Neregistruoti ir nelaukiami: (ne) vieno romų vaiko istorija

Mariją atsitiktinai pastebėjo kratą romų gyvenvietėje atlikę Graikijos policijos pareigūnai, kurie ten ieškoję ginklų ir narkotikų. Jos nepanašumas į tėvais prisistačiusius globėjus sukėlė policininkams įtarimą. Patikrinus duomenis paaiškėjo, kad vaiko mama – daugiavaikė romė iš Bulgarijos, kuri dirbdama Graikijoje pagimdė mergaitę, bet negalėjo jos išlaikyti, todėl atidavė kūdikį globoti pasisiūliusiai porai. Tarsi trūktelėjus už virvelės Graikijoje ir Airijoje į viešumą iškilo ir kiti panašūs atvejai. Airijoje paaiškėjo, kad policija apsiriko: nepaisant nepanašumo, atimto vaiko tėvai paaiškėjo esą biologiniai. Šie atvejai sukėlė daugybę klausimų. Ar policija atiminėtų vaikus iš tėvų vien dėl nepanašumo, jei tėvai nebūtų romai? Ar policija perlenkė lazdą? Juk visai neseniai į viešumą iškilo ir žinios, kad Švedijos policija nelegaliai registravo ir neproporcingai sekė romų tautybės gyventojus, įskaitant vaikus.

Visgi, pasak Helenos Smith iš „The Guardian“, Marijos atvejis kviečia atkreipti dėmesį į apgailėtiną vaikų registracijos būklę ir prekybą vaikais Graikijoje – šalyje, kuri daugybei migrantų iš ne ES šalių yra vartai į Europą. Bulgarija dar neprisijungusi prie Šengeno erdvės, bet neturtingos moterys iš ten, pasak straipsnio autorės, itin dažnai įtraukiamos į prekybą vaikais. Iki pat šių metų Graikija neturėjo nacionalinio gimimų registro, o itin sunki legalaus įsivaikinimo procedūra skatina daugybę vaikų susilaukti negalinčių porų rinktis nelegalų būdą ir įsigyti vaikų iš pažeidžiamų migrantų, tarp kurių patenka ir romai. Teisinės spragos ir krizės krečiamos šalies valdininkų korupcija padidina šio būdo prieinamumą.

Tuo tarpu Željko Jovanovičius tame pačiame leidinyje kviečia atkreipti dėmesį į kitą bylos aspektą: visi staiga susirūpino šviesiaplaukės Marijos likimu todėl, kad įtarė, jog ji ne romė, ir tai sudarė dingstį prisiminti įsisenėjusius stereotipus apie „vaikus grobiančius čigonus“. Kai paaiškėjo, kad Marija yra romė iš dar neturtingesnės šalies, jos likimas bus patogiai pamirštas. Kad ir kaip baigtųsi byla vaiko globėjams, pačiai Marijai greičiausiai teks ieškoti savo vietos gyvenime, kuriame jai teks kentėti dėl neraštingumo, nedarbo ir atskirties mokykloje, rašo Ž.Jovanovičius. Nuo Graikijos iki Vengrijos romų vaikai dažnai lieka neužregistruoti, dėl ko jie dažnai negali eiti į mokyklą ir gauti socialinių bei teisinių paslaugų, be to, neregistruoti vaikai lengvai gali tapti prekeivių žmonėmis grobiu.

Pasak autoriaus, kai kurie romai sąmoningai pasirenka vengti biurokratijos – žinant romų istoriją, tai galima suprasti. Vos prieš šešis dešimtmečius daugiau kaip pusė milijono romų žuvo koncentracijos stovyklose (įskaitant beveik visus Lietuvos romus). Holokausto dokumentavimo centras Budapešte savo parodose atskleidė, kaip, naciams nusitaikius išžudyti klajojančius romus ir bent kontroliuoti sėslius romus, kruopštūs registrai tapo mirties nuosprendžiu, o įtariai į biurokratiją žiūrėję ir nuo pirmos represijų minutės pabėgti mėginę klajojantys romai turėjo daugiau galimybių išsigelbėti. Kai prieš kelerius metus teko lankytis Stokholme esančio Gyvosios istorijos forumo parodoje „Švedija ir Holokaustas“, ten taip pat buvo atskleidžiama, kaip tvarkingi registrai toje šalyje padarė daugybę romių moterų priverstinės sterilizacijos ir medicininių eksperimentų aukomis dešimtmečius po antrojo pasaulinio karo.

Ar panašūs be dokumentų keliaujančių vaikų atvejai tikėtini Lietuvoje? Kalbant apie romų vaikus, dabar tapusius padidinto Europos žiniasklaidos dėmesio taikiniais, nors romų bendruomenė Lietuvoje nedidelė, ji susiduria su tokiomis pačiomis problemomis, kaip ir romai Bulgarijoje ar Graikijoje, kur jų gerokai daugiau. Į nepalankią padėtį daugybę jų įklampina skurdo, diskriminacijos bei stereotipų ir žemo išsilavinimo užburtas ratas. Tokioje padėtyje esantiems romams sunku naviguoti biurokratijos raizgynuose: ar vaiką registruoti turi abu tėvai? O kas, jei tėvystė nenustatyta? Kaip oficialią globą gali gauti giminaičiai, jei biologiniai tėvai išvykę ar patekę į įkalinimo įstaigą? Kokias teises turi vienaip ar kitaip registruotas vaikas? Šie teisiniai klausimai gali būti sudėtingi ir daugiau išsilavinimo bei patirties su biurokratija turinčioms visuomenės grupėms.

Taigi nepakaks valstybės įsikišimo oficialiai suregistruoti vaikus, ypač tokiu brutaliu būdu, kaip nutiko Airijoje, kai vaikas atimtas vien dėl nepanašumo. Nepalankioje padėtyje esančios grupės, ypač romai, turi kuo daugiau žinoti apie savo ir savo vaikų teises, įskaitant galimybę gauti įvairių socialinių paslaugų, pasirinkti mokyklą bei apsaugoti savo ir savo artimųjų privatumą.

Parengė Daiva Repečkaitė