Tėvynėje T.Venclova švenčia ir savo 70-metį. Užvakar ši sukaktis minėta Venclovų name-muziejuje, o vakar Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta paroda. Dauguma eksponatų, bylojančių apie sukaktuvininko kūrybinę veiklą, parinkta iš bibliotekos fondų, nes šiai įstaigai nuo 1991-ųjų rašytojas siunčia visas užsienyje pasirodančias savo publikacijas.
Užtat T.Venclovos archyvas liks Amerikoje. Jį nupirkti pasisiūlė Jeilio universitetas, ir profesorius sutiko. "Tai geriausia vieta, kur galima laikyti rankraščius, įrengta pagal naujausią moderniųjų technologijų žodį, - sako jis. - Jai pakenkti galėtų nebent teroristų numesta vandenilio bomba. Puikiai saugomi dokumentai prieinami visiems pageidaujantiesiems, po juos pasirausti netrukus vyks tyrėja iš Lietuvos." Kai kas iš T.Venclovos archyvo jau paskelbta: rašytojui adresuoti Onos Lukauskaitės ir Vytauto Kubiliaus laiškai.
Universitetas už naudojimąsi medžiaga nereikalauja jokio atlygio, netgi pats teikia stipendijas tyrėjams. Jeilio universitetas pretenduoja ir į T.Venclovos, savo slavistikos profesoriaus, kaupiamą archyvą - jis turės pirmojo pirkėjo teisę. "Būti čia - garbė ir tam tikras pripažinimas, - džiaugėsi profesorius. - Kol kas esu vienintelis lietuvis šalia Ezros Poundo, Josepho Conrado, Konstantino Balmonto ir kitų."
Rašytojas pasakoja, kad buvo kviestas, tiesa, nelabai aktyviai, dėstyti ir Lietuvos universitetuose. "Tačiau mano specializacija ne tokia, kokia čia būtų labiau pageidaujama, - svarsto jis. - Dėstau XX amžiaus rusų literatūrą. Kažin ar atsirastų pakankamai studentų, kuriuos toks kursas domintų. Be to, yra materialinis klausimas - lietuviškos algos neužtektų sumokėti net už būstą Amerikoje." Dėl tokių pačių priežasčių T.Venclova sako negalėjęs priimti Krokuvos universiteto siūlymo, taigi jis nėra dėstęs nei Lietuvoje, nei kur kitur Europoje. Beje, net trys Lenkijos universitetai suteikė profesoriui garbės daktaro vardą.
Nors T.Venclova yra gerai žinomas tarp kolegų slavistų, literatūros mokslininkų, savo svarbiausiu darbu laiko poeziją ir nuolat tai pabrėžia. "Rašau retai, mažai, bet vis dėlto rašau, - prisipažįsta jis. - Man tai labai svarbu." Iš poezijos Amerikoje pragyventi neišeina - reikėtų parašyti bestselerį, o tai retam pavyksta. Lietuvoje, profesoriaus nuomone, tai būtų įmanoma - jei rašytum daug šlamšto...
Parodoje M.Mažvydo bibliotekoje eksponuojama daug T.Venclovai dedikuotų leidinių. Tarp jų - ruso Nikolajaus Tichonovo dar paaugliui dovanotas geografijos atlasas, kuriame įrašyta: "Didžiam keliautojui Tomui". Kelionės - didysis T.Venclovos pomėgis.
"Keliauju pats, dažniausiai vienas, esu aplankęs labai daug šalių. Keliauti iš Amerikos - paprasta ir lengva. Praėjusią vasarą lankiausi Rytų Turkijoje, buvusioje Armėnijoje, liūdnose, krauju aplaistytose vietose iš kitos Ararato kalno pusės. Be to, norėjau parodyti žmonai Gruziją, savo jaunystės šalį, kurioje teko būti kokius 8-9 kartus, galima sakyti, esu išvaikščiojęs ją pėsčias. Suvargusi, nestabili, bet vis tiek rojaus šalis, kokia visada buvo. Neaplankytos liko tik Grenlandija, Antarktida, Indonezija... Tiesa, kai ko ir Amerikoje dar neteko pamatyti. Pavyzdžiui, Floridos - banalių kurortų, bet, ko gero, vis tiek reikės", - juokiasi profesorius.
T.Venclovos veikla įvertinta ne vien užsienyje: jis apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1995), Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (1999), Nacionaline kultūros ir meno premija (2000), Šv. Kristoforo statulėle (2002), Poetinio Druskininkų rudens Jotvingių premija (2005). Į klausimą, ką kultūros ir rašto žmonėms reikėtų padaryti, kad Lietuva būtų dar geriau žinoma pasaulyje, T.Venclova atsakė: "Geriau rašyti." Jo nuomone, dabartinė lietuvių literatūra smukusi ir provinciali, sekanti ne pačiomis geriausiomis madomis - žodžiu, toli gražu ne tokios būklės, kad garsintų Lietuvos vardą.
Dvigubą, Lietuvos ir Amerikos, pilietybę turintis T.Venclova norėtų, kad ją įgytų ir Vilniuje gimusi, Amerikoje gyvenanti jo dukra, ir trijų mėnesių gimtadienį neseniai atšventusi jo vaikaitė.