Lietuvė Norvegijoje: dažnai kildavo klausimas „Viešpatie, ar aš tai atlaikysiu?“

Iš Telšių kilusi Sandra, Norvegijoje baigusi teisę, dabar ten gina į teisėsaugininkų rankas patekusius lietuvius. Moteris sako, kad jai dar neteko susidurti su nusikaltimu, kurio ji morališkai negalėtų nagrinėti. Tačiau teisininkė nesiryžta prognozuoti, kaip būtų, jei tektų atstovauti Anderso Breiviko, įvykdžiusio masines žudynes, kurių liudininke tapo ji pati, interesams.

Daugiau nei dešimtmetį Norvegijos sostinėje Osle gyvenanti Sandra pasiekė tai, apie ką daugelis emigravusių lietuvių gali nebent pasvajoti. Ji dirba advokate vienoje garsiausių Norvegijos baudžiamosios teisės advokatų kontorų.

Tiesa, moteris, kitaip nei dauguma emigrantų, iš Lietuvos išvyko ne dėl nepritekliaus. Telšių rajono mero patarėjos darbą ji iškeitė į emigrantės duoną, manydama, kad Lietuvoje jai būtų sunku save realizuoti.

Nemanė, kad Lietuvoje gali save realizuoti

Po ketverių metų anglų filologijos studijų Vilniuje Sandrai nesunkiai pavyko gauti pirmąjį darbą. Ji įsidarbino vertėja „Mažeikių naftoje“. Vėliau ji dirbti pradėjo Telšių rajono mero patarėja. Šio darbo Sandrai galėtų pavydėti daugelis, tačiau ji norėjo save realizuoti didmiestyje.

Vilniuje užsitęsus darbo paieškoms, ji nutarė toliau studijuoti užsienyje: „Tiesiog eini į interviu ir jokio atsako nėra. Žodžiu, rezultatas – darbo nėra. Na ir ką, tada nusprendžiau studijuoti toliau. (...) Tai turėjo būti užsienis, nes vis tiek buvau baigusi anglų kalbą. Tarp kita ko, mokėjau ir vokiečių, rusų, prancūzų kalbas. Supratau, kad turiu galimybių studijuoti užsienyje.“

Sandra nusprendė, kad labiausiai norėtų studijuoti Norvegijoje. Jau tada ši šalis garsėjo stipria ekonomika ir stabiliomis socialinėmis garantijomis.

Mergina iš Lietuvos išvyko 2003 m. Tuomet jai buvo 23-eji. Sandra prisimena, kad mama jos norą palikti Lietuvą priėmė labai sunkiai. Jai atrodė, kad realizuoti save galima ir Lietuvoje. Tačiau Sandra buvo kitos nuomonės – ji išvyko net ir neturėdama šeimos palaikymo.

Nors tuo metu Lietuva dar nepriklausė Šengeno zonai, Sandra vis tiek rado būdą, kaip išvykti į Norvegiją. Mergina pasinaudojo „Au-pair“ kultūrinių mainų programa. Pagal šią programą jaunimas galėjo vienerius metus gyventi užsienio šeimoje, prižiūrėdamas vaikus ir tobulindamas užsienio kalbą.

„Pats realiausias variantas buvo pasirinkti auklės kelią. Ir aš tai padariau metus ar dvejus pradirbusi Telšių mero patarėja. Pasiryžau viską palikti ir išvažiuoti dirbti aukle į Norvegiją“, - prisimena Sandra.

Atvykusi į Norvegiją mergina gyveno inteligentiškoje norvegų šeimoje, kurios vaikais jai ir teko rūpintis. Ji auklėjo tris mažas mergaites, o santykiai su jomis ir jų tėvais, kaip sako ji pati, buvo puikūs.

Abejojo, ar atlaikys

Vis dėlto lietuvė pripažįsta, kad naujasis darbas buvo tapęs iššūkiu: „Tai buvo tam tikras iššūkis. Galiu pasakyti: aš su tuo susitvarkiau. Pasinaudojau galimybe išmokti kalbą. Per metus išlaikiau valstybinį norvegų kalbos egzaminą. Nepraėjus nė 9 mėnesiams nuo atvykimo į Norvegiją, aš įstojau į Oslo universiteto Teisės fakultetą.“

Nors Sandrai pavyko gauti bendrabučio kambarį ir nereikėjo mokėti už mokslą, tačiau ji pati turėjo užsidirbti pinigų maistui, brangioms mokslo knygoms. Todėl dar studijuodama ji ėmė dirbti: iš pradžių parduotuvėje, vėliau – viešbutyje.

Atsiradus galimybei Sandra buvo priimta atlikti praktiką Lietuvos ambasadoje Osle. Po šios praktikos iš tuometinio ambasadoriaus Sandra gavo puikių rekomendacijų. Būtent tai jai padėjo įsidarbinti vienoje geriausių Norvegijos advokatų kontorų.

Iš pradžių Sandra kontoroje dirbo kaip sekretorė, vėliau – advokatų padėjėja, o dabar ji pati turi savo klientų, kuriems atstovauja teisme. „Buvo labai sunkus periodas. Šešerius metus studijuoti stacionare ir dirbti darbą visu etatu advokatų kontoroje advokatų padėjėja... (...) Tai buvo labai sudėtinga. Labai dažnai būdavo taip, kad keldavausi 3-4 val. nakties ir tiesiog sėsdavau prie knygų. (...) Tiesiog, aišku, labai dažnai kildavo klausimas: Viešpatie, ar aš tai atlaikysiu?“ – studijų sunkumus prisimena emigrantė.

Sandros viršininkas: Norvegijoje vadovas ir darbuotojas – lygūs

Lietuvės viršininkas Mortenas, Norvegijoje gerai žinomas advokatas, dar ir dabar prisimena tą dieną, kai prieš šešerius metus Sandra atėjo į pokalbį dėl darbo: „Aš sutikau Sandrą šiame biure 2007-ųjų kovo mėnesį. Tuo metu ji buvo studentė ir kandidatavo į darbo vietą dirbti ne visu etatu. Ir pasakiau „taip“ iš karto. Nes ji yra labai patyrusi. Jos darbo disciplina ir ambicingumas mane sužavėjo. Niekada to nesigailėjau.“

Su rezonansinėmis bylomis dirbęs advokatas teigia manantis, kad jo pavaldinė daug ko pasisėmė iš Norvegijos kultūros. Jo teigimu, abiejų šalių darbo kultūra gerokai skiriasi. „Čia visi esame lygūs. Nesvarbu, ar tu – viršininkas, ar – darbuotojas. Mes dirbame kaip šeima, dalijamės patarimais, stengiamės tobulėti kartu. Juk esame toje pačioje valtyje“, - abiejų šalių darbuotojų santykius lygina garsus advokatas.

Sandra: narkotikais prekiauja ne visi Norvegijos lietuviai

Šiandien Sandra daug dirba su imigrantų bylomis. Tarp jos klientų yra ir nemažai lietuvių, taip pat rusų, čečėnų, ingušų. Dažniausiai lietuviai į Norvegijos teisėsaugos nemalonę patenka dėl smurto, įsilaužimų, vagysčių ir narkotikų gabenimo.

Moteris tikina, kad šiuo metu ji daugiausiai nagrinėja baudžiamosios teisės bylas. Tačiau neretai jai tenka prisiliesti ir prie civilinės teisės.

„Jie (kaltinamieji - red. past.) yra įsitraukę į narkotikų prekybą: amfetaminas, narkotikų pervežimas į Norvegiją. Yra tokių pavyzdžių, kur rastumėte į tai įtrauktus lietuvius, bet tai tik viena medalio pusė. Kita dalis – darbo žmonės, kurie savo darbą atlieka puikiai“, - į Norvegiją emigravusius lietuvius charakterizuoja teisininkė.
Anot jos, labai svarbu tai, kad žmogus, pakliuvęs į bėdą, būtų atviras. Žinant tikrąją situaciją, visuomet lengviau duoti tinkamus patarimus klientui.

A.Breiviko gatvėje gulinčias aukas prisimena iki šiol

Sandra pasakoja, kad jei dar neteko susidurti su tokiu klientu, su kuriuo ji negalėtų dirbti dėl moralinių priežasčių. Tačiau ji priduria, kad atstovauti masines žudynes surengusiam A. Breivikui lengva nebūtų: „Kol kas tokioj situacijoje dar nebuvau, regis, ir mano kolegos nebuvo papuolę į tokias situacijas. Bet buvo kalba tarp mūsų, kad A. Breivikui galbūt būtų buvę labai sudėtinga atstovauti, nes tas atvejis palietė ne vieną žmogų, ne vieno žmogaus jausmus. Tai buvo pasikėsinimas į visą tautą“, - svarsto lietuvė.

2011 m. liepos 22-ąją, kai sprogo A. Breiviko paliktas užminuotas automobilis Oslo centre, šalia Vyriausybės pastato, Sandra prisimena iki šiol. Tą dieną įvykdytas nusikaltimas, nusinešęs aštuonių žmonių gyvybes, teisininkę jaudina ir dabar. Vietą, kur įvyko pirmasis A. Breiviko pasikėsinimas, iki Sandros darbo skiria maždaug 200 metrų.

„Šitą dieną aš prisimenu. Kaip tik buvau kontoroje, kuri yra apie 200 m nuo Vyriausybės kvartalo, kur įvyko pirmais pasikėsinimas. Tai buvo diena, pilna klausimų, baimės, nesusipratimų – pilna visko. Girdėjome sprogimą ir mūsų kontoroje pasigirdo signalizacija, o tai reiškia, kad turime išeiti. Išėję pro pagrindines duris į gatvę, supratome, kad situacija rimtesnė nei įsivaizdavome, nes gatvėje gulėjo keletas žmonių. Vienas jų berods kraujavo. Artimiausių pastatų langai buvo išdaužyti. Tiesiog nebuvo įmanoma suvokti, kas nutiko. Netrukus taip pat pamatėme žmonių minias, bėgančias į mūsų pusę tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Kas čia: karas, teroro aktas – kas čia vyksta?“- skaudžias akimirkas prisimena Sandra.

Laida "Emigrantai" – kiekvieną antradienį per LRT televiziją 21.15 val., iš karto po "Panoramos".

Jei turite įdomių asmeninių istorijų apie emigraciją, siųskite jas [e-mail]