– Papasakokite, kada ir kaip keliai nuvedė į Niujorką?
– Į JAV atkeliavau 2007 metais, kai įstojau į universitetą „Bard College“, įsikūrusį gana idiliškame Annandale-on-Hudsono miestelyje Niujorko valstijoje. 2011 metais baigiau biologijos bakalauro studijas ir gavusi leidimą dirbti atkeliavau į Niujorką, kur gyvenu ir dirbu iki šiol.
– Ką veikėte iki tol Lietuvoje ir kas lėmė sprendimą išvažiuoti?
– Mokiausi, ir mokiausi daug. Po septintos klasės nusprendžiau, jog po mokyklos noriu išvažiuoti studijuoti į Jungtines Valstijas. Sprendimui įtakos turėjo tai, kad mano mama yra studijavusi magistro programoje JAV ir visuomet sakydavo, jog studijų kokybė, profesoriai bei mokymosi resursai ten patys geriausi, nors pačios studijos buvo labai sunkios net ir visiškai laisvai kalbant anglų kalba. Sesė, baigusi mokyklą, taip pat įstojo ir išvažiavo mokytis į JAV, tad turėjau gerų pavyzdžių ir patikimų informacijos šaltinių apie studijas už Atlanto.
Žinojau, kad be pačių geriausių akademinių (ir ne tik) rezultatų to nepasieksiu, todėl dar gyvendama Panevėžyje keičiau vidurinę mokyklą į gimnaziją, o nuo vienuoliktos klasės įstojau į tarptautinio bakalaureato programą Vilniaus licėjuje, kad galėčiau kuo geriau pasiruošti stojimui ir studijoms Amerikoje. Ilgametis planas pavyko, nes prieš baigdama licėjų sužinojau, jog esu priimta į Bardą, ir dar su visa akademine stipendija, kuri skiriama vos keliems studentams visame universitete už ypatingus pasiekimus akademinėje bei mokslinių tyrimų srityje.
– Ką šiuo metu dirbate Niujorke?
Beprotiškas miesto ritmas ir stichijos
– Koks Jūsų laisvalaikis Niujorke?
– Niujorkas žavi iš esmės viskuo – čia veiklos tikrai niekada netrūksta, reikia tik laiko ir noro veikti. Laisvalaikio dažniausiai turiu tik savaitgaliais ir jį praleidžiu su draugais: einu į įvairius renginius, muziejus, Brodvėjaus spektaklius, pagal orą ir sezoną – į parkus, dažniausiai į Centrinį parką. Kelis kartus per metus apsilankau Metropolitene bei Gamtos istorijos muziejuje – tai du mano mėgstamiausi muziejai, juose kas keli mėnesiai keičiasi dalis ekspozicijų ir visuomet galima pamatyti ką nors naujo.
Taip pat labai patinka pavaikščioti po tam tikras Manhatano dalis – SoHo, TriBeCa, Chinatowną, West Village – ten yra daugybė nedidelių parduotuvių, jaukių restoranų ir kavinukių, ir, žinoma, milijonai turistų. Mėgstu kartu su draugu rengti nedidelius susibūrimo vakarus mūsų namuose, į kuriuos pasikviečiam savo draugų, gaminame vakarienę – kartais lietuvišką, aptariame Niujorko naujienas ar tiesiog dalijamės kasdieninio gyvenimo istorijomis.
– Koks gyvenimo būdas įprastas niujorkiečiams?
– Niujorke vyksta tiek renginių, kad visų jų ir neišvardinsi, bet populiariausi yra paradai – Helovino, Šv. Patriko dienos ir kt. Be abejo, Niujorko mados savaitė, Brodvėjaus spektakliai, Niujorko maratonas (kuris šįmet buvo atšauktas pirmą kartą per visą maratono istoriją dėl „Sandy“ superaudros ir jos padarytų nuostolių), Naujųjų metų sutikimas „Times“ aikštėje...
Kai būna laiko ir galimybių, keliauju – iki šiol esu aplankiusi dvidešimt aštuonias valstijas, Kanadą bei Meksiką. Viena mėgstamiausių vietų trumpam „pabėgti“ iš Niujorko yra Napos slėnis Kalifornijoje, garsėjantis savo vynais ir vynuogynais bei neapsakomo grožio kalnuotomis vietovėmis. Savaitgaliais Niujorke yra populiaru trumpam palikti miestą ir važiuoti į šalia esančią Konektikuto valstiją arba į šiaurę nuo Niujorko miesto („upstate“) – kai kurie žmonės ten turi vadinamuosius „country houses“ – namus kaime arba tiesiog kiek ramesnėse vietose nei Niujorkas, kur važiuoja praktiškai kiekvieną savaitgalį pailsėti nuo beprotiško miesto ritmo.
– Kaip, Jūsų nuomone, viskas pasikeis po Niujorką sukrėtusios „Sandy“ stichijos?
Dauguma žmonių, žuvusių per uraganą, buvo atsisakę evakuotis, nors evakuacija jiems buvo privaloma. Manau, iš dalies taip nutiko todėl, jog vyravo nuomonė, kad uragano baisumas yra išpūstas, kaip tai nutiko pernai su uraganu „Irene“. Tad manau, jog dar vienas žingsnis turėtų būti labiau realistiškos prognozės bei tam tikros priemonės, kurios garantuotų gyventojų evakuaciją esant būtinam reikalui.
– Kaip tai palietė jus?
– Gyvenau Manhatane netoli vandens, ta vietovė buvo A (evakuacinėje) zonoje. Man, kaip ir dar maždaug dviem tūkstančiams mūsų namo gyventojų, teko evakuotis iš karto po uragano, nes du namo rūsio aukštus užliejo vanduo, todėl sprogo vandens šildytuvas. Iš jo visas kuras (apie 12 000 galonų) pateko į vandenį, jį užteršė ir paskleidė degalų kvapą, kurį jaučiau net būdama 20-ajame namo aukšte. Kadangi dvi savaitės po uragano namas vis dar be elektros, vandens ir šildymo, ir niekas nežino, kada jie atsiras ir kada namas bus vėl gyvenamas, teko ieškotis naujų namų.
Visą savaitę po „Sandy“ buvo paralyžiuotas visuomeninis transportas, o pirmas tris dienas neveikė nei metro, nei traukiniai, nei autobusai ar taksi, tad nuvykti į darbą buvo neįmanoma. Degalinėse pradėjo trūkti degalų, nes dėl sutrikdyto vandens bei žemės transporto jų niekas negalėjo pristatyti į Niujorką – prie degalinių nusidriekė šimtai mašinų. Na, o baisiausia tai, jog žuvo nemažai žmonių, daugybė liko be namų, nes juos pražudė vėjas, vanduo ir gaisrai – tokios naujienos labai sukrečia, nes juk suprantu, kad lygiai tas pats galėjo nutikti ir man pačiai.
Daugiau „galimybių kraštų“ – arčiau Lietuvos
– Kaip dabar atrodo Lietuva, praleidus tiek daug laiko svetur?
– Gyvenant Niujorke Lietuva visada atrodo laukianti ir viliojanti, nors ir tolima – juk ten mano namai. Ir būdama už tūkstančių kilometrų domiuosi, kas vyksta Lietuvoje, seku šalies naujienas internete. Kasdien kalbuosi su mama, kuri taip pat papasakoja apie šalies įvykius, bendrauju su ten gyvenančiais draugais, tad nejaučiu, jog būčiau labai nutolusi nuo Lietuvos, nors fiziškai ten ir negyvenu. Lietuvoje gyvena mano mama, močiutė, didžioji dalis giminės ir keletas draugų, ten yra mano namai – tai labiausiai ir sieja. Stengiuosi grįžti bent du ar tris kartus per metus, dažniausiai per Kalėdas, pavasarį ir vasarą. Dėl grįžimo ilgesniam laikui sunku šiuo metu ką nors pasakyti, kol kas kuriu gyvenimą čia. Netolimoje ateityje planuoju tęsti magistro studijas Niujorke.
– Ar, Jūsų nuomone, Amerika – vis dar neatrastų galimybių kraštas? Ką siūlytumėte lietuviams, galvojantiems apie gyvenimą JAV?
– Amerika tikrai nebėra tokia, kokia buvo prieš 50, 30 ar net dešimt metų. Kaip yra sakęs Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas, Amerika nebėra galimybių kraštas, o „amerikietiška svajonė“ („American Dream“ – idėja, jog daug ir sunkiai dirbdamas gali pasiekti viską) dabar yra tiesiog mitas. Daug kas pasikeitę, įskaitant ekonominę padėtį, gyvenimo sąlygas, darbo galimybes bei užmokestį. „Galimybių kraštų“ dabar, mano nuomone, yra arčiau Lietuvos – pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse.
Lietuviams, kurie atvažiuoja čia gyventi, pirmiausia patarčiau atvažiuoti tik labai gerai mokant anglų kalbą, arba atvažiavus ją skubiai išmokti, kad galėtų bendrauti visiškai laisvai. Kodėl? Nes antraip gali tekti dirbti greito maisto restoranuose, kitokiose nekvalifikuotose arba mažai kvalifikuotose darbo vietose, arba dirbti tai, kas visiškai nesusiję su turimu išsilavinimu. O kai atvažiuoji turėdamas bakalauro ar magistro laipsnį, gali nelabai norėti tą daryti.
Taip pat patarčiau palikti lietuvišką kuklumą ir savęs neįvertinimą Lietuvoje – atėjus į darbo pokalbį čia reikia save „parduoti“, ir kuo geriau. Darbdavys nori girdėti, kuo tu esi išskirtinis ir kodėl jis turėtų samdyti būtent tave, o ne kitą. Į rimtus darbus konkursai yra didžiuliai – 100–200 ir daugiau žmonių (būtent taip buvo mano atveju) – tai yra įprasta, ir atvažiavę svetimšaliai turi ypač stengtis, kad nurungtų amerikiečius ir gautų darbo vietą.
Na, ir svarbiausia, patariu atvažiuoti turint aiškų tikslą – t. y., žinoti, ką tu čia nori veikti ir nuveikti. Jeigu atvažiuoji manydamas, jog „kaip nors rasiu kokį nors darbą“, tai labai galimas daiktas, jog šitai nesuveiks. Tad patariu turėti tikslą ir atvažiavus jo intensyviai siekti.
– Kaip apibūdintumėte amerikietišką kultūrą?
– Sunku apibūdinti, kas yra tipinis amerikietis, nes labai daug žmonių, ypač Niujorke, yra pirmos arba antros kartos imigrantai, savęs nelaikantys amerikiečiais. Čia verda tikras tautų ir kultūrų katilas, nes būtent Niujorke gyvena žmonės praktiškai iš visų pasaulio šalių. Taip pat norėčiau paprieštarauti kai kurių žmonių teiginiui, jog Amerika – tai šalis be kultūros. Tikrai ne, tiesiog čia nėra vienos, populiariausios ir nusistovėjusios kultūros, kokią galima rasti, tarkim, Italijoje ar Prancūzijoje. Ir tai nereiškia, kad dėl to visa šalis neturi kultūros. Kai yra tiek skirtingų žmonių, kurių kiekvienas atsineša savo tikėjimą, tradicijas, papročius ir požiūrį, negalima tikėtis, jog nusistovės tam tikra viena kultūra, ir kad ji apibrėš kiekvieną čia gyvenantį žmogų.
Apie savo amerikiečius draugus ir čia sutiktus kitus žmones galiu pasakyti, jog dauguma žmonių čia yra draugiški, mandagūs – kartais gal net kiek perdėtai, mėgstantys pramogauti, pasitikintys savimi ir nekenčiantys nepatogumų – amerikiečiams nėra nieko baisiau už tai.
– Ką labiausiai mėgstate Niujorke, o kas ne taip žavi?
– Patinka žmonių įvairovė, jų mąstymas. Žavi ir tai, jog čia esi vertinamas kaip žmogus, vertinamos tavo pastangos ir idėjos, esi gerbiamas. Taip pat patinka veiklos pasirinkimo gausa, keliavimo galimybės, šalies gamtos įvairovė bei Niujorko klimatas – čia žiemos kiek švelnesnės nei Lietuvoje, tačiau vasaros gerokai karštesnės.
Visgi čia randu ir daug man nepatinkančių dalykų! Pirmiausia, tai nenatūralus ir sintetinis maistas. Kai nueini į parduotuvę ir paskaitai etiketes, tai nieko ir nebesinori pirkti. Pavyzdžiui, jogurtas iš 30 ingredientų, kai man užtektų tik dviejų: pieno ir bakterijų. Bet visada galima rasti išeičių – daržoves, vaisius, kiaušinius bei pieno produktus stengiuosi pirkti iš ūkininkų turgelių, kurie pastaruoju metu yra tapę gana madingi. Taip pat stengiuosi kiek įmanoma daugiau gaminti namuose, pati kepu duoną. Pasiilgstu kai kurių gėrybių, kurių čia ir su žiburiu nerasi – miško mėlynių, spanguolių – Niujorko valstijoje jos paprasčiausiai neauga.
Dar nepatinka kai kurie tipiniai gyvenimo didmiestyje aspektai – šiukšlės, metro spūstys bei nuolatinis triukšmas. Manhatane šiukšlės surenkamos vakare, dažniausiai nuo 7–8 valandos vakaro, ir tai trunka iki pat vėlumos. Tačiau iki tol šimtai maišų tiesiog stovi šaligatvių pakraščiuose, neretai suformuoja apie poros metrų „sieną“. Tai tikrai nėra labai viliojantis vaizdas, ypač karštomis vasaros dienomis, kai šiukšlių kvapas pasklinda visame ore. Nuolatinis triukšmas yra dar vienas Niujorko minusas – nesvarbu, diena ar naktis, visada girdėti miesto šurmulys. Ryte ir dieną jis didesnis, tačiau išlieka ir naktį. Tad kartais pasiilgstu tiesiog paprastos tylos.