Kalbiname savimi pasitikinčią, ryžtingą ir kelis apdovanojimus jau pelniusią 29-erių kultūristę ir Londono lietuvę – Dianą Andriuškevičiūtę (Andrews).
Su Diana susitinkame už Londono esančiame sporto klube „Krunch Gym“. Po ilgos kelionės ir nurodyto adreso paieškų, pagaliau praveriu sporto klubo duris. Vos tik įėjus, mane pasitinka garsi muzika, galybė įvairiausių treniruoklių ir įspūdingų formų sportininkų.
Registratorė, nužvelgusi mano nustebusią miną, segtuvą su popieriais ir tikrai nesportinius batus, netrunka paklausti: „Are you O.K.?“. Skubiai paaiškinu, kad ieškau Dianos ir fotografo su visa amunicija… Mane nedelsiant nulydi į salės galą, kur parimusi ant treniruoklio su fotografu Sigitu Matuliu šnekučiuojasi jauna kultūristė ir šio interviu kaltininkė – Diana Andriuškevičiūtė.
Prisėdame sporto klubo kavinėje. Nepaisant to, kad Diana vis dar su įspūdingu, fotosesijai skirtu makiažu, apsirengusi ji itin paprastai – sportinės kelnės, marškinėliai ir džemperis. Vietoj moteriškos rankinės – milžiniškas sportinis krepšys, kuriame, panašu, telpa pusė merginos gyvenimo. Man kuičiantis tarp savo lapų, pastebiu, kaip Diana išsitraukia nedidukę plastmasinę dėžutę, padalintą į kelis skyrelius, iš kiekvienos išsitraukia po tabletę ir mikliai praryja.
„Ypatingas gyvenimas reikalauja ypatingų įpročių“, pamanau sau, ir pradedame pokalbį.
- Teko girdėti, kad būdama paaugle dainavai ir šokai grupėje, papasakok apie tai?
- Interviu yra pavojingi, kadangi žurnalistai žino daugiau, nei jiems reikia! Taip, tai buvo paauglių grupė pavadinimu „Kris Kruopos“. Tais laikais Kęstutis Baranauskas iš grupės F.U. vesdavo šokių treniruotes, šokdavau pas jį ir jis nusprendė sukurti paauglių grupę. Atrinko geriausius šokėjus ir visa kelionė prasidėjo: repeticijos, koncertai, o galiausiai ir įrašų studijos. 1997 metais įrašėm mūsų pirmąją dainą „Neverk, neverk, drauguži“. Albumas buvo išleistas 1998 metais pavadinimu „7:00“, koncertuodavom Lietuvoje, 1999 metais teko ir POP Art nacionalinės muzikos festivalyje sudalyvauti. Koncertuodavom su tais laikais gerai žinoma grupe „Karališka Erdvė“, „F.U.“. Kęstutis buvo mūsų grupės vadybininkas. Buvo tikrai smagu :) O dar smagiau dabar viską prisiminti :)
- Papasakok nuo ko prasidėjo tavo, kaip kultūristės, karjera? Ar Lietuvoje tuo taip pat domėjaisi?
- Mama buvo sportininkė, kultūristė, tad jau nuo mažens stebėdavau ją sporto salėje. Iš vaikystės likęs prisiminimas, kaip aš keturių metukų sėdžiu salėje ant suolo, o mama svarmenis kilnoja. Taigi, pirmasis impulsas tikriausiai buvo jau tada.
- Ar mama vis dar sportuoja?
- Ne, ji metė profesionalų sportą, nes dėl savo įspūdingo kūno sulaukdavo išties nemažai dėmesio, dėl kurio mano tėtis ne itin džiaugėsi. Taigi, ji pasirinko šeimą. Kalbant apie mane, pati labai norėjau šokti, lankiau įvairius šokius, turėjau net savo šokių grupę. Lietuvoje taip pat sportuodavau, tačiau tik dėl savęs. Buvo įvairių pasiūlymų, tačiau nežiūrėdavau į juos rimtai, buvo šokiai, tad nebuvo nei didelio noro, nei laiko. Tačiau atvykusi į Londoną pradėjau sportuoti rimčiau ir gavau pasiūlymą pabandyti sudalyvauti kvalifikacinėse varžybose. Nuo to viskas ir prasidėjo.
- Kaip į tavo pasirinkimą reagavo šeima? Ar nebuvo bandymų atkalbėti?
- Kai baigiau kirpėjų studijas, mama norėjo, kad tapčiau visažiste, tačiau tam reikėjo papildomų kursų, o ir noro nebuvo tiek daug. Kai parodžiau rimtesnį susidomėjimą sportu, mama, kaip buvusi sportininkė, tikrai nedraudė ir nebandė atkalbėti, o kaip tik palaikė ir džiaugėsi. Tik visąlaik primena: „žiūrėk, nepersistenk su tais raumenim, neprisiaugink per daug“. Bet priešingai nuo visuomenės nuomonės, raumenų masė neužauga taip greitai – tam reikia tikrai daug ir nuolatinių pastangų.
- Kas paskatino pasirinkti būtent tokią sporto šaką?
Vyriškas sportas – tik mitas
- Daugelio žmonių sąmonėje, kultūrizmas asocijuojasi išskirtinai tik su vyrais. Ką apie tai galėtum pasakyti tu?
- Nesąmonė! Taip gali sakyti tik žmonės, kurie mažai nusimano apie šį sportą. Kultūrizmas turi daug kategorijų: a) bikini (moterims), b) figūra/moterų kūno fitnesas (moterims), c) vyrų fitnesas, d) klasikinis kultūrizmas. Kai kurios kategorijos yra skirtos tik moterims, pavyzdžiui, bikini. Šios kategorijos dalyvės turi būti labai lieknos ir turėti šiek tiek raumeningesnius sėdmenis. Nematau tame apskritai nieko vyriško, o kaip tik labai gražu. Tie „žvėriškai“ atrodantys kūnai, jau yra klasikinis kultūrizmas, tačiau tai nėra mano siekiamybė. Aš priklausau antrajai kategorijai – figūra. Joje raumenų masė turi būti šiek tiek didesnė, nei bikini ir treniruojami ne tik sėdmenys. Norint likti tam tikroje kategorijoje, taip pat reikia nepersistengti, neauginti daugiau raumenų masės, tačiau man tai yra sunku. Aš ateinu į salę ir kaip žvėriukas – užsidedu ausines, pradedu sportuoti ir manęs nėra.
- Ar nesinori geriau kartais pasivaikščioti su draugėmis po parduotuves?
- Matyt, kiekvienas pasirenka savo. Man geriausias atsipalaidavimas sporto salėje. Maždaug 80 proc. savo laiko praleidžiu salėje. Taip pat jau beveik 8 metus dirbu vienoje anglų kompanijoje, kuri parduoda elektrinius prietaisus. Esu direktoriaus dešinioji ranka, atsakinga už darbuotojus ir kitus biuro reikalus. Trumpai tariant – aš nesu tik gražus veidelis sporto salėje, bet turiu ir proto.
- Svorių kilnojimas, raumenų auginimas ir jų demonstravimas – kaip tai gali derėti su subtiliu moteriškumu?
- Geriausias pavyzdys yra moterų kultūrizmo kategorija – bikini. Šios moterys tarsi modeliai: lieknos, gracingos, scenoje visada pasirodo su aukštakulniais, gražiais papuošalais ir žinoma bikiniu – tai yra tikrai labai gražu ir moteriška.
- Kultūristų kūnai varžybose visada būna tamsiai rudi, tai kremas ar įdegis?
- Viskas kartu. Maždaug šešios savaitės prieš varžybas pradedi eiti į soliariumą – maždaug kartą į tris dienas, tam, kad įgauti bendrą kūno toną. Vėliau, maždaug tris dienas prieš varžybas, pradedi teptis įdegio kremą: pasitepi, palauki keturias valandas, nusiplauni, ir taip kasdien.
- Kaip reaguoja aplinkiniai, kai tokia tamsi išeini į gatvę?
- Na, buvo toks įvykis. Važiavome jau į varžybas, aš visa beveik juoda ir prireikė grynų pinigų, tad teko sustoti ir išlipti prie bankomato. Aš einu iki jo, o žmonės tikrai visi žiūri ir galvoja turbūt „o, va, dar viena durnelė pasidegino soliariume“. Na, bet juk visada tokia tamsi nebūnu.
- Konkursinėse nuotraukose tavo kūnas atrodo išties įspūdingai, tačiau kaip į tai reaguoja vaikinai? Ar esi sulaukusi kažkokių neigiamų reakcijų dėl savo veiklos ir išvaizdos?
- Na, dažniausiai sutinku vaikinus sporto salėje, tai čia ta pati aplinka, todėl jokių neigiamų reakcijų tikrai nebūna. Kartais kaip tik pastebiu, kad kažkas nužvelginėja smalsiu žvilgsniu ar merkia akį, bet aš neieškau potencialaus vyro. Salėje būna muzika ir sportas. Kartais draugai juokais pasako: „oi Diana, tu jau visai kaip vyras daraisi. Pažiūrėk, kokios kojos tavo, jau baik, sustok truputį…“. Tačiau piktų ar kandžių replikų niekada negirdėjau.
- Kalbant apie vaikinus, sakyk, koks „supermenas“ galėtų tikėtis pavergti tokios geležinės damos širdį ir sielą? O gal koks laimingasis jau rado kelią?
- Su savo ilgamečiu draugu išsiskyriau maždaug prieš 3,5 metų. Jis mane gerokai įskaudino ir nuo to laiko pasidariau geležinė, ledinė. Pradėjau sportuoti, laiko buvo vis mažiau ir vyrai pasidarė nelabai svarbūs. Dabar pagalvoju, jog jei turėčiau vaikiną, tikriausiai išprotėčiau. Grįžti namo, [reikia] gaminti valgyti, aiškintis, kur eini, kada grįši, o dar ir lovoje vietą užimtų… Ne, nebenoriu. Yra tikrai nemažai draugų, tačiau visi mes iš bendros aplinkos, sportininkai, tai nepradėsi čia kažkokių meilių regzti…
Jei kalbėtume apie vaikino savybes, kurios man svarbios: tai, kad būtų sąžiningas, kad suprastų tai, ką aš darau, ko siekiu, kodėl aš pavargus, jei aš laikausi dietos ir pikta, kad suprastų. Ir, žinoma, turėtų būti sportininkas, nes man patinka „dideli“ vyrai ir iš to pačio „puodo“ kaip ir aš. Kitaip paprasčiausiai nesutaptų mūsų gyvenimo ritmai.
- Tikiu, kad valia, ryžtas ir kantrybė yra tavo kasdieninės palydovės. Peržvelgus tavo konkursines nuotraukas atrodo, kad ši moteris – toli gražu ne trapioji gėlelė, o ašarų skonio ji apskritai nepažįsta. Kaip yra iš tiesų? Ar yra moteriškoji ir jautrioji Dianos pusė?
- Yra, bet kažkur labai labai giliai. Aš esu tvirta: gyvenime tikrai labai daug mačiau. Aš tokia vyriška, šalta, gyvenimo užgrūdinta, jau ne iš vieno vaikino esu išgirdusi: „tu tokia šalta, kaip ledas“. Bet tokia jau aš esu. Būna situacijų, kai tikrai sunku, bet vis tiek neverkiu. Būna, kai atrodo: oj man sunku, nebegaliu, bet tada pagalvoju: gali ir darysi, svarbiausia „nemyžčiok“!
- Iš pirmo žvilgsnio kultūrizmas atrodo gana paprasta sporto šaka, tačiau tik ne moteriai. Tikiu, kad blizgantys kūnai ir įtempti raumenys varžybose dar ne viskas. Papasakok apie šio sporto užkulisius?
- Svarbiausias dalykas šiame sporte, kurio nemato niekas, – tai mityba ir speciali, subalansuota dieta. Sunkiausia būna prieš varžybas, nes tada turi laikytis dietos ir dar sportuoti: esi pavargusi, pikta ir dar reikia reguliuoti, ką valgai. Nuolatos galvoji apie tai, kad reikia suvartoti kuo mažiau angliavandenių. Kad būtų aiškiau, štai mano dienos meniu:
7.30 val. – 5 kiaušinių baltymai + 25 g avižinių dribsnių košės
11 val. – 100 g saldžiųjų bulvių + 25 g vištienos krūtinėlės + šiek tiek virtų daržovių
14 val. – 11 valandos patiekalas
17 val. – virta žuvis + šparagai
19.30 val. – proteinų kokteilis
22 val. – 6 kiaušinių baltymai + 2 tryniai + sauja salotų lapų.
Žinoma, kartais, kai laikausi kažkokios specialios dietos, turiu vieną laisvą šeštadienį, kai galiu valgyti ką noriu.
- Ar tada jau kerti snickersus, ledus ir tortus?
- Ne, saldumynų apskritai nevalgau, juose nėra nieko naudingo. Stengiuosi išeiti kažkur su draugais, kartais leidžiu sau suvalgyti picą, keptos vištos ar papildomą ryžių traškutį su riešutų sviestu, nes jame yra naudingų riebalų.
- Ar tai, ką valgai, tau yra skanu?
- Aš valgau ne dėl skonio, o dėl to, kad pamaitinčiau raumenis.
- Papasakok apie savo laimėjimus ir pergales.
- Viskas prasidėjo 2012 metų balandį. Pirmose varžybose „Miami Pro Fitness“ laimėjau dvejose kategorijose 3 ir 4 vietas. Kaip pradedančiai tai buvo tikrai geras rezultatas. Nusprendžiau eiti toliau. Antrosios kvalifikacinės varžybos įvyko 2012 metų spalį, jose užėmiau 2-ąją vietą ir drąsiai galėjau eiti į finalą, tačiau nusprendžiau dar pasitreniruoti ir finale nedalyvauti. Kitos kvalifikacinės varžybos „Stars Of Tomorrow“ įvyko maždaug po trijų savaičių, lapkričio mėnesį, ir jose nukritau į ketvirtą vietą, kas sukėlė daug kalbų, kadangi niekas nesuprato, kodėl teisėjai prieš tris savaites skyrę man 2-ąją vietą, šįkart vertino žymiai prasčiau ir skyrė tik 4-ąją. Daug kas sako, kad tai galėjo būti nupirkta, kadangi kaip ir visuose konkursuose, čia labai daug politikos. Šis dalykas taip ir liko miglotas.
- Kaip atrodo tavo įprasta diena? Ką veiki gyvenime be sporto? Ar lieka laiko draugams?
- Atsikeliu ryte, padarau kardiopratimus namie, pavalgau, išlekiu į darbą (dirbu nuo 9.30 val), po darbo bėgu į salę, grįžtu namo, vėl pavalgau ir einu miegoti. Tokia ir diena. Savaitgaliais dažniausiai sportuoju, kartais sekmadienį pasidarau laisvą dieną, kad pailsėčiau. Mano pagrindiniai draugai tie, su kuriais susitinku sporto salėje, kartu sportuojame, susitinkame varžybose ir tiek, o su geriausiais draugais aš gyvenu.
- Trys dalykai be kurių negalėtum gyventi?
- Sporto salė, muzika, internetas.
- Romantiškiausias tau nutikęs dalykas/įvykis?
- Mano romantika – sporto salė ir svarmenys. Tai mano romantika, paguoda, išsiliejimas, džiugesys ir visa kita. Einu ten, kai liūdna ar kai linksma, ir visada išeinu su šypsena, išsikrovusi.
- Ar nesijauti vieniša?
- Kartais. Bet tada paskambinu kokiam draugui, nuvažiuojam į kiną, bet galiausiai vis tiek pagalvoju: aj, kaip gerai, kad nėra to berno, sėdėtų čia, „zystų“ šalia. Dėl to ir sakoma, kad kultūrizmas – savanaudžių sportas. Nelieka laiko niekam kitam, tik sau.