Trejus metus Londone gyvenantys jaunuoliai teigia nesigailintys savo pasirinkimo studijuoti D. Britanijos sostinėje ir teigia, jog džiaugiasi, galėdami būti pasaulio kultūros centru tituluojamo Londono dalimi.
Kodėl studijoms pasirinkote Londoną?
Ernestas: Ieškojau specifinės specialybės, susijusios su menais. Rinkausi tarp studijų Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Anglijoje. Dėl pastarosios padėjo apsispręsti kalba.
Rokas: Žinojau, kad noriu studijuoti fotografiją ir žinojau, jog noriu būti kultūros centre su tinkančia kalba, todėl teko rinktis tarp Niujorko ir Londono. JAV jau buvau gyvenęs anksčiau ir žinojau mokymo sistemą, kuri manęs nesužavėjo.
Kaina taip pat buvo svarbus faktorius. Niujorke į metus reikia mokėti 40 tūkstančių JAV dolerių, o Anglijoje sąlygos daug palankesnės, nes kaina - 3 tūkstančiai svarų, tačiau kol tu baigi universitetą ir neturi savo pajamų valstybė suteikia paskolą.
Fotografiją mokytis nėra daug universitetų Londone, daug jų už Londono. Norėjau studijuoti Londone ir Midlsekso universitetas buvo tinkamiausias variantas.
-Kiekvienais metais padaugėja lietuvaičių, studijuojančių Londono universitetuose? Kodėl?
Rokas: Studijuoti menus Lietuvoje nėra daug vietų. Ir atsiliepimai iš žmonių, studijuojančių fotografijos specialybę Lietuvoje nėra patys geriausi.
Ernestas: Manau, kad Lietuvos švietimo sistema nepasiruošusi europinei rinkai. Aš studijuoju kursą, kuriame pirmenybė yra teikiama studentų idėjinei saviraiškai, o ne techniniam tobulėjimui vienoje meno srityje. Tokio dalyko Lietuvoje apskritai nėra.
Rokas: Lietuvoje trūksta techninės bazės. Dėstytojams trūksta patirties, jų patirtis neprilygsta europiniam lygiui. Lietuviai studentai mato, ką mes čia veikiam ir nori sekti mūsų pėdomis.
Sunku buvo įstoti?
Rokas: Man tai ne. Po to kaip Lietuvos mokyklos išdresiruoja, tai čia išvažiuoji kaip į atostogas.
Ernestas: Anglijos universitetai dažniausiai ieško etuziastingų žmonių, kuriuos galėtų paruošti. Aš jau atvažiavau turėdamas „portfolio“ (darbų ir patirties santrauka – V.K. pastaba), todėl man buvo nesunku.
Kuo skiriasi Lietuvos studentai nuo anglų kolegų?
Rokas: Lietuviai turi įdėti daug darbo, kad čia atvažiuotų ir išsilaikytų, be to atvyksta į svetimą šalį, todėl visai kitaip vertina studijas. Bent aš pastebėjau, kad tie, kurie sunkiau įstoja, įdeda daugiau darbo.
Ernestas: Anglas anglui nelygus, bet dauguma atsainiai žiūri į studijas ir neturi išankstinio pasiruošimo. Lietuvoje mokyklos žmogų paruošia taip, kad jis galvoti apie kažkokios specialybės perspektyvas pradeda galvoti dar prieš įstojant į universitetą.
Kada atsirado žinojimas, kad gyvenime užsiimsite tuo, ką dabar veikiate?
Ernestas: Tapyba pradėjau domėtis 12-os, apsisprendžiau 14-os (juokiasi). Pastūmėjo tėvai ir nuo tol kitų perspektyvų net nesvarsčiau. Buvo momentų, kai reikėjo apsispręsti dėl menų specialybės: ar tai bus grafika, ar skulptūra, ar tapyba. Tai taip pat galima vadinti priežastimi, kodėl aš Londone, nes nenorėjau apriboti savęs vienu dalyku ir mano pasirinkta specialybė - vizualieji menai.
Naujausias mano saviraiškos būdas – tapyba ant aprūkusio stiklo. Galerijose, su kuriomis bendradarbiauju, šie darbai labiausiai užkliūna ir tai, manau, bus ta serija, kuri geriausiai reprezentuos mane šiuo metu. Susidomėjimas, turbūt, dėl nematytos technikos, tačiau žmonėm tai patinka. Pagrindinė mano sritis – tapyba, tačiau užsiimu piešimu, tapyba, skulptūra, grafiti, grafika bei animacija. Neturiu atskiros srities, kurioje bandau save riboti.
Rokas: Aš pradėjau domėtis fotografija 15-16-os metų. Iš pradžių tai buvo hobi. Iki pat įstojimo į universitetą nesimokiau jokiame būrelyje, neturėjau pažįstamų fotografų ar mokytojų. Visa informacija buvo iš interneto, knygų, žurnalų.. Mokiausi savarankiškai, kol apsisprendžiau stoti į universitetą ir kuomet tai padariau, suvokiau, jog galiu fotografija užsiimti profesionaliai.
Lietuvoje vyrauja tas požiūris, kad menininkas – tai vargšas ir kuomet sakydavau, jog norėčiau studijuoti fotografiją, dažniausiai reakcija buvo, jog tai nerimta. Visi tuomet stojo į vadybą, ekonomiką. Dabar jau požiūris keičiasi.
Kiek svarbi yra aplinkinių kritika Jums?
Ernestas: Kaip ir visiems žmonėms, man svarbi nuomonė žmonių, kurie užsitarnauja pagarbą, pasitikėjimą. Per kažkiek laiko išsivysto supratimas kiek tas žmogus supranta tavo kūrybą ir kiek tu supranti ką jis nori pasakyti. Nors nesu jautrus kritikai.
Rokas: Į internetinius ginčus labai retai veliuosi, nes ta publika, kuri ten sėdi man yra nematoma ir dažniausiai labai jauna. Priimu visokią kritiką, nes kad ir koks geras darbas tai būtų, visuomet bus kam jis patiks, kam nepatiks, tačiau nepulsiu ir netaisysiu darbų po kiekvienos nuomonės, atsižvelgsiu tik į tuos žmones, kurie man yra autoritetai. Bėgant laikui išmoksti susitaikyt su tuo, kad ne visiems tavo darbai patinka. Susirandi savo auditoriją ir darai tai, kas tau patinka, nesistengdamas visiems įtikti.
Esate dar labai jauni, Rokui 21-eri, Ernestui 22-eji metai. Ar teko susidurti su žmonėmis, kurie jūsų darbus vertina pagal amžių?
Ernestas: Lietuvoje toks požiūris labai paplitęs. Lietuvoje jeigu tu baigęs mokyklą ištartum: „Aš menininkas“, iškart pakabintų ant sausos šakos (juokiasi). Esu dalyvavęs simpoziumuose Lenkijoje, Vokietijoje ir ten jau kitoks požiūris – jaunimas skatinamas ir priimamas lygiagrečiai su suaugusiais tiek į parodas, tiek į konkursus.
Manau, Lietuvoje situaciją galima nusakyti taip: yra meno elitas, subrendę menininkai ir menininkai iki 25, kurie užsidarę interneto svetainėse ir niekam daugiau savo darbų nerodo bei laukia, kada subręs. Didesniuose miestuose kaip Londone, menas yra labai didelė rinka ir didelė ekonomikos dalis. Čia jauni menininkai medžiojami, konkurencija labai didelė.
Rokas: Menininkas – tai loterijos bilietas, investicija. Į meną V. Europoje investuojama daugiau, nei Lietuvoje. Jeigu tavyje įžvelgiamas potencialas išperkami tavo universiteto metų ar ankstyvieji darbai, nes po kelių metų tu gali gauti gerą užsakymą ir pirmųjų darbų vertė ženkliai pakils.
Kas skatina kurti?
Rokas: Valgyti norisi...(juokiasi). Norisi visų pirma dėl savęs, nes noriu tobulėti, judėti į priekį., viskas kyla iš vidaus natūraliai, nereikia priverstinai ieškoti. Negaliu to nedaryti. Mano gyvenime viskas vyksta bangomis: po kažkokio darbo atsitrauki, tuomet semiesi idėjų iš aplinkos, keliaudamas, gimsta idėja, atgimsta noras išreikšti save ir tuomet puoli dirbti.
Rokai, kuo ypatinga serija„Rūkantys vyrai“, kuri bus pristatyta LR ambasados parodoje „Portretai. Londonas“?
Rokas: Kuomet vyras rūko cigaretę, jis vaizduojamas stiprus, nepažeidžiamas, formuojamas „mačo“ įvaizdis, cigaretė tampa stiprybės akcentu. O šiais darbais aš stengiuosi parodyti momentus, kuriuose pažeidžiami, jautrūs, gležni, kartais atrodo, kad jie slepiasi už cigaretės - visiškai atvirkštinis požiūris į stereotipus. Tos nuotraukos nesurežisuotos, bet ir ne dokumentinės. Tai mano emocijos, perteiktos per kitą žmogų mums bendradarbiaujant. Tai - kitokio proceso stebėjimas.
Kur esate surengę parodas?
Rokas: Man tai bus pirmoji, nes pagrindinė terpė, kur dedu darbus – internetas.
Ernestas: Asmeninės parodos nesu surengęs. O grupinių parodų panašaus pobūdžio net neišvardinčiau. Lietuvoje buvo trys ar keturios, Londone penkta ar šešta, buvo ir Vokietijoje, buvo ir Lenkijoje.
Ar galima išgyventi tik iš kūrybos?
Ernestas: Roko atveju kūryba ir pajamų šaltinis labai puikiai suderinami. Mano atveju – šiek tiek sudėtingiau. Teko dirbti ir padavėjo, ir kitus darbus, nes niekuomet nekalbu apie savo kūrybą kaip apie pajamų šaltinį. Iš savo kūrybos pragyventi yra praktiškai neįmanoma, nes tokių yra vienetai.
Kiek teko kalbėti su kolegomis ar dėstytojais, net jeigu tu susirandi galeriją, kuri tavo darbus parduotų, net jeigu rinkoje atrandi nišą, vis tiek neparduosi darbų tiek, kad užtektų pragyvenimui. Visuomet reikia turėti papildomą darbą, kuris užtikrintų pakankamą pragyvenimą.
Ar darbas įžengia į laisvalaikį kuomet kiekvieną žmogų vertini iš „darbinės“ pusės – kaip jis atrodytų nuotraukoje, ar jis tiktų mano darbams?
Rokas: Esu portretų fotografas, tad noriu-nenoriu nuolat atsirinkinėju veidus, stebiu šviesą, šešėlius, kokybę, šviesos „kritimą“. Tai gaunasi natūraliai.
Ernestas: Mes neseniai grįžome iš Venecijos ir kartu važiavo draugas video menininkas Ronaldas Buožis. Einame per Veneciją, buvo graži diena, truputį apsiniaukus, bet šilta, žvalgomės į architektūrą, o Ronaldas sako: „O Dieve, koks čia gražus apšvietimas“.
Jūsų autoritetai?
Rokas: Bent jau Lietuvoje neturiu kažkokių autoritetų, nes Lietuvoje ta veikla rimtai neužsiėmiau, o jeigu minint fotografijos klasikus Rimantą Dichavičių ar Antaną Sutkų, iš jų darbų nieko emociškai nepasiėmiau, tačiau nesu antipatriotas. Norisi lygiuotis į pačius geriausius – tuos, kurių darbai žavi, yra patikrinti laiko, vadinami klasika: Ričardas Avedonas (Richard Avedon), Timas Volkeris (Tim Walker), Helmutas Niutonas (Helmut Newton), Briusas Veberis (Bruce Weber), Deividas LaŠapelis (David LaChapelle), Gregoris Kriudsonas (Gregory Crewdson).
Ernestas: Jeigu man reiktų vardinti autorius, kurie padarė didžiausią įtaką, tai neužtektų viso laikraščio. Vieno asmens nėra, yra grupė žmonių, padariusių didelę įtaką, įskaitant ir dėstytojus, bei kursiokus, draugus, netgi žmones, kurie neužsiima menu, bet savo asmeniniais bruožais įkvepia. Iš lietuvių, norėčiau išskirti Žygimantą Augustiną, Marių Piekurą, Vidmantą Jusionį - mokytojus o dabar jau kolegas, kurie padėjo pasirinkti teisingą kelią tuo metu, kai labiausiai reikėjo pagalbos.
Kuo užsiimate laisvalaikiu?
Ernestas: Žongliravimas, filmai, literatūra, kelionės. Turiu draugę, kuri negali nekeliauti. Jeigu turiu laisvalaikio, tai dažniausiai būna parodos, jų lankymai. Daug laiko praleidžiu su draugais.
Rokas: Domiuosi kitų žmonių kūryba, internete ieškau, kas ką veikia, žiūriu darbus, taip pat keliauju, žiūriu filmus. Kai darbas ne nuo 9-os iki 5-os, jis tampa gyvenimo visuma ir tu banguoji tarp kūrybos, įkvėpimo, poilsio.