Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Aplinkos instituto Aplinkos technologijos cheminių ir biocheminių tyrimų laboratorijos prof. dr. Violeta Makarevičienė ir dr. Eglė Sendžikienė, daugiau nei dešimtmetį tyrinėjusios augalų tinkamumą biokurui, įsitraukė į mikrodumblių tyrimų programą.
Žaliosios energijos užtaisas
Lietuvos tyrėjai analizuoja iš mikrodumblių išgaunamo aliejaus kokybę ir panaudojimo galimybes biodyzelino gamybai, aiškinasi, kaip jų auginimui pasitelkti įvairias atliekas. „Dumbliai gerokai pranoksta kitus augalus, nes augdami naudoja anglies dvideginį – taigi mažina šiltnamio efektą, – sako prof. V. Makarevičienė. – Be to, jie nekonkuruoja su žemės ūkio augalais dėl žemės plotų ir labai greitai auga.“
Biodegalams užkariauti didesnę rinkos dalį trukdo aukšta žaliavos kaina. Daugelyje šalių biodyzelinas gaminamas iš rapsų aliejaus, kuris naudojamas ir maistui. „Pradėjus biodyzeliną gaminti pramoniniu būdu, aliejaus paklausa labai išaugo. Kadangi rapsų laukų negalima plėsti iki begalybės, atsirado konkurencija tarp maisto ir ne maisto sektorių, ėmė kilti rapsų sėklų ir aliejaus kainos, o su jomis – ir biodegalų savikaina“, – pasakoja prof. V. Makarevičienė.
Todėl mokslininkai ieško pigesnių biokuro žaliavų. „Mūsų tyrimai rodo, kad Lietuvoje galima būtų auginti judras, aliejinguosius ar pluoštinius linus, kurių aliejus kartu su gyvūniniais riebalais tinka biodyzelino gamybai. Tam tiktų ir kepimui naudotas aliejus ar techniniai riebalai“, – vardija dr. E. Sendžikienė.
Mažėjant mineralinio kuro – naftos, gamtinių dujų, anglies – atsargoms, siekiama kuo plačiau žmogaus reikmėms panaudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. ES direktyvose numatyta, kad iki 2020 m. apie 20 proc. viso sunaudojimo kuro turi sudaryti biokuras.
Biodegalai už iškastinį kurą pranašesni ne tik todėl, kad gaminami iš atsinaujinančių išteklių – rapsų, cukranendrių, bulvių, medienos, bet ir todėl, kad juos naudojant išsiskiria mažiau žmogaus sveikatai kenksmingų teršalų. „Degant „žaliosios kilmės“ biodyzelinui į aplinką taip pat išsiskiria šiltnamio efektą sukeliantis anglies dvideginis, tačiau tokį patį jo kiekį augalai sunaudoja fotosintezei“, – teigia E. Sendžikienė.
Verslas iš mokslo naujovių
Nors Žemės ūkio ministerija kompensuoja dalį žaliavos kainos, biodegalų savikaina dar neleidžia konkuruoti su mineraliniais degalais, tačiau susidomėjimas alternatyvios energetikos perspektyvomis neslūgsta.
UAB „Kauno vandenys“ padalinys „Kauno vandenvala“ biodujas iš komunalinių atliekų gamina jau 11 metų. Visą tą laiką įmonė aktyviai dalyvauja ir įvairiuose moksliniuose projektuose, bendradarbiauja su ASU mokslininkais. Pasak „Kauno vandenvalos“ viršininko pavaduotojo Valentino Juodžio, jų įmonei biodujų gamyba nėra tikslinis verslas. Tai kovos su atliekomis būdas, kuris leidžia įmonei per parą pagaminti 8–10 tūkst. m3 biodujų.
„Esu įsitikinęs, kad biokuro gamyba tokiai šaliai kaip Lietuva galėtų tapti keliu į energetinę nepriklausomybę, – sako V. Juodis. – Apmaudu, kad Lietuvoje teturime tik 7 biokurą gaminančias įmones, o, pavyzdžiui, Vokietijoje jų yra per 7 tūkstančius. Juk biokurui tinkama medžiaga – tiesiog po mūsų kojomis. O jei dar visus dirvonuojančius laukus apsodintume biokurui tinkama žaliava, manau, patenkintume didžiąją dalį Lietuvos energijos poreikių.“
Remia praktinę vertę turinčius projektus
Nemaža dalis ASU biokuro projektų buvo finansuota iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų pagal EUREKA programą. Šiuo metu vykdomi net du su biodegalais susiję projektai: „CAMELINA-BIOFUEL Biodegalų gamybos technologijų tobulinimas naudojant judros aliejų kaip naują žaliavų bazę“ ir „BIOGASFUEL Dvigubo degalų tiekimo į dyzelinį variklį, dirbantį biodujomis ir nedideliu biodyzelio kiekiu, sistemos sukūrimas ir įdiegimas“, kuriuose kartu su ASU dalyvauja Klaipėdos universiteto, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro mokslininkai ir kiti partneriai iš Lietuvos bei kaimyninių šalių. Į biodegalų tyrinėjimams skirtus EUREKA projektus yra įsitraukusi ne viena Lietuvos įmonė.
Kaip pasakojo programą administruojančios Mokslo, technologijų ir inovacijų agentūros (MITA) direktoriaus pavaduotoja, EUREKA koordinatorė Birutė Bukauskaitė, tai aukšto mokslinio lygio projektai, turintys stiprią orientaciją į praktiką.
„Lietuva dalyvauja tarpvalstybinio bendradarbiavimo programoje EUREKA jau nuo 1999 m., kai dar nebuvo ES narė. Per tą laiką mūsų mokslo ir verslo atstovai dalyvavo daugiau kaip 90 projektų, 22 iš jų yra vykdomi šiuo metu, – pažymi B. Bukauskaitė. –Vyrauja tokios perspektyvios sritys kaip energetika, informacinės technologijos, biotechnologijos, tekstilė ir kt. Šiuo metu EUREKA tinklas vienija 41 valstybę, todėl atsiveria plačios galimybės susirasti reikiamų partnerių ir kurti inovacijas.“
EUREKA programos pagrindinis tikslas – remti į rinką orientuotus mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir inovacijų projektus, kuriuos inicijuoja verslas, pramonė ir mokslas. Kiekviena valstybė stengiasi paremti savo šalies dalyvius. Nuo 2011 m. EUREKA projektai Lietuvoje finansuojami Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.
Užs.Nr. 12-07-01-VP