Ant bedugnės krašto patenka ir dar viena žmonių grupė: apgauti darbdavių ir nemokėdami užsienio kalbos žmonės vieną dieną atsiduria gatvėje tuščiomis. „Tiesa“ domėjosi, kas lietuviams, neturintiems artimųjų užsienyje, ištiesia pagalbos ranką sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis ir bando „pastatyti ant kojų“.
Anglikonų bendruomenė – atvira lietuviams
Šv. Martyno (St Martin‘s) anglikonų bažnyčios kunigas Patas Mossopas, Rytų Londone dirbantis daugiau nei dešimtmetį, stebėjo sparčią gyventojų kaitą Niuhamo rajone, kuriame baltaodžių britų fiksuojama mažiausiai per 10 metų. Dar prieš atsidarant Europos Sąjungos (ES) vartams jis susidūrė su pirmaisiais lietuviais, kuriuos pradėjo globoti.
P. Mossopas pasakojo labai gerai prisimenantis pirmąjį sutiktą lietuvį, su kuriuo susidraugavo ir padėjo jam grįžti į visavertį gyvenimą – atsisakęs alkoholio, vyras sugebėjo įsidarbinti ir gyventi normalų gyvenimą porą metų. Tačiau vėliau vyriškis visgi grįžo į senas vėžes ir netrukus mirė. Prisimindamas šią skaudžią istoriją kunigas pasakojo, kad padėti ne visada pavyksta, tačiau pagrindinis bendruomenės tikslas, anot jo, yra ne teisti, o padėti gyventi šia diena ir suteikti bent mažą viltį judėti pirmyn.
Šv. Martyno anglikonų bendruomenė Vest Hamo rajone renkasi kiekvieną penktadienį, kur savanoriai benamiams rengia pusryčių klubą, konsultuoja bei netrukus ketina pasiūlyti ir anglų kalbos pamokas. Penktadieniais į pusryčių klubą susirenka nuo keliolikos iki kelių dešimčių benamių, iš kurių beveik pusė – lietuviai ir latviai. Daugelis atėjusiųjų registracijos sąraše pasirašo kartais net komiškomis pravardėmis – „mulkis“, „dešra“ ir pan.
Tautiečiams padeda ir garbaus amžiaus lietuvė
Bendruomenėje dirbantys savanoriai, tarp kurių yra ir du lietuviai, neslepia, kad daugelis ateinančių benamių turi didelių problemų – alkoholis, narkotikai, vagystės, tačiau, anot jų, britų vietinės institucijos, tarp jų ir anglikonų bažnyčios bendruomenės, stengiasi suvienyti skirtingas emigrantų kartas ir tam skiria ypač daug išteklių. Panašius pusryčių klubus remia įvairios maitinimo įstaigos, prekybos tinklai ir organizacijos, padedančios maistu ar drabužiais.
Šv. Martyno anglikonų bendruomenėje savanoriauja ir garbaus amžiaus Marijona (84 m.), kuri, atvykusi iš Lietuvos gyventi pas savo vaikus, dienų neleidžia veltui ir savo laiką įprasmina padėdama sunkiai besiverčiantiems tautiečiams ir kitataučiams. Moteris, kuri į Londoną iš Panevėžio atvyko vos prieš metus, savarankiškai keliauja po didmiestį, bendrauja su naujais žmonėmis ir pasižymi ypač didele energija.
Bendruomenė, subūrusi nemažą būrį lietuvių, sekmadieniais, 18 val., Šv. Martyno bažnyčioje pradėjo laikyti ir lietuviškas Mišias. Pasak kunigo P. Mossopo, nors anglikonų tikėjimas lietuviams atrodo tolimas, iš tiesų jis nėra daug nutolęs nuo katalikiškų pažiūrų, tik pasižymi didesniu liberalumu: čia galimos skyrybos, nėra išpažinties, kunigai gali sukurti šeimą, tačiau egzistuoja tie patys sakramentai ir eucharistija.
Kunigas pabrėžė, kad bendruomenė yra atvira visų tikėjimų atstovams, ir jokios prievartos prisijungti prie dalyvavimo šventose mišiose nėra. Tiesiog aplinkiniuose rajonuose ypač sumažėjus vietinių britų, daug anglikonų bažnyčių lieka tuščių, todėl dvasininkai stengiasi atgaivinti bendruomenę ir integruoti migrantus, jiems padėdami ir steigdami bendruomenės centrus.
Lietuvio bėdos migracijoje
Kito lietuvio istorija, kurią jis papasakojo „Tiesai“, patvirtino lietuvius globojančių savanorių mintis, kad užsienyje likęs be artimųjų žmogus ant bedugnės krašto gali atsidurti labai greitai.
Vyras, prisistatęs Mariaus vardu, sakė, kad Londone gyveno ir dirbo porą metų, siekdamas prieš artėjančią pensiją užsidirbti santaupų ir padėti Lietuvoje likusiai neįgaliai žmonai. Iki praėjusių metų pabaigos vyrui viskas klostėsi sėkmingai, kol turėjo darbą. Tačiau jo netekus santaupos seko, o per Naujųjų metų šventes apsinuodijęs nepatikimoje parduotuvėje pirkta degtine vyras dar ir atsidūrė ligoninėje, iš kurios išėjęs jau nebeturėjo, kur eiti.
Tačiau vyras, dabar besiglaudžiantis bažnyčios globojamoje prieglaudoje, sako dedantis visas pastangas susirasti darbą ir gyvenamąją vietą. Jis taip pat pripažino, kad dauguma prieglaudoje susirenkančių benamių neturi motyvacijos atsistoti ant kojų ir dėl žalingų įpročių tenkinasi įvairių organizacijų skiriama labdara bei neketina nieko keisti.
Daugiausiai pagalbos – Rytų Londone
Manoma, kad daugiausiai lietuvių benamių lankosi brolių pranciškonų globojamuose nakvynės namuose Kaning Tauno rajone, kur pagalbos galima sulaukti kiekvieną savaitės dieną. Su sunkumais susiduriantiems žmonėms padeda ir krikščioniška labdaros organizacija „Renewal program“.
Lietuvių katalikų Šv. Kazimiero bažnyčioje vyksta ir nuo įvairių priklausomybių norinčių išsivaduoti tautiečių susibūrimai. Čia veikia anoniminių lošėjų grupė „Viltis“, anoniminių alkoholikų klubas, kurį norint lankyti keliama vienintelė sąlyga – noras mesti gerti, o pagrindinis draugijos tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę. Taip pat veikia ir anoniminių narkomanų klubas norintiems atsisakyti priklausomybės nuo narkotikų.
Pagalbos adresai
Šv. Martyno anglikonų bažnyčioje (Boundary Road, Upton Park, E13 9PR) mišios lietuvių kalba vyksta kiekvieną sekmadienį, 18 val.
Šv. Velykų mišios lietuvių kalba vyks kovo 30 d., 18 val.
Pusryčių klubas stokojantiems Šv. Martyno bendruomenės namuose (Boundary Road, Upton Park, E13 9PR) vyksta penktadieniais, 11–14 val.
Šv. Kazimiero bažnyčioje Londone (21 The Oval rd. LONDON. E2 9DT):
Anoniminių lošėjų grupės „Viltis“ susirinkimai vyksta ketvirtadieniais, 19.30 val.
Anoniminių alkoholikų klubo AA susitikimai vyksta sekmadieniais, 19 val.
Anoniminių narkomanų klubas AN renkasi sekmadieniais, 19 val.