Šiuolaikinės technologijos leidžia žmonėms nesusisieti su konkrečia vieta – gyventi ir dirbti galima tarsi senovės klajokliams, tad patogų biurą su minkštomis kėdėmis kai kurie žmonės ryžtasi iškeisti į palapinę kalnuose ar namelį paplūdimyje. Pastovumas jiems – laikinas, arba laikinumas – pastovus.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Su pasirinkimų kryžkelėse nepaklydusia Monika Pociūte kalbėjosi „Tiesos“ žurnalistas.

Tęsti darbą ir galbūt padaryti karjerą viename iš Lietuvos teismų ar išvykti į Himalajų kalnus? Toks klausimas kamavo mūsų pašnekovę. Gana spontaniškai pasirinkusi antrąjį kelią, ji tik iš pradžių galvojo, kad pasielgė kaip avantiūristė, tačiau dabar teigia supratusi, jog ne vieną mėnesį trunkančios klajonės jai davė daugiau, nei ilgi metai valstybinėje įstaigoje.

Kartu su draugu jie namo iš Azijos negrįžta jau ilgiau nei pusmetį, nors ten išvažiavo tik praleisti lietuviškos žiemos. Duok jiems kompiuterį ir interneto ryšį – ir jie išgyvens. Tačiau šiuolaikiniai robinzonai, kitaip dar vadinami skaitmeniniais klajokliais, žino viena: amžinai taip negyvens.

– Kas įvyksta tokių žmonių, kaip Jūs, galvose, kad jie per vieną dieną savo gyvenimus tyčia apverčia aukštyn kojomis?

– Aš nutariau išvykti į kelionę net detaliai nesuplanavusi. Žinojau, kad pirmoji stotelė bus Nepalas, žygis Himalajų kalnuose, o po jo – išvyka kur nors į šiltus kraštus, kuri būtų tarsi kompensacija už tą kalnuose praleistą laiką.

Nebuvo plano išeiti iš darbo: prašiau ilgesnių atostogų, jų man nesuteikė, tada buvo priimtas sprendimas išeiti iš darbo, kad su draugu galėtume keliauti ir savęs neapriboti terminais. Važiuojam ir keliaujam, kol jausimės gerai. Taigi, mes vis dar negrįžome.

– Kodėl pasirinkote kalnus? Norėjosi ekstremalumo, išbandyti save, sustiprėti dvasiškai?

– Viskas daug paprasčiau: mano draugas jau buvo Nepale ir norėjo, kad tą žygį kalnuose išbandytume kartu.

– Ir kaip žygis?

– Tiesiog žygis per kalnus kartu su gidu ir vietiniais palydovais, šerpais, padedančiais nešti daiktus. Keliauji visą dieną, o naktį praleidi įvairiose gyvenvietėse. Kai užkopi aukščiau, darosi šalta. Mes pakilome aukščiau nei 5 kilometrus. Tai sudėtingas žygis, pavargsti ir fiziškai, ir emociškai.

Šioje kelionėje, kurios metu aplankėme daug šalių, Nepalas ir Himalajai paliko didžiausią įspūdį, įstrigo širdyje su visais savo atributais: skurdu ir paprastumu, tikrumu, nuoširdumu, nuostabia gamta. Visa tai suliejus į viena – didžiulis įspūdis.

– Kai kurie žmonės po tokių kelionių pasikeičia: spjauna į civilizaciją, materialines vertybes. Nekilo tokių minčių?

– Tikrai ne. Mano manymu, tai tik stereotipas. Juk sakoma, kad kalnai žmogų pakeičia. Žinoma, kažko tikėjausi, mąsčiau, kaip visa tai atrodys. Bet vėliau supratau, kad aš nieko neieškau, neužduodu sau jokių klausimų. Nenorėjau nuo nieko pabėgti, ką nors pakeisti ar surasti. Bet radau. Supratau, kad galiu būti geresnė, jautresnė, pakantesnė aplinkai, kultūrai, žmonėms. Mačiau skurdą ir nuoširdumą, bet nepradėjau manyti, kad mes visi taip privalome skurde gyventi, atsisakyti visko, ko turime, ir išvažiuoti kažkur ieškoti savęs.

Po tokių kelionių, mano manymu, žmonių pokyčiai yra individualūs. Be to, aš laiminga, kad pamačiau, kaip žmonės gyvena kalnuose. Mes ten praleidome tris savaites.

– Kur patraukėte iš kalnų?

Lietuvė darbą iškeitė į nuotykius: išgyvenimui tereikia dviejų dalykų
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Dar savaitę buvome Nepalo sostinėje Katmandu. Iš ten – į Malaiziją, kur apsistojome ilgesniam laikui, trim mėnesiams. Gyvenome puikioje vietoje Penango saloje, George Towno mieste, kurio senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Tikras kultūrų ir religijų mišinys. Ir čia atsidūrėme visiškai neplanuotai, tiesiog išgirdome, kad Malaizijoje labai skanus maistas.

– Ar pasitvirtino ši informacija?

– Žinoma.

– Bet ir Malaizija nebuvo galutinis taškas?

– Toliau sekė Singapūras, nes ši šalis buvo greta. Gražu, stilinga, švaru. Bet labai brangu. Tik taip apie jį ir kalbama – nuvažiavome ir įsitikinome patys.

– Kaip jūs planuojate savo keliones? Dairotės į gretimas šalis žemėlapyje ar duriate į jį pirštu?

– Panašiai. Dar priklauso ir nuo kitų aplinkybių. Mano draugas dirba programuotoju, todėl mums svarbus laiko skirtumas, nes jam būtina palaikyti ryšį su užsakovais Europoje. Mūsų kelionės nebūtinai susijusios su turistinių objektų lankymu. Mums reikia apsistoti ten, kur yra interneto ryšys. Dėl to mūsų kelionės tokios ilgos ir laiko atžvilgiu: kur nors apsistojame, o toliau traukiame tik susiklosčius palankioms aplinkybėms.

Pavyzdžiui, iš Singapūro grįžome į Malaiziją, iš ten – į Filipinus. Ten, beje, irgi atsidūrėme visai netikėtai – šioje šalyje viešėjo mūsų draugas, pamanėme, jog esame visai netoli, tad reikia išnaudoti progą susitikti. Po to vėl buvo Malaizija, o iš jos išvykome, kai baigėsi vizų galiojimo laikas. Galiausiai atsidūrėme Tailande, Koh Lanta saloje, ir dabar čia tebesame.

– Ir nesate tikri, kiek užtruksite čia ir kur vyksite toliau...

– Bent jau žinome maksimalų terminą – kol baigsis vizos galiojimo laikas. Kitas taškas – galbūt pietinė Vietnamo dalis, galbūt Mianmaras. Bet tai tik planai. Ir visada žinome galutinį tikslą – tai Lietuva. Nors išvykome į Aziją tik praleisti ten lietuviškos žiemos, planus grįžti vis atidėliojame. Patinka ir taip, kaip yra dabar.

– Ar Lietuvoje liko kokių nors įsipareigojimų, dėl ko nors grįžti būtina?

– Ne. Bet mano sąsajos su Lietuva buvo ir bus. Tai yra mano namai, mano šeima, draugai, tai vieta, su kuria sieju savo ateitį. Ten bus mano namai.

– Bet Jūs tarsi atradote naują terpę, kurioje namai – tik abstrakti frazė, tavo namai – visas pasaulis, tu esi pasaulio pilietis, nesusaistytas su konkrečia šalimi?

– Taip, mes sutinkame tokių žmonių, jie vadinami skaitmeniniais klajokliais. Tokiems žmonėms priimti netgi sukuriamos specialūs centrai, pavyzdžiui, čia, Tailande. Ten jie dirba: yra elektra, interneto ryšys. Bet man nepatinka toks pavadinimas. Jis skamba nerimtai, vėjavaikiškai, čigoniškai. Aš taip nenorėčiau klajoti visą likusį laiką, nors dabar tai visai patinka. Keliauti, pamatyti, pajausti, patirti – gerai, bet reikia turėti namus, į kuriuos galima grįžti.

– Bet tai gera patirtis: žinoti, kad, reikalui esant, nebūtina prisirišti prie vienos vietos?

– Be abejonės.

– Bus lengva grįžti į pastovų gyvenimą?

– Manau, kad bus sunku. Pirmiausiai dėl to, kad gali pasirodyti labai nuobodu.

Bet juk kadaise ir tokia ilga kelionė neramino – pripratau. O maniau, negi aš – biuro darbuotoja – galėčiau mėnesių mėnesius kažkur trankytis. Bet juk gali būti kitaip. Sutikti žmonės yra įkvėpimas ir pavyzdys, iš jų galima daug išmokti.

– Ko išmokote jūs?

– Paprastumo, tolerancijos, pakantumo. Jie parodo, kad nereikia stengtis būti kažkuo, kažkam įtikti, nereikia vaidinti, išsinerti iš savęs, susikurti įvaizdį. Buvimas savimi yra labiausiai gerbtinas žmogaus bruožas. Nesvarbu, kur būtum.

– Ar tai būtina?

– Yra žmonių – nepriklausomai nuo tautybės ar gyvenamosios vietos – kuriems būtina turėti tą įvaizdį, rodyti turtus ir materialines vertybes, statusą. Tiesiog jie gyvena kitoje terpėje ir tai nėra blogai. Bet tokie niekada nekeliaus, kaip mes. Jie irgi atvyksta į Tailandą, tik apsistoja aukščiausios klasės viešbučiuose ir daugiau nieko nemato. Bet yra laimingi.

– Ar laimingi esate jūs?

– Tikrai taip. Man ši kelionė davė labai daug. Aš šios kelionės metu kaip asmenybė paaugau žymiai daugiau, nei dirbdama kabinete. Tas augimas nebuvo tikslas, siekiamybė – viskas atėjo savaime.

– Dėkoju už pokalbį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Baltųjų pėdkelnių“ legenda: paslaptingų snaiperių iš Baltijos šalių bijojo visas Kaukazas (99)

1992-ųjų rudenį, prasidėjus karui Abchazijos regione, Kaukaze ėmė rastis vadinamosios...

Sodo bendrijos gyventojams neramios dienos: laukia iškeldinimas iš namų (32)

Sodų bendrija „Baltasis gandras“ jau daugybę metų kovoja už dar sovietmečiu gautus sklypus,...

Pasinaudojo moters bejėgiškumu: atėmė viską, ką turėjo (50)

Panevėžio apylinkės teisme – beprecedentė byla. Prokurorai siekia panaikinti sandorius, kuriais...

Atrado žemėje užkastus kalinio raštelius: patiriame tai, ko žmogaus protas nėra pajėgus įsivaizduoti (97)

Naujai rekonstruotas dokumentas, kurį 1944 metais Aušvice parašė vienas Graikijos žydų kalinys,...

Situacija Ispanijoje kaista: didžiulė minia išėjo į gatves (152)

Katalonijos prezidentas Carlesas Puigdemont as šeštadienio vakarą pareiškė, kad Katalonija...

Jubiliejiniame Dž. Butkutės koncerte Kaune – trikdžiai: teko stabdyti pasirodymą (196)

Likus mažiau nei pusvalandžiui iki Džordanos Butkutės koncerto pradžios Kaune, Nemuno saloje,...

Tragedija, kuri lig šiol stovi akyse: šį nusikaltėlį privalome įkalinti iki gyvos galvos (76)

Laikas negydo žaizdų – kiekvieną dieną prieš akis stovi tragiškai pasibaigusios nakties...

Vis dar turi parako: S. Krupeckaitei – Europos čempionato sidabras (15)

Lietuvė Simona Krupeckaitė Berlyne (Vokietija) vykstančio Europos dviračių treko čempionato...

Stilingi ir atsipalaidavę programuotojai darbe vaikšto mūvėdami kojines (83)

DELFI Stilius praėjusį penktadienį apsilankė Vilniuje esančiame Izraelio bendrovės biure „ Wix...

Vienas geriausių XIX amžiaus chirurgų – 300 proc. mirtingumas ir netyčia nupjautos sėklidės (20)

Prieš anestetik ų išradimą chirurgija buvo visai kitokia. Laikas buvo viskas ir kiekvienas...