Amerikoje uždarbiavo dar besimokydamas vidurinėje
Jau 12 metų po pasaulį keliaujantis Edgaras sako, kad Kaune blogai jam nebuvo. Tačiau išvykti iš Lietuvos labiausiai paskatino smalsumas ir jaunatviškas maksimalizmas.
Pirmą kartą Lietuvą Edgaras paliko būdamas šešiolikos, dar besimokydamas dešimtoje klasėje. Tuomet vasarą jis išvyko pas JAV gyvenančią seserį, kurios nematė ketverius metus. Apsistojęs Čikagoje jis neatostogavo, o įsidarbino picerijoje, kurioje jam teko atlikti įvairius darbus: plauti indus, tarkuoti sūrį, gaminti picoms padažą.
Jaunam vaikinui galimybė užsidirbti buvo be galo svarbi, todėl jis, norėdamas kuo skubiau vėl dirbti, greičiau nei bendraklasiai pabaigė 11 klasę ir vėl sugrįžo į tą pačią piceriją.
Karjerą remonto darbų įmonėje iškeitė į nuosavą verslą
Iš pažįstamų išgirdęs, kad bene geriausiai nekvalifikuotiems darbininkams mokama statybų sektoriuje, jis ten ir pasuko. Įsidarbinus vienoje įmonėje emigrantas tapo dažytoju. Dirbti jam sekėsi gerai, todėl netrukus ėmė kilti karjeros laiptais, kol galiausiai buvo paskirtas įmonės direktoriaus pavaduotoju.
Tačiau principingam lietuviui užimamos aukštos pareigos netapo finišo tiesiąja: jis nutarė kartu su partneriu įkurti panašaus profilio verslą. Lietuviams puikiai sekėsi net ir ekonominės krizės metais, kai dauguma dažymo paslaugas teikiančių įmonių Amerikoje patyrė stagnaciją.
Iš neribotų galimybių šalies – į krizės sukaustytą Lietuvą
Tuomet, kai atrodė, kad niekas negali sustabdyti veržlaus jauno verslininko, jam teko skaudžiai atsitrenkti į sieną. Pasirodo, kad emigruodamas apgalvojo ne viską: pamiršo, kad egzistuoja migraciją ribojantis įstatymas...
JAV praleidęs daugiau laiko nei leidžia migracijos įstatymas, porą parų praleido už grotų kartu su grėsmingai atrodančiais skustagalviais. O kad neįklimptų į dar didesnius nemalonumus, daugiau nei septynerius metus Amerikoje praleidęs vyras tuoj pat susikrovė lagaminus ir išvyko pas Kaune laukiančią mylimąją.
Per tiek metų, praleistų emigracijoje, Edgaras suprato, kad JAV iš tiesų yra neribotų galimybių šalis, kurioje galima greitai praturtėti:
„Labai prasiplėtė mąstymas ir akiratis, pamačiau, kokios plačios galimybės, ko galima pasiekti užsienyje. Aš nesakau, kad negalima to pasiekti Lietuvoje. Bet man motyvacija yra pinigai. O piniginę motyvaciją užsienis pateikia tiesiog ant delniuko. Tau tiesiog reikia ateiti ir pasiimti.“
Tačiau grįžus į Lietuvą laukė niūrios perspektyvos, kadangi šalį buvo apėmusi krizė, klestėjo nedarbas. Edgaras, laukdamas geresnių laikų, buvo priverstas gyventi iš santaupų. Tačiau netrukus jo kantrybė baigėsi ir jis nutarė emigruoti į Londoną.
Vis dėlto ir ten lietuvis ilgai neužsibuvo. Jį ėmė pykinti sandėlininko darbas ir prastos oro sąlygos, todėl jis, Didžiosios Britanijos sostinėje praleidęs beveik pusmetį, nutarė emigruoti į Daniją, kurioje gyveno jo mylimoji.
Verslą tęsia Kopenhagoje
Niekada anksčiau į savo emigracijos planus neįtraukdavęs Skandinavijos šalių, dabar Edgaras prisipažįsta, kad geresnių sąlygų dar niekur nebuvo matęs ir sako Kopenhagą iškart pamilęs. Tiesa, Edgaras naujai atrastame mieste įsidarbino indų plovėju ir vėl viską pradėjo nuo nulio.
Vos daugiau nei penkiasdešimt litų už indų plovimo valandą... Lietuvoje bendra mėnesinė suma gal ir būtų įspūdinga. Bet tik ne Kopenhagoje. Čia už tokį atlygį išgyventi sunku. Todėl daugiau nei metus praleidęs virtuvėje, Edgaras nutarė pasinaudoti Amerikoje įgytais įgūdžiais ir dar kartą su nauju verslo partneriu pamėginti praturtėti dažydamas namų ir butų sienas.
Vyras sako, kad užsakymų jam netrūksta praktiškai niekur nesireklamuojant. Esą klientai, likę patenkinti Edgaro darbų kokybe, jį reklamuoja savo pažįstamiems. Lietuvis įsitikinęs, kad gerai atliktas darbas yra geriausia vizitinė kortelė.
„Danai dažnai pasako, kad padarys, bet iki to laiko nepadaro. Arba pasako, kad atvažiuos į darbą, bet neatvažiuoja. Pasako vieną kainą, bet pabaigus darbą ji vos nepadvigubėja. O mes darom kokybiškai ir laiku. Kaina niekad nesikeičia“, - daniškas įmones apibūdina lietuvis.
Su voleliais, teptukais ir dažų skardinėmis Edgaras šiuo metu sukasi vienas. Tačiau daugėjant užsakymų jis planuoja priimti daugiau darbuotojų.
Kol Kopenhagoje gyvens dukra, į Lietuvą negrįš
„Aš noriu pasistatyti materialinį pagrindą, kad po 10-15 metų galėčiau gyventi Lietuvoje, nes myliu Lietuvą ir noriu ten gyventi. Bet man reikia kažkokio finansinio užnugario. Todėl siekiu sukurti iš išplėtoti biznį. Tikiuosi, kad šitas biznis vieną dieną pateisins mano lūkesčius“, - ateities planus išduoda emigrantas.
Į namus Edgaras grįžtų akimirksniu, bet su tuo nesutinka buvusi mergina, čia jį ir atviliojusi. Ji augina jųdviejų dukrytę. Šiandien Edgaras dar gyvena kartu su savo dukrelės mama, tačiau prasitaria, kad netrukus juodu ketina pasukti skirtingais keliais.
Tačiau vyras nukerta, kad kol Kopenhagoje gyvens jo dukrelė, į Lietuvą jis nevažiuos: „Kol ji Kopenhagoj, tol ir aš Kopenhagoj. Ji yra didžiausia mano gyvenimo meilė, didžiausias svajonės išsipildymas, todėl negali būti niekaip kitaip. Pirmoje vietoje yra vaikas. Visą gyvenimą norėjau būtent mergaitės. Mergaitę turiu ir nieko daugiau negalėčiau prašyti.“