Šių įvykių liudininkai DELFI atskleidė Lietuvoje mažai kam žinomus faktus.
Jau daugelį metų Vasario 16-oji minima Sidnėjaus Lietuvių klube. 1949 m. į Australiją emigravęs buvęs garbės konsulas Sidnėjuje Viktoras Šliteris pasakoja, kad lietuviai nuo seno švenčia Valstybės atkūrimo dieną. Po karo atvykę emigrantai rinkdavosi į bažnyčią, paskui rengdavo minėjimą, kurio metu skaitydavo paskaitas, deklamuodavo eilėraščius.
„Visi minėjimai baigdavosi mintimi, kad kitąmet švęsime Lietuvoje. Kaip partizanai tuo tikėjo Lietuvoje, taip ir mes gyvendami Australijoje“, – pasakoja 81-erių V. Šliteris. Jo žmona Juta prisimena, kad bažnyčioje prie išrikiuotų vėliavų sustodavo skautai, sportininkai, baltomis pirštinėmis mūvintys savanoriai.
Tačiau lietuvių vienybė baigdavosi sprendžiant, ar bendrauti su Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais. J. Šliterienė pamena, kad net jaunimui kildavo diskusijų – bendrauti ar nebendrauti su Lietuva. Pašnekovės teigimu, jų šeimą dalis Australijos lietuvių vadino raudonaisiais, mat sutuoktiniai bendraudavo su Lietuvoje likusiais tautiečiais. V. Šliterį vietiniai vadindavo Raudonuoju princu.
Bijojo, kad atvažiuos komunistai
Į Sidnėjaus Lietuvių namus solistas taip pat nebuvo įleistas. Tačiau V. Šliteriui pavyko suorganizuoti V. Noreikos koncertą pačioje Sidnėjaus operoje.
Kartu su tenoru viešėdamas Melburne, V. Šliteris sulaukė skambučio iš užsienio reikalų ir migracijos ministrų atstovo: išreikštas ministrų pageidavimas, kad koncertas Sidnėjuje neįvyktų. Priežastis – tuo metu tarp Sovietų Sąjungos ir Australijos buvo nutraukti kultūriniai ryšiai. V. Šliteriui buvo akivaizdu, kad apie planuojamą koncertą ministerijoms pranešė patys lietuviai.
„Man buvo šokas, juk apie koncertą buvau paskelbęs laikraštyje. Nesakiau nė žodžio Virgilijui, nes jis būtų nedainavęs. Tačiau pagalvojau – ką jie man padarys“, – prisimena pašnekovas, toliau planavęs svečio iš Lietuvos koncertą.
Po kurio laiko V. Šliteris vėl sulaukė valdžios atstovų skambučio. Jis išgirdo ministrų apgailestavimą, kad nebuvo priimtas jų pasiūlymas. Pažadėta į tai atsižvelgti vėliau. „Kada tas vėliau – atėjo rinkimai ir valdžia pasikeitė“, – šiandien juokiasi pašnekovas. V. Šliterio manymu, Sidnėjuje pasipriešinimas V. Noreikai buvo mažiausias. Į koncertą atėjo apie 400 žmonių.
„Buvo sunkūs laikai: manė, atvažiuos Lietuvos priešai, komunistai. Kita vertus, pas jus, Lietuvoje, buvo taip pat: kai grįždavo sibiriečiai, juos ignoruodavo“, – priežastis, kodėl dalis emigravusių tautiečių kreivai žiūrėjo į likusius Lietuvoje, bando paaiškinti J. Šliterienė. Ji prisimena, kad vietiniai grasino išdaužyti Lietuvių klubo langus, jei jame bus leista koncertuoti V. Noreikai.
Pašnekovė girdėjo, kad buvo žmogus, rašęs pavardes į koncertą atėjusių žmonių. Šie netgi laikyti išdavikais.
V. Noreiką ruošėsi apmėtyti pomidorais
Vis dėlto policija rūmuose nepasirodė. Kai A. Liutackienė atėjo į koncertą, prie operos stovėjo žmonės su dėžėmis pomidorų – pasiruošę mėtyti į V. Noreiką. Tą, pašnekovės teigimu, žinojo tik keletas žmonių ir stengėsi, kad nesužinotų dainininkas.
Albina ir dabar prisimena nuostabų V. Noreikos koncertą. Po pirmos koncerto dalies ji išskubėjo namo – turėjo rengti priėmimą V. Noreikos garbei. Po koncerto čia žmonės ėmė plūsti – vietoje planuotų 20, susirinko 100. Atėjo ir tie, kurie labiausiai V. Noreiką puolė prieš koncertą.
Pasak A. Liutackienės, australai stebėjosi, kodėl lietuviai nusistatę prieš tokį puikų atlikėją. Vietiniai sakė, kad jei ne įtempti santykiai su Sovietų Sąjunga, V. Noreiką į operos rūmus būtų kvietę visam sezonui.
V. Noreika apie planuotą pomidorų akciją sužinojo jau Albinos namuose, pavaišintas vietos lietuvių atnešta degtine. „Ačiū Dievui, kad jūs man nepasakėt, aš nebūčiau galėjęs dainuoti“, – maestro žodžius prisimena pašnekovė. Jis pasakojo šiam koncertui ruošęsis visus metus, itin atidžiai ir klausė, kodėl jo neįleido į Lietuvių klubą.
„Kodėl? Galite sakyti ant manęs ką norite, tačiau kai menate partizanų laikus, vadinate komunistais – aš po stalu dar buvau, ką aš galėjau įskųsti ir išduoti?“, – V. Noreikos žodžius perpasakoja Albina. Solistas įgėlė ir tiems pažįstamiems, kurie į koncertą neatėjo, tačiau į priėmimą suskubo. V. Noreika tautiečiams prisipažino, kad jį kvietė gyventi ir dainuoti Maskvoje. Šis vis rasdavo priežasčių, dėl kurių negali išvažiuoti. Jis sakė norėjęs gyventi savo šalyje ir dainuoti lietuviams.
A. Liutackienė iki šiol pamena, kai V. Noreika susitikimo metu užtraukė „Susitikt tave norėčiau vėlei“. Beje, V. Noreikai Sidnėjuje akomponavo politiko Vytauto Landsbergio žmona pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė.
Apie tai, kad tuometinė Lietuvių namų valdyba buvo priešiška iš sovietinės Lietuvos atvykusiems menininkams, sausio mėnesio Australijos lietuvių savaitraštyje „Pastogė“ rašo ir išeivijos veikėjas, ekonomistas, žurnalistas Viktoras Baltutis. „Šiandien visa tai sukelia tik šypsnį, bet tuo metu tai atrodė itin svarbu, kad atvykusieji „neapkrėstų“ mūsų raudonomis bacilomis“, – aiškina V. Baltutis, primindamas, kad prieš V. Noreiką Australijoje koncertavo Eduardas Kaniava ir Nijolė Ščiukaitė.
