Į šalį, kurioje klesti korupcija, nebaudžiami žudikai ir prievartautojai, „Tiesos“ pašnekovė teigė grįžti nebenorinti.
– Kaip atsidūrėte Afrikoje?
– Mano vyras, tuomet dar tik mano vaikinas, pakvietė ten atvykti. Susipažinome Londone, kur aš dirbau. Jis turėjo išvykti dirbti į Kongą ir sakė, kad trumpam, vėliau paaiškėjo, kad metams. Santykiai per atstumą – sudėtingi, jis labai pavydus, tad galiausiai pakvietė mane atvažiuoti. Jau leidžiantis lėktuvui man pasidarė nejauku. Išlipus pasitiko nežmoniškas karštis ir dvokas.
– Koks darbas vyrą atviliojo į Kongą?
– Jis – inžinierius. Pats negali pasirinkti šalies, nes dirba naftos kompanijoje ir kaip jaunas specialistas yra siunčiamas į prasčiausias šalis. Į gražias ir turtingas šalis kompanija siunčia tik labai patyrusius savo darbuotojus. Tad keliaujame į pavojingiausias šalis, kur gausu gamtos išteklių.
– Tokios šalys jūsų pernelyg nežavi, tad, galima sakyti, savo asmeninį gyvenimą aukojote dėl šeimos laimės?
– Grįžkime į Kongą. Koks ten verda gyvenimas?
– Afrika yra turtinga ir tuo pat metu skurdi šalis. Turtingas prezidentas, valdininkai, o paprasti žmonės skursta. Jie negauna jokių pensijų, socialinių išmokų, neturi sveikatos draudimo. Ten labai pavojinga. Mes gyvenome vadinamajame „baltųjų rajone“. Mūsų namus saugojo sargybiniai su šautuvais, o aplink buvo apjuosta dygliuota tvora.
Man vietinių gyvenimas atrodė labai liūdnas. Esu fotografė, tad su smalsumu dairydavausi po apylinkes ir kaskart nusimindavau. Gatvėse žmonės pardavinėja viską, ką gali. Visur purvina, pilna šiukšlių, išmaldos prašančių vaikų ir ligotų, sužalotų žmonių. Gatvėje pasirodžiusį baltąjį kaskart apsupa bent 15 vaikų, prašančių paaukoti. Duodavau jiems saldumynų ar maisto, ne pinigų, nes už kampo laukiantis tėtis ar kas kitas iš jų atima visus gautus pinigus.
Vietiniai restoranai – iš šakelių suręstos palapinės, maistas gaminamas gatvėje. Parduotuvėse visos prekės nežmoniškai brangios. Mes dviese mėnesiui maistui išleisdavome apie pusantro tūkstančio eurų. Nepirkdavome jokių prabangių produktų, maitinomės paprastai. Pavyzdžiui, makaronų pakelis ten kainuoja 5–6 eurus. Nuomotis namus taip pat brangu, tad žmonės gyvena lūšnose be durų, o jų algos – juokingos. Už paprastą darbą, tarkim, padavėjos, valytojos ar pardavėjos, mokama apie 80 eurų per mėnesį.
Ten labai mažai senų žmonių, nes amžiaus vidurkis – 65 metai. Be gydytojų pagalbos jie ilgiau neišgyvena. Taip pat daug kas miršta nuo tokių ligų kaip AIDS, maliarija.
– Gyvenote „baltųjų rajone“, tad buvote privilegijuoti?
– Dėl ko baltieji saugomi sargybinių ir spygliuotų tvorų?
– Juodasis taškas – miestas, kuriame gyvenome – vienas iš saugiausių Kongo miestų. Pavojų ten mažai, tačiau saugojo turbūt todėl, kad namuose, kuriuose gyvena atvykėliai, apskritai yra ką vogti. O iš vietinių lūšnų nieko neišsineši, todėl jie ir neturi nei durų, nei langų.
Afrikiečiai niekam nepavydi
– Kokie buvo jūsų užsiėmimai svetur?
– Dirbau fotostudijoje praktikante. Man nemokėjo, aš mokiausi fotografijos. Teko darbuotis su vietiniais. Tai mandagūs žmonės, labai mėgsta fotografuotis ir labai pasitiki fotografu – jis gali daryti su jais, ką nori, svarbiausia, kad būtų gražios nuotraukos. Nuotraukos – gana brangus malonumas, tačiau mums klientų niekada netrūko. Atrodė, žmonės ten labai taupo, kad galėtų nusifotografuoti, turėti akimirkų prisiminimui. Dažnai įsiamžinti ateidavo šeimomis.
– Kas buvo keisčiausia ir sunkiausia bendraujant su vietiniais?
– Pirmiausia tai, kad jie pripažįsta daugpatystę. Vaikinai kviesdavo mane susitikti, o kai atsakydavau, kad esu susižadėjusi, pabrėždavo, kad nieko tokio, juk normalu turėti kelias merginas. Labai sunku buvo kasdien matyti išmaldos prašančius vaikus, jų kasdienio gyvenimo sąlygas. Jų visur labai daug, jie žiūrėdavo į mane alkanom akim ir draskydavo širdį. Tie vaizdai iki šiol likę galvoje. Skurdi buitis vietinius lydi kasdien, ir maistą jie perka pasibaigus galiojimo terminui, nes šviežio nusipirkti neišgali. Mes, lietuviai, skundžiamės, kad mums labai blogai gyventi, per mažai moka vadovai ar valstybė, o Afrikoje eilinis vidutinės klasės žmogus gyvena landynėje. Ir tai visai normalu.
Afrikiečiai – labai talentingi. Visi be išimties. Vieni nuostabiai šoka, kiti dainuoja, treti piešia. Jei tėvai turi pinigų leisti vaiką mokytis, jie būtina parenka nors vieną menų pamoką. Jie iš prigimties turi vienokį ar kitokį meninį talentą. Galiausiai, visi darbai, kuriuos jie pagamina, gali būti parduoti. Dėl gardesnio kąsnio žmonės išmoksta tikrai gerai piešti bei gaminti įvairius suvenyrus, daiktus ir iš to gyvena.
Vietiniai turi ir pačių įvairiausių įsitikinimų, kurie man atrodo, švelniai tariant, keistai. Pavyzdžiui, tikima, kad sergantieji AIDS pagis, jei pasimylės su nekalta mergina, tad užsikrėtę vyrai prievartauja mergaites bandydami pasveikti. Arba žudo albinosus dėl to, kad jie šviesūs, o tai reiškia – prakeikti.
– Kaip vietiniai vertino jus, gyvenančią prabangiame rajone?
– Su vietiniais sutariau draugiškai. Pakalbėdavau su sargybiniais, pas mus ateidavo valytoja, tai stengdavausi jai duoti drabužių, kurių nenešioju, ar dar kaip nors pradžiuginti. Man net keista buvo, kad afrikiečiai niekam nepavydi. Jie nesiskundžia: „Oi, pažiūrėkit, kaip man blogai, o jums taip gerai.“
Tiesa, jie norėdavo gauti iš mūsų pinigų ir to neslėpdavo, būdavo, kad net paprašydavo. Sargybinis mano vyro prašė, kai susirgo jo vaikas. Taip pat, vietiniai žino, kaip užsidirbti iš baltųjų, visada ir visur dvigubina ar trigubina kainas. Taip, tam tikru požiūriu jie išnaudoja kitataučius, tačiau niekada nesiskundžia. Buvo neįprasta, kad afrikiečiai visada šypsosi, jiems viskas gerai, neišgirsi jokio skundo, nors iš šalies jų gyvenimas ir atrodo graudus.
Parsiduoda už maistą ir pastogę
– Ten itin daug žmonių serga maliarija. Mačiau vieną moterį, kurios situacija buvo labai bloga. Padėjome ją nuvežti iki greitosios pagalbos automobilio. Jos būklė ir išvaizda mane labai sukrėtė. Ten žmonės negali sumokėti gydytojui, tad patys kovoja su ligomis, o jei kovoti negali, susitaiko. Mačiau žmogų be kojų, kuris vaikščiojo rankomis. Kai kasdien matai tokius vaizdus, galiausiai įpranti. Iš pradžių bijojau net išeiti į gatvę.
– Kaip atrodo Afrikos turtingųjų namai?
– Teko matyti Prezidento vasaros rezidenciją, generolų namus. Patys pastatai dideli ir gražūs, aptverti kaip kalėjimai, tačiau gatvėse aplink juos vyksta lygiai toks pat gyvenimas, kaip ir visur – pilna šiukšlių, aplinka netvarkoma.
– Kokios Afrikos socialinės problemos jums įstrigo?
– Jaunų mergaičių prostitucija. Tai labai opi problema – vaikai parsidavinėja visur. Rytais jos eina į bažnyčią, o vakare stovi prie klubo. Aš buvau prisijungusi prie projekto, kurį organizavo vieno pastoriaus žmona. Bandėme tas mergaites ištraukti iš prostitucijos gniaužtų užsiimdami su jomis, surasdami įvairios veiklos. Tačiau tai beveik neįmanoma, joms nuo mažumės toks pragyvenimo šaltinis atrodo lengvas, paprastas ir greitas.
Taip pat labai populiarios jaunutės baltų pagyvenusių vyrų palydovės. Jos gyvena atvykėlių namuose, gauna maisto, pinigų, pastogę, o už tai suteikia intymias paslaugas bei drauge rodosi viešumoje. Kai kuriais atvejais tai net ne prostitucija, o pedofilija.
– Kaip veikia vietinė teisėsauga?
– Teisėsauga – korumpuota. Bet koks žmogus, turintis nors truputį pinigų, yra nebaudžiamas. Tad jie gali žudyti, prievartauti... Pareigūnai, norėdami pinigų, net išsigalvoja pažeidimus ir apkaltina baltuosius, kad jie išsipirktų.
Iš Afrikos – į Kazachstaną
– Šiuo metu gyvenate Kazachstane. Kaip nukeliavote ten?
– Afrikoje susituokėme, ir visai netrukus kompanija vyrą išsiuntė į Kazachstaną, tad teko kraustytis. Čia viskas kitaip nei Afrikoje. Taip, pragyvenimas brangus, tačiau aš jaučiuosi kur kas laimingesnė. Aplink nėra tiek skurdo, graudulį keliančių vaikų ir šiukšlynų.
– Šalyse, kuriose gyvenote, skiriasi ne tik visuomenė, bet ir religija. Ar dėl jos nekilo sunkumų?
– Kaip išmokote adaptuotis tokiose skirtingose aplinkose?
– Stengiuosi kuo greičiau susirasti draugų. Afrikoje jų atsirado dirbant ir mokantis. Čia, Kazachstane, mūsų gyvenamame mieste vyksta tarptautiniai susitikimai. Į juos susirenka žmonių iš įvairiausių šalių, kurie šiuo metu čia gyvena. Patys vietiniai labai nori susirasti užsieniečių draugų ir mokytis anglų kalbos. Aš susiradau vietinę draugę, kuri su manimi bendrauja angliškai. Patys Kazachstano gyventojai – labai malonūs žmonės. Nors ir skirtingos mūsų religijos, tačiau sutariame tikrai gerai. Aš ir pati labai noriu susipažinti su įvairiomis kultūromis ir pažinti skirtingų žmonių. Taip pat šiuo metu mokausi italų kalbos, nes mano vyras – blogas mokytojas, kalba su manimi tik angliškai.
– Kelionės dėl vyro darbo paskatino mokytis kalbų?
– Taip. Visada norėjau išmokti ispaniškai, tai labai graži kalba. Niekad nesidomėjau prancūzų ir italų kalbomis, prancūzų kalba man apskritai nepatinka, tačiau Afrikoje teko pramokti. Turėjau privatų mokytoją. Italų taip pat esu priversta išmokti. Aš noriu susikalbėti su sutuoktinio šeima ir draugais, nes nuvykus į Italiją nesuprantu jų, o jie – manęs. Dar pradedu nuo pagrindų mokytis rusų – naudinga kalba, kuria mano metų žmogus turėtų bent susikalbėti. Pastaraisiais metais kasdien kalbėjau tik angliškai, Afrikoje lietuvių kalbos beveik nevartojau. Dabar grįžus į gimtuosius Biržus draugai juokiasi, sako, tu nekalbi vilnietiškai, nekalbi biržietiškai ir apskritai nebemoki lietuviškai.