aA
Purškiant šaltam lietuviškos vasaros lietui 41-erių metų Marisa Leonavičienė kartu su sūnumis žengia Vilniaus Gedimino prospektu. Vienas iš sūnų rankoje nešasi tradicinio Urugvajaus gėrimo – matės – indelį. Marisa – Urugvajaus lietuvė, pamečiui į Lietuvą išsiuntusi vyrą ir keturis vaikus, prieš metus atsisakiusi verslo ir iš sostinės Montevidėjaus atvykusi gyventi į senelių žemę Lietuvą.
Marisa Leonavičienė, sūnūs Darius ir Rimantas
© DELFI / Tomas Vinickas

Interviu DELFI M. Leonavičienė pasakoja apie gyvenimo Lietuvoje ypatumus ir ragina lietuvius truputį daugiau pasitikėti savimi ir savo šalimi.

Iš Lietuvos į tolimą Pietų Amerikos valstybę Urugvajų 1928 m. išvyko Marisos seneliai. Jie susilaukė trijų vaikų, vienas jų – Marisos tėtis. Šis vedė ispanę, kuri jam pagimdė tris dukteris. Marisa – vyriausia šeimoje.

Namie Marisa su seserimis ir tėvais bendraudavo ispaniškai, tačiau nuvykusi pas močiutę girdėdavo lietuvių kalbą – močiutė su Marisos tėvu šnekėjo tik lietuviškai. Urugvajuje gyvenantys lietuviai įkūrė lietuvių bendruomenę. Čia ypač aktyviai veikė Marisos dėdė, ją nuo vaikystės įtraukęs į bendruomenės veiklą. Marisa augo mokydamasi lietuviškų šokių ir dainų. Tiesa, ji nesuprasdavo, apie ką dainuoja.

Vaizdas Lietuvoje 1990 m. šokiravo

Atsiradus galimybei gauti stipendiją mokytis lietuvių kalbos lietuviškoje Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijoje, 1989 m. Marisa į ją išvyko metams.

„Per metus įgijau lietuvių kalbos pagrindus, o 1990 m. pirmą kartą atvykau į Lietuvą. Situacija
atrodė sudėtinga. Iš pradžių patyriau šoką – čia beveik nieko nebuvo. Nebuvo nieko panašaus į tai, apie ką pasakojo babytė. Bet neišsigandau – galvojau, kad pažinčiau šalį, reikia atvažiuoti ne kaip turistui, o kuo ilgiau pasilikti ir pajusti tikrą gyvenimą. Žavėjo tai, kad vėl būsime nepriklausomi“, – pasakoja Marisa. Dar ir šiandien ji pamena talonus, tuščias parduotuves ir prie televizorių susispietusias pirmuosius meksikietiškus serialus žiūrinčias pardavėjas.

Likusi Lietuvoje, Marisa Vytauto Didžiojo universitete studijavo antropologiją, vertėjavo Lietuvos kovą už laisvę tuomet nušvietusiai Meksikos televizijai. Žadėjusi Lietuvoje viešėti trumpai, moteris čia praleido pustrečių metų.

Į Urugvajų išvyko dėl reketininkų

Marisa Leonavičienė, sūnūs Darius ir Rimantas
Marisa Leonavičienė, sūnūs Darius ir Rimantas
© DELFI / Tomas Vinickas

Lietuvoje Marisa susipažino su būsimu vyru Dariumi, už kurio ištekėjo būdama 21-erių. „1992 m. nusprendėme išvažiuoti į Urugvajų. Buvo sudėtingi laikai – buvau išsigandusi. Norėjau pradėti verslą, atidaryti kavinukę, tačiau išsigandau tuometinių reketininkų. Mano charakteris kitoks – neketinau niekam mokėti. Kai kartą pamačiau susprogdintą kioskelį, kuriame pirkdavome sausainius, drąsos likti neužteko“, – sakė Marisa.

Urugvajuje šeima pradėjo verslą – atidarė kavinę. Marisa pagimdė keturis vaikus, su kuriais kalbėjo savo gimtąja kalba – ispaniškai. Visi vaikai gavo lietuviškus vardus: Darius (dabar jam 18 metų), Liepa (17 m.), Rimantas (16 m.) ir Lina (14 m.).

Šeima visą laiką galvojo grįžti į Lietuvą ir tam po truputį ruošėsi. Pirmiausia – prieš šešerius metus – į Lietuvą išvyko vyras. Tada atėjo eilė vaikams. Marisa baiminosi, kad, pripratę prie kitokio temperamento, vaikai Lietuvoje nepritaps.

„Buvau demokratiška. Paaiškinau vaikams, kad pradėsime kelionę į Lietuvą, tačiau iš karto visiems tai per brangu ir per sudėtinga. Paklausiau, kuris nori būti pirmas. Pasisiūlė jauniausioji Lina. Aš ją atvežiau į Lietuvą. Aišku, širdį skaudėjo, kai ją, dešimtmetę, turėjau palikti Lietuvoje. Bet ji pati to norėjo“, – pasakojo Marisa.

Pamečiui atvyko likę vaikai – Liepa ir Rimantas, o praėjusių metų gegužę kartu su Marisa į Lietuvą atvažiavo vyriausiasis Darius. Vaikai metus užsienio lietuviams skirtoje mokykloje „Lietuvių namai“ mokėsi lietuvių kalbos, o dabar tęsia mokslus atitinkamose klasėse.

Pasak Marisos, tik vyriausiasis Darius šiek tiek priešinosi kelionei į Lietuvą. „Pasakiau, kad darytų, ką nori, paaiškinau, kad jis turi laisvę rinktis. Jis nusprendė atvažiuoti, pamėginti, o jei nepavyks, pažadėjo grįžti. Tačiau Lietuvoje jam labai patiko, jis išmoko kalbą“, – sakė Marisa.

Jau trečią gyvenimo Lietuvoje dieną Marisa rado darbą turizmo agentūroje. Čia ji dirba su ispanakalbiais turistais. Marisos vyras Darius – gidas.

Mama verkė sužinojusi, kad Lietuvoje 25 laipsniai šalčio

„Tegul žmonės neįsižeidžia, bet reikia truputį daugiau pasitikėti savimi ir savo šalimi. Rojaus niekados niekur nerasime, tai faktas. Mano gimtajame krašte padėtis irgi nelabai lengva, ir iš ten žmonės išvažiavo ieškoti geresnio gyvenimo – pavyzdžiui, į Ispaniją. Bet tu pranašas savo žemėje, kur žinai savo papročius, moki kalbą, turi gimines, kurie gali padėti“, – į klausimą, kodėl nemažai daliai lietuvių emigruojant, esant ekonominiam sunkmečiui ji atvyko gyventi į Lietuvą, atsako Marisa.

O kaip Pietų Amerikoje gimusi ir augusi moteris vertina lietuvišką klimatą? Pasak Marisos, vaikams kol kas įdomu – jiems patinka žiema ir jos pramogos. „Man žiema košmaras. Žiemą nemoku vaikščioti – bijau griūti, nes slidu. Nusipirkau atitinkamus batus, aprangą, prieš jų reikia priprasti, nesu pratusi vaikščioti visko tiek daug apsivilkusi. Jaučiuosi kaip meška. Praėjusią žiemą išgyvenau ir tuo labai džiaugiuosi. Bet sunku. O vasaros, kaip matote, čia nėra“, – juokiasi pašnekovė.

Lietuvoje jai labiausiai trūksta saulės. Ir pati Marisa, ir jos kolegos pastebi, kaip šviečiant saulei pasikeičia nuotaika. „Ko man čia tikrai trūksta ir ko niekas negali duoti – saulės. Galiu ir be matės gyventi, ir be skanios mėsos (Urugvajuje jautiena tirpsta burnoje, vienas mano draugas pasakė, kad čia karvės „stresuotos“, tad niekada nebus geros mėsos), galiu gyventi ir be apelsinų sulčių, kurias vaikai pripratę kiekvieną rytą šviežiai spaustas gerti. Bet be saulės negaliu – to negalėčiau nusipirkti net ir būdama milijonierė“, – kalbėjo Marisa.

Urugvajuje jau nulinė temperatūra košmaras, o nors vieno laipsnio šalčio žmonės paprasčiausiai išsigąsta. Čia nėra centrinio šildymo. „Kartą mamai pasakiau, kad čia 25 laipsniai šalčio, tai ji apsiverkė – turėjau nuraminti, pasakyti, kad viskas gerai. Ji pagal savo mentalitetą galvojo, kad aš stoviu kažkur sustingusi, jie nesupranta, minusinė temperatūra juos blogai psichologiškai veikia“, – prisimena Urugvajaus lietuvė.

Pasigenda saulės ir žmonių spontaniškumo

Marisa atkreipė dėmesį į Urugvajaus ir Lietuvos gyventojų temperamento skirtumus. Vienas jų – Urugvajuje žmonės daugiau šypsosi. „Jeigu žmogus nesišypso, siekiu, kad jis nusišypsotų. Kam ten to pykčio – man tai nekenkia, jis pats sau bloga daro. Štai važiuoju viešuoju transportu, stumdosi žmonės, aš mėginu pasakyti, kad egzistuoja žodis „atsiprašau“, šneku su jais maloniai“, – pasakojo ji.

Gyvenimas Lietuvoje Marisai atrodo per greitas – ji, gimusi Pietų Amerikoje, pripratusi gyventi lėtai, ramiai, „nestresuoti“. Jai lietuvių gyvenime trūksta ir spontaniškumo.

„Jūs per daug viską tiksliai darote – nėra spontaniškumo. Štai Urugvajuje draugai paskambina, paklausia, ką skanaus ruošiu vakarienei ir ateina į svečius. Man tai patinka, nemėgstu programuoti, man reikia spontaniškumo“, – teigė Marisa.

Palyginti su Urugvajumi, Lietuva Marisai atrodo pakankamai saugi šalis. Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje net asocialūs asmenys butelių nemėto ant žemės, o neša į šiukšlių dėžę.

Lietuvoje palaiko ruse

Urugvajuje liko Marisos mama ir seserys, tėtis prieš dvejus metus atgulė amžino poilsio.

Moteris sako, kad Lietuvoje jaučiasi puikiai ir niekur kitur važiuoti neplanuoja – nebent visi jos keturi vaikai sumanytų grįžti į gimtąjį kraštą. Marisa džiaugiasi Lietuvoje išmokusi daug naujų dalykų – plaukti baidare, grybauti, uogauti. Važinėdama po Lietuvą, ji domėjosi kultūriniu paveldu, mokėsi gaminti šakotį, kepti duoną, gaminti kibinus.

Beje, Vilniuje daug ispaniškų bruožų turinti, tamsaus gymio Marisa dažnai palaikoma ruse.

„Gaila, kad į Lietuvą tiek mažai tiesioginių skrydžių net ir iš Europos. Lietuva – nuostabus kraštas, kurį galima visiems parodyti. Dėl tokių smulkmenų šalis mažai lankoma – to labai gaila. Turistams čia labai patinka – jie mato šviežius produktus, švarius miestus, gražius vyrus ir moteris, gražias vietoves“, – kalbėjo pašnekovė.

DELFI nuotraukose Marisos sūnus laiko Urugvajaus nacionalinio gėrimo – matės – indelį. Urugvajuje žmonės matę geria keliskart per dieną. Arbata tonizuoja, ją įprasta nešiotis visur. Marisos šeima matę geria kartą per savaitę – Lietuvoje parduodamos augalo Yerba mate žolelės ne taip susmulkintos ir yra prastesnės kokybės.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ukrainos kariuomenės karininkas: rusai į Ukrainą važiuoja kaip į safarį – pašaudyti į „chacholus“ (155)

Atskridus į Kijevą tai, kad šalis kariauja, galima įtarti dėl sugriežtintos patikros oro uoste...

Stulbinantis atsitiktinumas: lietuviai sutrumpino darbo laiką – pelnas išaugo kartais (15)

Dvi Lietuvos įmonės „Engineer“ ir „Valandinis“, veikiančios statybų srityje, nuo rugsėjo...

Įstrigusi auklėtinių pažanga Jasikevičiaus mintis sugrąžino į vasarą (49)

„Aš jau kartosiuosi“, – pats žurnalistus perspėjo Šarūnas Jasikevičius. Kauno...

Orai: nesušalkite, atkeliauja šlapdriba (4)

Po žiemiškos šeštadienio nakties kuklios 7 °C šilumos įdienojus sulauks tik pajūrio...

Sunkiai suvokiamas atvejis: penkiametė tapo mama (67)

1939 metais Liną Mediną motina nuvežė į Peru esančio Pisko miesto ligoninę. Iš atokiame...

Apmaudus vakaras Kaune: pratęsimą išplėšęs „Žalgiris“ jame nesulaikė Pangoso ir krito prieš „Barcą“ (592)

Penktadienio vakarą kovos lauke Nemuno saloje susigrūmė dvi šlovingą istoriją turinčios...

Visi rodikliai – į vieną pusę: kodėl moterys Lietuvoje nebenori gimdyti (574)

Visame Vakarų pasaulyje moterys ryžtasi gimdyti vis vėliau. Ne išimtis ir Lietuva . Pernai...

Unikauskas rekomenduoja: valgykite šią košę kasdien – kilogramai tirps, sveikata gerės (123)

Ir žmonės, sergantys virškinimo trakto ligomis, ir moterys, norinčios numesti svorio, ir kareiviai...

Po žvėriško „bachūrų“ išpuolio Alytuje – dar daugiau detalių: kas iš tiesų įvyko kalėjime (114)

Laikinasis Alytaus pataisos namų direktorius neigia, kad kaliniai žiauriai sumušė ir perpjovė...

Pešičius atskleidė, kuriuos „Žalgirio“ žaidėjus medžiojo labiausiai

Atrodė, kad Svetislavui Pešičiui nuo krūtinės nusirito akmuo – į spaudos konferenciją po...