Tuo tarpu Europa, neoficialiais duomenimis, kasmet pasipildo 180 tūkst. šią procedūrą patyrusių moterų ir mergaičių.
Lietuvės buvo visiškai patenkintos savo vyrais
Vilniaus gimdymo namų direktorė doc. dr. Kornelija Mačiulienė teigė per pastaruosius šešerius metus susidūrusi su dviem lietuvėmis, kurioms buvo atlikta pirmo laipsnio (mažiausia) apipjaustymo procedūra – pašalintas klitoris. Jos abi buvo ištekėjusios už vyrų, kilusių iš tų šalių, kuriose toks apipjaustymo būdas yra paplitęs.
„Šiais atvejais procedūra buvo atlikta kokio nors kaimo gydytojo ar felčerio, nes buvo tvarkingai susiūta. Būna, kad ir su stiklo šuke apipjausto, tuomet lieka dideli randai. Moterys niekuo nesiskundė, tad ir aš negalėjau klausinėti, kodėl jos leidosi taip su savimi pasielgti. Kai klausiau, ar jų vyrai geresni nei lietuviai, jos tikino, kad nepalyginamai. Jos tikrai mylėjo savo vyrus ir stengėsi pritapti prie jų kultūros, pavyzdžiui, dėvėjo skaras. Beje, tai buvo jų antros santuokos. Gal tiesiog pirmieji jų vyrai buvo blogi?“ - sakė pašnekovė.
Dar viena moteris į medikus kreipėsi prašydama išimti auskarą, kuris buvo surakinęs jos lytines lūpas. Šis būdas kai kuriose šalyse praktikuojamas, kad moterys negalėtų turėti lytinių santykių be vyro žinios.
„Tas vienas auskaras neturėjo didelio efekto – jis iš esmės netrukdė moteriai turėti lytinių santykių. Kadangi žiedas nebuvo labai profesionaliai įsegtas, gana nesunkiai jį iškrapštėme. Kai paklausiau, kam ji tą žiedą įsidėjo, ši sakė, kad nieko negalėjo padaryti – kai per atostogas nuvyko pas vyro tėvus, jį įsegė anyta. Bet ji buvo neapipjaustyta“, - pasakojo K. Mačiulienė.
Pasaulyje egzistuoja keturi moterų apipjaustymo laipsniai, kiekvieno jų metu išpjaunama vis daugiau lytinių organų. K. Mačiulienei teko susidurti su Lietuvoje gyvenančia pabėgėle, kuri buvo atvežta dėl didelių pilvo skausmų. Mergaitei lytiniai organai buvo taip užsiūti, kad medikams vos pavyko rasti skylutę, pro kurią jie nutekino per keletą mėnesių susikaupusį menstruacinį kraują. Kadangi kraujavimas apipjaustymo metu paprastai stabdomas kupranugarių mėšlu, iš mergaitės lytinių organų krito ir pastarasis, sumišęs su žemėmis.
Anot ginekologės, kai moteriai išpjaunamas klitoris, ji netenka galimybės patirti klitorinį orgazmą, kuris tarp moterų vyrauja. Kai paliekama tik mažytė skylutė, kyla kur kas daugiau problemų – atsiranda didelės sąaugos, skausmai, šlapimo nelaikymas ir pan.
„Apipjaustymas – kultūrinio paveldo dalis, nors šalys, kuriose tai vyksta, kategoriškai neigia, kad tai susiję su religija. Blogiausia, kad Europoje moterys nieko neišmano apie tai ir pasiduoda aklai meilei bei anytų spaudimui, nieko nežinodamos apie galimas pasekmes“, - teigė K. Mačiulienė.
Europoje daugėja vyrų iš šalių, praktikuojančių moterų apipjaustymą
Europos lyčių lygybės institutas (ELLI) Europos komisijos užsakymu pradėjo studiją, kurios tikslas – surinkti visus įmanomus duomenis apie moterų genitalijų žalojimo atvejus Europoje. Po šios studijos, kurią ketinama baigti iki šių metų pabaigos, bus sprendžiama, ar reikalingos papildomos reguliuojančios priemonės, padedančios įveikti šią problemą. Neoficialiais duomenimis, kasmet Europoje apipjaustytų moterų ir mergaičių padaugėja 180 tūkst. Pirmiausiai tai vyksta dėl didėjančių migracijos mastų – daugelis moterų jau atvyksta į Europą sužalotos, o gyvendamos Europoje ieško būdų, kaip tą patį atlikti savo dukroms, tačiau daugėja ir mišrių santuokų, kai europietės išteka už vyrų, kilusių iš moterų genitalijų žalojimą praktikuojančių šalių, ir pasiduoda jų šeimos spaudimui.
Kaip DELFI pasakojo ELLI ekspertė Jurgita Pečiurienė, Iš Europos šalių labiausiai su šia problema susiduria Prancūzija, Italija, Olandija, Didžioji Britanija, Ispanija, Vokietija, Belgija, Šveicarija. Afrikos šalys, kuriose šios procedūros praktikuojamos, – Sudanas, Burkina Fasas, Džibutis, Eritrėja, Egiptas, Etiopija, Gambija, Gvinėja, Malis, Somalis, Siera Leonė.
„Jau dabar galime pasakyti, kad oficiali statistika nėra vedama. Duomenys labai fragmentiški. Kol kas turime informacijos, kad Europoje su šia problema dirba 521 organizacija. Dalis jų užsiima švietėjiška veikla, dalis per bendruomenių centrus ir medicinos įstaigas teikia pagalbą moterims, kai jos kreipiasi į medikus, kyla komplikacijų gimdymo metu ir pan. Taip pat yra šalių, kuriose bandoma šį smurto aktą identifikuoti pokalbio metu – medikai žino tam tikrus klausimus, kuriuos užduoda bendraudami su paciente. Lietuvai šiuo metu problema dar nėra aktuali, bet didėjant migracijai situacija keisis. Juk visai nebūtina, kad moteris būtų kilusi iš Afrikos, dar ir trečia karta, kurios tik seneliai gyvena Afrikoje, gali praktikuoti apipjaustymą“, - aiškino pašnekovė.
Moterys neretai neprisimena procedūros ir mano, kad taip gamta jas sukūrė
Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė taip pat įsitikinusi, kad Lietuvoje ši problema „stovi ant slenksčio“ ir liečia jau ne vien migrantes. Visgi daug progų apie tai diskutuoti dar nėra. Tuo tarpu kitose šalyse netgi vykdomos socialinės kompanijos prieš šį reiškinį.
„Švedijoje neseniai kilo skandalas, susijęs su socialine menine akcija. Buvo iškeptas didžiulis tortas, vaizduojantis juodaodę moterį. Jis buvo pjaustomas moters genitalijų vietoje. Tai sukėlė daugelio šalių ir bendruomenių pasipiktinimą. Buvo pažymėta, kad toks būdas kovoti su problema nėra tinkamas“, - pasakojo Moterų informacijos centro projektų vadovė Rugilė Butkevičiūtė.
Anot jos, jei moteris būtų apipjaustyta Lietuvoje, medikui grėstų baudžiamoji atsakomybė tik dėl sunkaus kūno sužalojimo, tačiau kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, priimti labai griežti teisės aktai, susiję konkrečiai su genitalijų žalojimu. Jeigu šeima susiranda vietinį gydytoją, kuris nelegaliai apipjausto jų dukrą, arba tai padaro Afrikoje, ir apie tai sužino specialistai, tėvams automatiškai gresia baudžiamoji atsakomybė.
„Šeima sutrinka, nes jai ši tradicija yra normali. Iš tiesų tai didžiulė problema. Todėl sprendžiamas klausimas, ne kaip nubausti tėvus ir atimti iš jų vaikus, bet kaip juos įtikinti, kad jie to nedarytų, bent jau kitiems vaikams. Mokytojai Anglijoje mokomi, kaip atpažinti, kad mergaitei atlikta tokia procedūra – neretai tai įvyksta per moksleivių atostogas. Tokiais atvejais mokytojai kreipiasi į socialinius darbuotojus, kad šie aplankytų šeimą ir išsiaiškintų. Taip pat įkurta daug centrų, kurie kviečiasi iš Afrikos atvykusias šeimas, kalbasi su jomis, aiškina, kodėl to nereikėtų daryti. Žinoma, tai keičiasi lėtai, bet bent jau pavyksta įtikinti tuos žmones, kurie nebenorėtų to daryti, tačiau yra spaudžiami Afrikoje likusių tėvų ar senelių“, - teigė R. Butkevičiūtė.
Beje, jei apipjaustymas moteriai atliktas ankstyvoje vaikystėje, iki 5 metų, ji gali šio fakto net neatsiminti, todėl mano, kad jos lytiniai organai tokie ir turi būti.
„Apipjaustymo yra labai skirtingų rūšių ir jis nebūtinai daromas stiklo šuke. Teko matyti rusaičių nuotraukų, kurių lytinės lūpos surakinamos trimis ar keturiais žiedais, dėl kurių jos negali turėti jokių lytinių santykių be vyro žinios. Tai kita žalojimo forma, tačiau iš esmės moterys leidžia save žaloti iš meilės. Taip pat ir apipjaustymui jos ryžtasi iš meilės – norėdamos pritapti prie vyro šeimos. Taigi nebegalima sakyti, kad su šia problema susiduria tik moterys iš Afrikos. Santuokos vis dažniau tampa mišrios, migracijos mastai didėja ir net į Angliją emigravusi lietuvė gali sutikti vyrą iš tai praktikuojančios šalies. Tokių vyrų Europoje tikrai daug“, - tikino pašnekovė.
70 proc. egiptiečių moterų mano, kad vyras nori apipjaustytos merginos
Šalyse, kuriose praktikuojamas moterų apipjaustymas, manoma, kad į apipjaustytą mergaitę bus žiūrima kaip į skaisčią, vadinasi, trokštamą vyrų, todėl padidės šansai ją ištekinti. Į neapipjaustytą moterį žiūrima kaip į nepatenkinamą ir negalinčią ištekėti. Apipjaustymas paprastai atliekamas 3-8 m. mergaitėms, kai kur – 10-15 metų. Kadangi šios procedūros dažnai atliekamos neprofesionaliai, nemažai mergaičių jų metu miršta, kitos kenčia nuo komplikacijų.
Už moterų teises kovojančios musulmoniškų kraštų aktyvistės teigia, kad šventraščiuose aiškiai prieštaraujama šiai praktikai, kadangi juose teigiama, kad Dievas sukūrė klitorį lytiniam malonumui pajusti, ir neduodama jokių instrukcijų ar nuorodų, jog klitoris turi būti keičiamas chirurginiu būdu.
Jungtinių tautų Pabėgėlių konvenciją moterys laikomos pabėgėlėmis, jeigu tėvynėje joms gresia genitalijų sužalojimas. Tačiau tikrovėje tokie atvejai gana reti. Viena vertus, tik labai retai moterims iš skurdžių ir vyrų dominuojamų šalių pavyksta pasiekti Vakarus. Kita vertus, Vakarų šalys vengia tokių pabėgėlių, mat kasmet į prieglobstį teoriškai galėtų pretenduoti bent jau motinos su 2 milijonais mergaičių (manoma, kad tiek jų sužalojama per metus).
Spėjama, kad moterų lytinių organų žalojimas atsirado Egipte prieš 1400 metų, o kai kurie šaltiniai nurodo net 2000 metų prieš Kr. Pabrėžiama, jog tai ne religinė praktika, o tik kultūrinė tradicija.
Išskiriamos dvi procedūros formos. Vienu atveju mergaitė užpuolama visiškai netikėtai savo artimųjų ar globėjų ir jai atlieka gan žiauri apipjaustymo procedūra, po kurios gimdant reikia vėl šalinti audinius. Po gimdymo ir vėl atkuriama nekaltybė, o tai labai vertinama. Šis praktika paskutiniu metu paplito kaip moters finansinės priklausomybės nuo vyro ir santuokos pasekmė. Antrąja apipjaustymo forma pabrėžiama vyresnės moters viršenybė prieš jaunesnę merginą. Skausmą reikia iškęsti tyliai. Tokiu būdu mergina turi pereiti į suaugusiųjų pasaulį, o jos iškęstas skausmas – tarsi pasiruošimas gimdymui.
2005 m. atlikto tyrimo duomenimis, apie 70 proc. netekėjusių 15-49 metų amžiaus Egipto moterų įsitikinusios, kad būsimas vyras pageidauja apipjaustytos merginos, apie 60 proc. pritarė teiginiui, kad apsipjaustymas padės išlaikyti ištikimybę vyrui, apie 45 proc. moterų nemanė, jog procedūra turi neigiamų pasekmių moterų sveikatai.
Jei norite pasidalinti asmenine istorija šia tema, rašykite delfi@delfi.lt. Pageidaujančioms užtikrinsime anonimiškumą.