ekonomikos atašė.
Be to, kiekviena savivaldybė ar stambesnė įmonė galėtų turėti savo svetaines Internete bei reklamuoti savo privalumus. Tarkime, Šakių rajone bulvių derlingumas vienas didžiausių Europoje, kodėl to nepagarsinus ir nepakvietus kokios užsienio bendrovės Šakių rajone pastatyti bulvių traškučių fabriką.
Užsieniečiams reikia išaiškinti, kokia yra rajono ekonominė būklė, verslumas, ar esama ten profesionalios darbo jėgos, ar yra būtinos komunikacijos, ar yra geležinkelis ir asfaltuoti keliai, ar yra viešbutis bei mobilaus telefono tinklas, kokią viziją pats rajonas mato, kokios šakos tame rajone gali būti perspektyvios ir galiausiai kokių lengvatų rajonas suteiktų galimiems investuotojams - galbūt mažesnius mokesčius, ar kokį apleistą pastatą.
Kita vertus, keistis reikėtų ir mūsų šalies valdžios strategams. Ilgainiui jie turės atsisakyti ydingo požiūrio, esą Lietuva - tai Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, o visa provincija tik nereikalingas balastas. Pats metas būtų tolygiau paskirstyti užsienio ir vidaus investicijų srautus į stambiuosius miestus ir į smulkesnius miestelius ar gyvenvietes. Kad nebūtų taip, jog Vilnius klesti, o visi aplinkiniai rajonai merdėja.
Nors, tiesą sakant, taip jau yra. Pavyzdžiui, Vilniaus apskrityje klesti tik Vilniaus miestas, na galbūt dar Trakai, o Vilniaus rajonas, taip pat Švenčionių, Šalčininkų, Ukmergės, Širvintų rajonai “skendi visiškoje ekonominėje tamsoje”.
Švenčionių ir Šalčininkų rajonų išsivystymo lygis tragiškas - vos ne nulinis.
Stulbinanti disproporcija tarp Lietuvos miestų ir rajonų išryškėja kuomet pradedi nagrinėti tiesioginių užsienio investicijų srautus. Tarkime, Vilniuje užsieniečiai investavo 2 milijardus 150 mln. Lt, o kokioje nors Marijampolėje vos 3 mln. Lt. Kalbėti apie kažkokias užsienio investicijas Skuode, Lazdijuose ar Tytuvėnuose iš viso beviltiška.