Tam pati EK pasiruošusi skirti „dešimtis milijonų eurų“ dabar dėliojamame Erasmus+ biudžete. Tiesa, EK iniciatyvos rezultatai didele dalimi priklausys nuo valstybių narių – tiksliau, kiek jos pajėgs įsisavinti skaitmeniniam mokymuisi skirtas struktūrinių fondų lėšas.
Naujosios technologijos mokyklose – tai ne tik kompiuterių klasė su retai keičiamais monitoriais; tai skaitmeniniai vadovėliai, kompiuterinės pratybų programos, internetiniai garso įrašai (angl. Podcast), simuliacijos, mokymosi žaidimai ir kt. Pasak EK, 50-80% Europos Sąjungos moksleivių niekada nėra naudoję šių mokymosi priemonių. Daugybė mokyklų neturi tam reikiamos įrangos arba ja tenka dalintis visų dalykų mokytojams. Apie 70% ES mokytojų norėtų daugiau mokymų, kaip naudotis moderniosiomis technologijomis.
Tarp EK tikslų – ir platus bevielio interneto naudojimas klasėse bei auditorijose. Tiesa, čia panašu, kad mokytojams teks ieškoti strategijų, kaip konkuruoti dėl vaikų dėmesio su jų išmaniaisiais telefonais... Tačiau EK labiau rūpinasi ateities prognozėmis, pagal kurias iki 2020 m. kompiuterinių įgūdžių reikės 90% darbų – ir ieško būdų, kaip išmatuoti pažangą šioje srityje.
Kaip gerą pavyzdį Europos Komisija pristatė ir konkrečią priemonę – internetinį mokymosi puslapį, kuri startavo rugsėjo mėnesį. Puslapyje „Atviras mokslas Europa“ (Open Education Europa) universitetai galės įkelti savo nuotolinio mokymosi kursus; čia taip pat bus galima rasti mokymosi medžiagos, suskirstytų pagal temas ir lygmenis: nuo pradinių klasių moksleivių iki universiteto studentų. EK ypač akcentuoja platų prieinamumą, tad visa medžiaga šiame puslapyje bus galima naudotis nemokamai – bei bus prieinama visomis ES kalbomis. (Beje, registruojantis reikia įrodyti, kad esate realus žmogus, o ne kompiuterinė programa – išspręsti paprastą matematikos uždavinį!).
Ieškant pavyzdžių galima būtų pasidairyti Kanadoje, kur technologijos keičia požiūrį į mokslą. „Matau, kaip trinasi riba tarp mokyklos, namų ir realaus pasaulio,“ – pokyčius komentavo kanadietis mokytojas, kurio mokykloje technologijos naudojamos sekti ir vertinti moksleivių pažangą. Kanadoje daugelis mokyklų turi bevielį internetą, nuolat didina jo greitį ir kartu naudoja filtrus, saugančius moksleivius nuo žalingo medžiagos internete.
Kai kuriose mokyklose moksleiviai skatinami atsinešti savo kompiuterius bei išmaniuosius telefonus ir juos naudoja per pamokas – neturintiems juos galima nusipirkti specialia kaina. Tėvai taip pat gali internetu stebėti, kaip sekasi jų vaikams – skaityti klasės blogą, Twitter įrašus ir matyti pačių mokinių įkeltus mokyklinius projektus. Technologijos leidžia pamokas iškelti už klasės ribų ir mokymasis tampa kur kas mažiau formalus – galima tik spėlioti, kaip ateityje atrodys tokių mokyklų tvarkaraščiai.
Kitas įdomus pavyzdys – pačioje ES pašonėje, Gruzijoje, įkurtos „Ateities klasės“. Tai pavyzdinis projektas, kurių yra iki dešimties visoje šalyje. Tačiau pasidairius tikrai nejučia pradedi galvoti, kad patekai į ateitį: interaktyvios lentos, specialūs monitoriai kiekvienam mokiniui – šios klasės pritaikytos kai kuriems dalykams dėstyti ir atrodo daugiau kaip svajonė nei realybė.
Technologijos keičia požiūrį į mokslą ir tokiose vietose, kur greitasis bevielis internetas nėra plačiai prieinamas. Kai kurios Afrikos šalys pradėjo eksperimentinį mokymą mobiliuoju telefonu – susirašinėjant žinutėmis su mokiniais. Tokiu būdu moksleiviams nebūtina turėti internetą, pakanka telefono ir šiek tiek pinigų jo sąskaitoje.
Tad pasvajokime dar kartą: galbūt ateityje mokykla taps interaktyvi, atvira erdvė, kurioje mokiniai gaus individualias mokymosi programas pagal savo mokymosi stilių; galbūt tvarkaraščiai keisis ir diena mokykloje taps dinamišku procesu, su mažiau rutinos ir daugiau improvizacijos bei kūrybos; galbūt visi moksleiviai gaus programavimo pagrindus vidurinėje mokykloje ir varžysis rašydami programas bei aplikacijas baigiamuosiuose egzaminuose... Viena aišku – pokyčiai jau ne už kalnų.
Parengė Renata Skardžiūtė-Kereselidzė