Šeštadienį minima Europos kalbų diena, kurios metu Europos valstybėse vyks renginiai, skirti išreikšti pagarbą greta valstybinių egzistuojančioms kitoms kalbos tiek šalių viduje, tiek jų išorėje. Dienos idėja yra skatinti kalbų mokymosi įvairovę ir, tuo pačiu, jų sklaidą.
Tačiau Europos kalbų dienos išvakarėse pakalbinta kalbininkė R. Marcinkevičienė pastebi, kad nebūtų galima teigti, jog šiuo metu Europos erdvėje lietuvių kalba su kitomis kalbomis funkcionuoja lygiomis teisėmis. Bet, anot pašnekovės, situaciją įmanoma gerinti.
R. Marcinkevičienė pažymi, kad Lietuvoje populiaru mokėti vieną užsienio kalbą ir ta kalba dažniausiai yra anglų. Pašnekovė, remdamasi patirtimi, šį reiškinį vertina neigiamai, nes, anot jos, tai gali būti pernelyg pavojinga mažai tautai.
- Ar lietuvių kalba turi ateitį pasauliniame kontekste ir jeigu taip, kokią ją numatote Jūs?
- Kokia bus lietuvių kalbos ateitis, priklausys nuo mūsų ir ypač nuo to, ką šiuo metu sugebėsime padaryti ir ko nesugebėsime. Turiu galvoje trečiąjį didįjį slenkstį, kurį turi peržengti kalbos, kad išliktų pasauliniame kontekste.
Pirmas slenkstis buvo rašto atsiradimas (be ženklo išnyko tos kalbos, kurios jo neturėjo), antrasis – spaudos, o trečiasis – kompiuterio atsiradimas, kuris leis toms kalboms, kurios sugeba jame būti, egzistuoti toliau. Kitos [kalbos] po truputėlį nunyks ar išnyks.
Iš tiesų svarbu ir gaila, kad daug apie tai kalbėdami ir mažai ką veikdami, mes negalime labai stipriai pakeisti dabartinio lietuvių kalbos technologinio statuso. O tai reikėtų daryti todėl, kad atsiliekame gan smarkiai (toks svarus argumentas Lietuvoje: pažiūrėti į kaimynus ir pasakyti, kaip yra pas juos) nuo tų kalbų, kurios technologiškai gerai parengtos kompiuterio komunikacija (kaimynai latviai jau sugebėjo nuveikti kai ką daugiau negu mes).
Žodžiu, reikia susitelkti, reikia pasirūpinti, kol dar nevėlu ir, manau, kad mūsų kalbos ateitis bus garantuota. Bent jau taip mano Deividas Kristelas, kuris buvo atvažiavęs į Vilnių ir, kalbėdamas apie kalbos vertę, ramino, kad tos kalbos, kurios turi valstybinės kalbos statusą, kurios turi galimybių būti kompiuterizuotos, išliks.
Viskas prasideda nuo vertybių. Svarbiausia kalbą mylėti ir ja rūpintis. Jeigu ji mums nebus vertybė, man atrodo, net ir finansavimas – šiuo atveju, koks jis bebūtų, – nebus lemiamas veiksnys: investuok kiek nori ir rezultatas vis tiek nebus toks geras.
O kad kalba būtų vertybė, reikia stengtis mums visiems – jausti smagumą kalbėti lietuviškai, ypač tada, kai kurį laiką negali to daryti ir grįžti iš kur nors, pajunti tą malonumą – kalbėti savo gimtąja kalba.
- Ar galima būtų sakyti, kad skaičiai, kurie rodo, kiek užsieniečių atvyksta į Lietuvą studijuoti lietuvių kalbos, yra patenkinami?
- Aš, tiesą sakant, net ir nežinau, kokie tie skaičiai, bet kiek pažįstu žmonių, išmokusių lietuvių kalbą ir čia gyvenančių, arba gyvenančių svetur ir ją dėstančių, arba ja bendraujančių, tai turbūt svarbiausia net ne kiekis, o kokybė. Tai, kad žmonės palaiko lietuvybę, lituanistiką svetur, tai, kad jie apskritai mokosi tokios sunkios kalbos.
Aš net esu girdėjusi apie tokį malonų reiškinį kaip lietuviškai kalbančių žmonių klubas. Jeigu jie susitinka kur nors, vadinasi, jaučia malonumą ir tam tikrą privilegiją kalbėtis lietuviškai. Jų tada niekas aplinkui nesupranta, pavyzdžiui, konferencijoje.
Manau, kad mes galėtume ir daugiau žmonių išmokyti lietuvių kalbos, bet tam turi būti labai gera priežastis ir svarbus motyvas, dėl ko jie tai daro. Motyvai yra keli: iš meilės, iš noro rasti darbą arba susikurti gyvenimą čia, Lietuvoje, arba lietuvių kalbos areale kur nors kitur.
Aišku, dar yra tyrėjai, lingvistai, kurie tai daro dėl savo mokslinių paskatų.
- Kokia yra lietuvių kalbos vieta Europoje? Ar galima sakyti, kad lietuvių kalba lygiomis teisėmis funkcionuoja daugiakalbėje Europos erdvėje?
- Sunku pasakyti, į kelias hierarchines grupes būtų galima suskirstyti Europos kalbas, bet jeigu padalintumėme į dvi – į didžiąsias ir mažąsias, mes patenkame į pastarąją kategoriją.
Verčiama į lietuvių kalbą ir iš lietuvių kalbos yra tik ypatingais atvejais, tada, kai apskritai verčiama į visas Europos Sąjungos kalbas. Kitais atvejais yra pasitenkinama vadinamosiomis darbinėmis kalbomis – keturiomis, penkiomis, šešiomis. Kaip kada kokia situacija būna.
Lietuvių kalba nefunkcionuoja lygiomis teisėmis daugiakalbėje Europos erdvėje taip, kaip nefunkcionuoja ir kitos mažesniųjų tautų kalbos, būdamos valstybinės.
- Kokie veiksniai šiuo metu labiausiai apsunkina lietuvių kalbos sklaidą Europoje?
- Manau, neišvystytos lietuvių kalbos [kompiuterinės] technologijos. Nei internetu, nei kitomis moderniomis ryšio priemonėmis, lietuvių kalbos sklaidos kaip ir nėra.
Mes labai priklausome nuo bendrųjų technologijų ir reikia suspėti su jomis žengti koja kojon.
- Ar populiari ir ar stipri lietuvių kalba greta kitų Europos šalių kalbų?
Manau, kad taip, todėl, kad lietuvių kalba kalbama ir čia, Lietuvoje, ir mūsų emigrantai, sudarantys diasporas kitose šalyse, ja kalba. Sakoma, lietuvių kaip žvirblių, visur gali sutikti ir jie kalba lietuviškai ne tik patys, bet ir pamoko kitus besidominčius, kurie nėra lietuviai.
Aš nesu labai pesimistiškai nusiteikusi lietuvių kalbos atžvilgiu, tačiau kaip ir kiekvienas mums brangus dalykas, ji turi kelti mums rūpestį ir turi būti sąmoningos pastangos dedamos tam, kad būtų išlaikytas jos statusas.
Užsiminėte apie emigrantus. Statistiniai duomenys skelbia, kad 2008 metais iš Lietuvos emigravo apie 24 tūkst. žmonių. Dalis jų sugrįžta, kita dalis – lieka svetimame krašte, ten susilaukia vaikų. Kaip šie procesai veikia lietuvių kalbą?
- Ar puoselėja lietuviai savo kalbą užsienyje – kaip jie elgiasi atsidūrę kitoje šalyje?
- Dabartiniai emigrantai, „trečiabangininkai“, elgiasi labai įvairiai. Tie, kurie pasitraukė po karo, vadinamieji paukšteliai, puoselėjo lietuvių kalbą ir todėl daugelis jų net šiandien ja kalba. Kai kurie ir be akcento: yra išlaikę tą kalbos lygmenį, kurį turėjo.
Dabartiniai emigrantai, kaip sako Jurgis Gimberis, namuose kalba angliškai tam, kad vaikai geriau mokykloje mokytųsi, kad jiems būtų lengviau. Suprantamas toks tėvų noras, bet skauda širdį tai matant ir girdint.
Kaip tie vaikai mokės lietuvių kalbą, priklausys ir nuo mūsų, čia esančių. Kiek mes suteiksime jiems galimybių turėti jiems įdomų lietuvišką internetą turinio prasme. Galimybę patiems mokytis lietuvių kalbos arba bent jau kalbą suprasti, versti.
Štai dabar yra automatinio vertimo sistema, kuri verčia iš anglų kalbos į lietuvių kalbą ir aš įsivaizduoju, kad ji be tų, kurie gyvena čia, Lietuvoje, yra plačiai vartojama ir užsieniečių. Ja kaip tik dažniausiai naudojasi „trečiabangininkai“, kurie labai gerai nemoka anglų kalbos – kai jiems reikia, išsiverčia.
Dabar jau reikia pradėti rūpintis mašininio vertimo sistema priešinga kryptimi – verčiančia iš lietuvių kalbos į anglų jų vaikams, kuriems lietuviški tekstai be vertimo sistemos, be žodyno, bus sunkiai perskaitomi.
- Tad ar esame pajėgūs išsaugoti savo kalbos paveldą?
Žinoma, juk ne dydis lemia – rūpestis lemia. Man visada pavyzdys yra islandai, 300 tūkstančių gyventojų, sugebėję sukurti puikią islandų kalbos technologiją. Visų lygmenų. Lygiai taip pat estai.
Ne skaičius lemia. Lemia sąmoningumas ir žinojimas, ką daryti ir noras tai daryti.
- Įdomu būtų sužinoti, kurios Europos žemyne vartojamos kalbos šiuo metu labiausiai domina lietuvius?
Anglų kalba. Labai gaila, kad prancūzų ir vokiečių kalbų statusas Lietuvoje menksta akivaizdžiai, tai matome universitetuose pagal tai, kiek stoja į šių kalbų filologijas, kiek ateina tas kalbas mokėdami iš mokyklos.
Iš tiesų tai nėra geras dalykas. Mums, tokiai mažai tautai, būtų negerai išvis mokėti vieną užsienio kalbą. Lietuvoje turėtų būti didesnė užsienio kalbų įvairovė. Jau mes mokėjome vieną rusų kalbą ir matėme kokia ji tada buvo paveiki, kaip lengvai galėjo įsiskverbti į lietuvių kalbą mums patiems to net dažnai nepastebint.
Aš prisimenu, kaip buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas ir atvyko mūsų pirmieji dėstytojai iš Amerikos. Čia jie, čia mes – vieni į savo kalbą įterpdavo anglišką žodį arba frazę, kiti rusišką. Ir tik tada, kai iškilo nesusikalbėjimo, nesusipratimo pavojus, mes atkreipėme dėmesį į tai, kaip vienus ir kitus yra paveikusi antra didelė ir šalia esanti užsienio kalba.
Būtų labai gerai, kad žmonės šalia anglų kalbos mokėtų dar vieną kitą kalbą (nebūtinai mokėtų anglų kalbą). Didesnėms tautoms to pavojaus nėra, bet mums įvairovė būtina.