Vienintelis išlikęs dvaro sodybos pastatas nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikų kantriai bandė atkreipti į save visų dėmesį. Ir jo pavyko sulaukti tuomet, kai Žemaičių dailės muziejus pateikė paraišką Ūkio ministerijos administruojamai 2007–2013 m. Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramai gauti.
Ilgus metus pastatas laukė restauravimo
Visą gyvenimą Bukantės dvaro sodybos kaimynystėje gyvenusi ir beveik dvidešimtmetį šioje sodyboje edukacines programas vedanti muziejininkė Laimutė Arlauskienė įsitikinusi, kad jei nebūtų įgyvendintas ES struktūrinių fondų lėšomis finansuotas projektas „Bukantės dvaro sodybos restauravimas ir pritaikymas turizmo reikmėms“, iki šių dienų Bukantės dvaro sodyboje išlikęs vienintelis pastatas – vadinamasis ponų namas – būtų vieną dieną tiesiog nugriuvęs.
Apie avarinę pastato būklę liudijo ne tik įvairių institucijų išduotos pažymos, bet ir akiai nemalonus vaizdas: supuvusios ir skylėtos grindys, sienose matomas grybelis, kiauras stogas, pro kurį į vidų tekėjo lietus.
Ir jei nusigyvenusių bajorų šeimoje gimusi rašytoja Žemaitė būtų pamačiusi apleistą savo gimtąją sodybą, tikriausiai jai iš sielvarto būtų plyšusi širdis – įvairius laikmečius išgyvenusi Bukantės dvaro sodyba niekada neatrodė taip blogai.
Dėl nykstančio kultūros židinio ir paveldo sielojosi ir sodybą iš Telšių „Alkos“ muziejaus paveldėjusio Žemaičių dailės muziejaus vadovai. Siekdami atgaivinti rašytojos Žemaitės gimtinę ir pritraukti į ją lankytojų, jie pateikė paraišką paramai gauti. Gavus finansavimą buvo įgyvendintas Bukantės dvaro sodybos restauravimo projektas, į kurį buvo investuota beveik 442 tūkst. eurų ES paramos.
Atkurtas rašytojos laikmetis
L. Arlauskienė sako, kad be ES struktūrinių fondų paramos ir savivaldybės indėlio vargu, ar būtų padaryta tiek darbų, o jei būtų delsiama, greičiausiai šis kultūros objektas būtų tiesiog sunykęs akyse.
„Mes juk esam maži žmogeliukai ir, nors darbo įdėjome be proto daug, be finansinės paramos čia niekas nebūtų įvykę“, − įsitikinusi moteris.
Pirmiausia buvo sutvarkytas vadinamasis ponų namas: pakeisti supuvę sienų rąstai, uždengtas naujas stogas, įstatyti nauji langai, durys, sutvarkytas vidus ir jame esančios krosnys, grindys, inžineriniai tinklai. Kitaip tariant, pasikeitė viskas, išskyrus senojo pastato išvaizdą.
Tuo pačiu Bukantės dvaro sodybą papildė nauji pastatai – atkurtas čia buvęs svirnas ir tvartas. Taip pat buvo sutvarkyta aplinka, įrengtos ekspozicijos, kurias papildė išsaugotas autentiškas Žemaitės laikų rašomasis stalas, drabužių kabykla ir komoda. O tada beliko atverti duris lankytojams.
Geriausia dovana
Atnaujinta Bukantės dvaro sodyba jau kelerius metus puošia Plungės rajono turizmo maršrutą. Per šiuos metus lankytojų netrūko, o tai – didžiulė motyvacija čia veikiančio Žemaitės memorialinio muziejaus darbuotojams ruošti įvairias kultūrines programas, edukacijas, stovyklas ir įvairius renginius.
L. Arlauskienės teigimu, lankytojų Bukantės dvaro sodyboje laukia išties daug įdomių edukacinių programų – rašymas senovine plunksna, žvakių gamyba, kulinarinio paveldo puoselėjimas.
„Žmonės ypač domisi senovinių valgių gamyba – mokome, kaip slėgti sūrius, daryti kastinį ir kt.“, − pasakoja ji, pridurdama, kad šiemet Lietuvai minint etnografinius metus, yra paruošta daugybė ir kitų edukacinių programų, kurias lankytojai galės išbandyti jau netolimoje ateityje.
Muziejininkė neabejoja, kad nuo šiol lankytojai nebeaplenks atnaujintos rašytojos Žemaitės gimtinės, o jei ji ir pati būtų gyva, tai tikrai pasidžiaugtų pačia geriausia jubiliejine dovana.