Iš Šilalės kilusi mergina kantriai uoliu savo darbu įsitvirtino Čarlstone ir išpildė savąją „amerikietišką svajonę“ – dirbti fotografe žinomoje valstijos žiniasklaidos kompanijoje.
Apie JAV ir Čarlstoną Rūta pasakoja su užsidegimu – mergina džiaugiasi, kad turi galimybę išvysti šią didžiulę šalį, pasisemti vertingos darbo patirties.
Tačiau po tiek metų, praleistų Pietų Karolinos mieste, kitas Rūtos ir jos amerikiečio vyro planas – persikelti gyventi į Lietuvą.
Vaikštinėjant po vakarėjantį miestą, fotografė pasakoja apie „amerikietiškos svajonės“ kainą, grįžimo į Lietuvą motyvus ir apie Ameriką, kurią pažino Čarlstone.
„Šioje nuostabioje šalyje aš labai daug išmokau, subrendau ir supratau, kad pats svarbiausias dalykas yra šeima“, – sako Rūta. Pasak Rūtos ir jos vyro, lietuviai turėtų labiau džiaugtis vieni kitais bei savo šalimi.
Skirtingos Amerikos
Daugybė Čarlstono miesto gyventojų tikina nesuprantą, kaip XXI a. įvairių kultūrų Amerikoje gali stovėti vergijos idėją gynusio septintojo JAV viceprezidento Johno C. Calhouno statula.
Jis į praeivius iš aukšto žvelgia centrinėje Čarsltono aikštėje. Tiesa, seniau statula stovėjo tiesiog ant postamento, bet, dėl nuolatos į ją laidomų kiaušinių, miesto valdžia nusprendė kilstelėti į saugų aukštį.
Inicijuojamos įvairios peticijos dėl skulptūros iškėlimo, o užrašai „Rasistas“, „Juodaodžių gyvybės svarbios“, skulptūros istoriją lydi iki šių dienų.
Pro J. Calhouno statulą driekiasi Kings ir Mytingo gatvės. Jų pradžiose galima išvysti itin prabangius baltaodžių amerikiečių namus, išgirsti karietą tempiančio žirgo kanopų caksėjimą į gatvių grindinį.
Tačiau šių gatvių pabaigoje – skurdūs mediniai namai, kuriuose kadaise gyveno juodaodžiai vergai. Praėjus pusantro šimto metų po vergijos panaikinimo, gyvenimo kontrastai vis dar labai ryškūs: gatvių pradžioje „paveiksliukiškos“ baltaodžių vilos su fontanais kiemuose ir skurdūs juodaodžių kvartalai, vietinių vadinami tiesiog „getais“, jų pabaigoje.
Daugybės plantacijų apsupto Čarlstono senamiesčio viduryje kalėdinė atributika parduodama pastate, kuriame veikė paskutinis JAV vergų turgus.
Stebėjosi lietuvišku įpročiu
Rūta iš Šilalės į Čarlstoną atsikraustė iškart po mokyklos, kuomet įstojo mokytis į koledžą. Ji neslepia maniusi, kad šis rytų pakrantės miestas primins Čikagą, kurioje viešėjo dar būdama mokykloje.
Pašnekovė prisimena pirmąsias savo dienas atvykus į šią daugelio išsvajotą šalį. Šiandien ji su šypsena pasakoja, kaip amerikiečiai stebėjosi, kuomet ieškodama būsto nuomai, ji vis klausinėdavo, kur yra artimiausia autobuso stotelė.
Šis lietuviškas įprotis naudotis viešuoju transportu vietiniams atrodė nesuprantamas:
„Čia beveik nėra viešojo transporto. Net neturtingi žmonės Amerikoje gali įpirkti automobilį. Tad autobusuose, kurie niekuomet nevažiuoja pagal grafiką, aš keliaudavau su daug skurdžiai gyvenančių žmonių, benamių. Juose būdavau vienintelė baltaodė ir net vietos policininkai prašydavo parodyti dokumentus, sustabdę autobusų stotelėje. Kaip pasipuošusi europietė gali važiuoti autobusu? Jie manydavo, kad esu laisvo elgesio moteris“, – su šypsena gyvenimo pradžią Čarlstone prisimena Rūta. Tik po kurio laiko ji sužinojo, kad savo pirmąjį būstą susirado viename pavojingiausių miesto mikrorajonų.
Mergina tikina, kad tai buvo labai naudinga ir įdomi patirtis, padėjusi suprasti skirtingas Amerikos puses: turtingųjų nuostabą ir skurdžiųjų realybę.
Lygina su Lietuva
Pradėjusi dirbti vietos žiniasklaidos kompanijoje, ji pastebėjo, kad niekas didžiuliame kolektyve nekalba apie atostogas.
Daugumoje įmonių JAV per metus darbuotojui priklauso tik dvi savaitės apmokamų atostogų.
„Mano kolektyve buvo žmonių, išdirbusių penkiolika ir daugiau metų, kurie visą tą laiką kasmet gaudavo tik po dvi savaites poilsio. Pradžioje mane tokia tvarka stebino. Pavydėjau savo bendraamžiams Lietuvoje, nes mačiau, kaip jie porą kartų į metus vykdavo į užsienį, ar pasiimdavo atostogų man sugrįžus“, – pasakoja Rūta ir priduria, kad JAV daugiau kalbama ne apie tai, ką nuveikei per atostogas, o apie tai, ką padarei darbe.
„Čia svarbu darbo efektyvumas. Jei darbo dieną praleidi dėl sveikatos problemų, tai iš daktaro reikia atnešti visus lapelius. Kartą savo viršininkei telefonu siunčiau nuotrauką iš ligoninės, kad ši įsitikintų, jog nemeluoju. Dirbant Lietuvoje yra kolektyvo, komandos jausmas. O čia asmeninės problemos – katino mirtis, liga, vėluojantis lėktuvas – darbdaviui nerūpi“, – apie savo patirtį kalba Rūta. Anot jos, įvairiose įmonėse, korporacijose yra savitos taisyklės, tačiau tai yra vyraujanti praktika:
„Toks yra tas „American way“ – dirbi ir nesiskundi. Kiekvienas žmogus čia turi labai daug įsipareigojimų bankams, mokesčiams, pensijų fondams“.
Penkerius metus žiniasklaidos įmonėje dirbusi fotografė prisimena, kad žmonės visuomet girdavo ir pavydėdavo, kai sužinodavo apie jos darbovietę. Kuomet mergina nusprendė palikti šį prestižiniu laikomą darbą, daugelis jos pasirinkimo visiškai nesuprato.
Dauguma neišgali reguliariai lankytis pas daktarus
Kalbėdama apie savo sprendimą sugrįžti į Lietuvą, jauna mergina lygina vaikų auginimo sąlygas JAV ir Lietuvoje:
„Kalbant apie dekretines atostogas, daugelis lietuvių turbūt nustebtų – jei dirbi privačioje įmonėje JAV, motinystės atostogų dažniausiai gauni tik dvi arba tris savaites. Būna išskirtinių atvejų, kur darbuotojams suteikia net šešias savaites dekretinių atostogų. O jei norite ilgiau pasilikti su naujagimiu, galite naudoti savo kasmetinių dviejų savaičių atostogų sąskaitą. Mano įmonės atveju, praėjus dviems savaitėms po gimdymo, aš turėčiau grįžti į darbą, o vaiką atiduodi į naujagimių lopšelį. Tai čia nieko nestebina“.
Sveikatos draudimas JAV yra nepaprastai brangus. Keliaujant per Ameriką, galima išgirsti neįtikėtinų žmonių istorijų apie nutikimus dėl sveikatos problemų ir lietuviams neįprastas gydymo sąskaitas.
Tai dar viena priežastis, kodėl Rūta su vyru šeimą nori perkelti į Lietuvą:
„Porą metų nesilankiau pas gydytojus. Tačiau kartą pasijutau blogai – ėmė svaigti galva, jaučiau silpnumą. Išsigandusi išsikviečiau greitąją. Kelias valandas naktį praleidau ligoninėje, man atliko gana elementarius tyrimus, apžiūrėjo įvairūs specialistai. Po šios viešnagės gydymo įstaigoje aš sulaukiau sąskaitos – 30 tūkst. JAV dolerių.
Gerai, kad buvau apsidraudusi „ObamaCare“ sveikatos draudimu, kuris padengė mokesčius viršijančius 3 tūkst. dolerių. Tad man beliko sumokėti tik šią trijų tūkstančių dolerių sumą.
Pastebėjau, kad Lietuvoje žmonės, patekę į ligoninę, stengiasi prisikviesti kuo daugiau specialistų. O čia yra atvirkščiai – pacientai visais įmanomais būdais atsisakinėja ligoninės siūlomų daktarų ir pasilieka tik būtinus, nes kiekvieno daktaro pasirodymas tavo palatoje reikš milžinišką sumą“, – savo nutikimą pasakoja Rūta. Pasak jos, dauguma vidutines pajamas gaunančių žmonių neišgali reguliariai lankytis pas daktarus, o susirgę gydosi patys.
Lietuvą renkasi ir dėl saugumo
Rūtos ir jos vyro darbai, vertinant JAV vidurkį, yra geri. Jauna šeima sako, kad kartą į dvi savaites jie gali sau leisti skaniai pavakarieniauti restorane už 150-200 dolerių, o savaitgaliais pakeliauti.
Algos JAV yra daug didesnės nei Lietuvoje, tačiau pragyvenimo kaina čia nepaprastai didelė:
„Pragyvenimas čia yra tikrai labai labai brangus. Tūkstančius dolerių siekianti buto nuoma, sveikatos draudimas, įvairios paslaugos. Tarkime, vien už internetą kas mėnesį mokame šimtą dolerių. Už telefoną – 150. Taip ir pradėjome skaičiuoti, kiek pinigų kainuoja visi dalykai. Aš sunkiai dirbu kiekvieną dieną. Už sveikatos draudimą kiekvieną mėnesį mokame didžiules sumas, o jis dar negali garantuoti, kad atsitikus bėdai ar sveikatos problemai, mes galėsime būti ramūs“.
Saugumas – tai dar viena priežastis, dėl kurios Lietuva jiems atrodo tokia patraukli. Prieš kurį laiką Rūta pradėjo dėstyti Čarlstono aukštojoje mokykloje.
„Per pirmąjį susitikimą su studentais man reikėjo vesti instrukcijas, ką daryti, jei mokykloje prasidėtų susišaudymas ar teroristinis išpuolis“, – prisimena Rūta. Jos miesto Čarlstono ramų gyvenimą praeitais metais sukrėtė įvykdytas kruvinas išpuolis – baltaodis užpuolikas pamaldų vakarą nušovė devynis žmones istorinėje juodaodžių bažnyčioje.
„Lietuvoje mes turėtume vertinti ramybę, kurią turime. Aš pažįstu tą Lietuvą, kuri yra Vilniuje ir tą kitą, kurią matau provincijoje. Galbūt daugeliui mano tautiečių atrodys keista, tačiau Lietuvoje mes turime daug laisvės ir ramybės. Mes turėtume labiau džiaugtis vieni kitais ir savo šalimi. Į tokią Lietuvą aš ir noriu sugrįžti“, – teigia septynerius metus Čarlstono mieste gyvenanti Rūta Elvikytė.