Europos Parlamentas paragino valstybes nares parengti socialinės apsaugos plėtojimo strategijas, siekiant užtikrinti patikimą ir tvarią socialinę apsaugą visiems, paremtą visuotinės prieigos ir nediskriminavimo principais ir gebėjimu lanksčiai reaguoti į demografinius bei darbo rinkos pokyčius. Išlaidas socialinei apsaugai reikėtų vertinti kaip socialines investicijas, kurios apsaugo žmones nuo skurdo, padeda išsaugoti sveikatą bei gebėjimus dirbti bei prisitaikyti prie pokyčių.
Taipogi atkreipiamas dėmesys į tai, kad Europos Sąjungos darbuotojams migrantams, dirbantiems kitoje valstybėje narėje, neturėtų būti taikomos diskriminacinės socialinės apsaugos priemonės.
Europos Komisija raginama ištirti, ar pastarojo meto valstybių narių atliktais darbo įstatymų pakeitimais, kuriais buvo siekiama didinti darbo rinkos lankstumą, nebuvo nepagrįstai sumažintas darbuotojų socialinis saugumas ir pažeisti lankstumo ir saugumo principai.
Ypatingas dėmesys pranešime skiriamas darbuotojų, dirbančių pagal netipines darbo sutartis bei savisamdos pagrindais, socialinei apsaugai.
Pasak V.Blinkevičiūtės, daugiau nei 30 mln. žmonių Europos Sąjungoje dirba savarankiškai – tai sudaro apie 15 proc. visų dirbančių asmenų. Lietuvoje taip dirba kas dešimtas darbo rinkos dalyvis. Dauguma žmonių tampa savarankiškais darbuotojais todėl, kad negali rasti kitokio darbo arba nesudaromos lanksčios darbo sąlygos.
„Daug dėmesio skyriau savarankiškai dirbančių asmenų socialinei apsaugai, nes kyla grėsmė, kad, keičiantis užimtumo pobūdžiui ir vis dažniau susiduriant su savisamdos atvejais, naujos darbuotojų grupės nėra ir nebus tinkamai apsaugotos,“ – aiškina parlamentarė.
Jos teigimu, Europos Sąjungoje neturime vieningos visuotinai pripažįstamos savisamdos sampratos, todėl kyla nemažai problemų, susijusių su savarankiškai dirbančių asmenų darbo teisėmis ir jų socialine apsauga.
Pavyzdžiui, daugelyje šalių savarankiškai dirbantys asmenys tik iš dalies dalyvauja pensijų sistemoje, todėl šiems darbuotojams kyla didelė skurdo senatvėje grėsmė (kadangi įmokos mažos, tai ir pensijos mažos). Panašiai galima teigti ir kalbant apie neįgalumo pensijas. Savarankiškai dirbantys asmenys mažiau saugomi ir motinystės/tėvystės atveju. Jiems ne visose šalyse užtikrinamos reikiamos motinystės ir tėvystės atostogų bei kitos susijusios teisės. Dar mažiau savarankiškai dirbantys asmenys saugomi nedarbo atveju.
„Viena iš didžiausių problemų yra ta, kad neretai savarankiškas darbas yra fiktyvus, t.y. jis pasirenkamas siekiant mokėti mažiau socialinių įmokų, nors darbo pobūdis artimas arba tolygus samdomam.
Dėl to yra pažeidžiamos socialinės darbuotojų teisės, iškraipoma konkurencija ir kyla socialinio dempingo grėsmė,“ – sako V.Blinkevičiūtė.
Parlamentarės paruoštame pranešime pabrėžiama, kad būtina nacionalinė savisamdos apibrėžtis, nes kitu atveju, tik didės fiktyvus savarankiškas darbas ir mažės darbuotojų galimybės naudotis tinkama socialine apsauga. Šalys narės raginamos ieškoti sprendimų dėl skirtingo savarankiškai dirbančių asmenų statuso valstybėse narėse, kad būtų galima geriau koordinuoti savarankiškai dirbančių asmenų socialinę apsaugą, kad nebūtų varžoma laisvo darbuotojų judėjimo teisė.
„Be to, manau, kad valstybės narės turėtų plėtoti socialinę apsaugą senatvės, negalios, motinystės (tėvystės), nedarbo atvejais, kad ji būtų geriau pritaikyta savarankiškai dirbančių asmenų poreikiams ir artėtų prie samdomų darbuotojų socialinės apsaugos lygio,“ – tvirtina parlamentarė.
V.Blinkevičiūtės parengtas pranešimas skirtas valstybėms narėms, Europos Komisijai. Socialinė apsauga yra priskiriama valstybių narių kompetencijai, tačiau ji yra koordinuojama Europos Sąjungos lygmeniu.
28 valstybėse narėse skirtingu mąstu paplitusį savarankišką darbą dirba labai įvairių kategorijų darbuotojai. Sau dirbančių asmenų yra tradiciniuose sektoriuose, kaip antai žemės ūkyje, miškininkystės ir žvejybos, mažmeninės prekybos ir amatų sektoriuose, taip pat statybos, transporto ir laisvųjų profesijų srityse. Daug laisvai samdomų darbuotojų dirba žiniasklaidos sektoriuje.