Ne iki galo aišku, kaip į Camerono reikalavimus pažiūrės kiti Europos lyderiai, tačiau tikėtina, kad bus stengiamasi atsižvelgti į trečios didžiausios ES narės norus įvairiose valstybės gyvenimo srityse. Ir nors pats Cameronas apie tai savo kalboje nė neužsiminė, šis Britanijos premjero pažadas gali tapti pretekstu inicijuoti esminius pokyčius Jungtinės Karalystės (JK), o gal ir visos Europos, migracijos politikoje. Nors tie pokyčiai neateis rytoj, ilgainiui jie galėtų gerokai pakeisti šių laikų Europos „tautų kraustymosi“ žemėlapį bei lietuvių, gyvenančių ir dirbančių JK, padėtį.
Kaip žinoma, JK vis dar išlieka populiariausia lietuvių emigrantų kryptis: šiuo metu joje gyvena daugiau nei 100 tūkst. lietuvių, o pigių skrydžių bendrovės negali atsidžiaugti nenuslūgstančiais keleivių srautais į abi puses. Tačiau tai nebuvo numatyta didžiųjų Europos valstybių planuose; dar prieš 2004 m., kai Lietuva ir kitos devynios šalys prisijungė prie ES, tuometinė britų valdžia prognozavo, kad į Britaniją papildomai atvyks apie 20 tūkst. imigrantų. Tai buvo visiems priimtinas skaičius, turint omenyje galimybę sustiprinti šalies ekonomiką pasinaudojant pigesne darbo jėga. Tačiau britai stipriai apsiriko, nes vietoj tikėtų 20 tūkst., į šalį atvyko beveik milijonas rytų europiečių, daugiausia – iš Lenkijos ir Lietuvos.
Šis stulbinančiai netikslus skaičiavimas buvo vienas iš faktorių, kuriais buvo remtasi sprendžiant, ar leisti naujųjų ES narių piliečiams laisvai įvažiuoti į JK. Jeigu būtų žinomas tikrasis atvyksiančiųjų skaičius, britų nuotaikos jau tuo metu būtų panašesnės į dabartines, mat per pastarąjį dešimtmetį jų požiūris į imigrantus stipriai pakito. Šiuo metu du trečdaliai britų galvoja, kad imigracijos mastai į Britaniją šaliai per paskutinį dešimtmetį atnešė žalos, ir tik kas dešimtas britas mano, kad imigracija buvo naudinga (nors į švietimo imigraciją žiūrima palankiau: tik 15 proc. britų galvoja, kad studentai iš užsienio daro žalą šaliai). Nesena apklausa parodė, kad apie pusė britų imigracijos problemą laiko pagrindine socialinių įtampų ir nesutarimų visuomenėje priežastimi. Nekeista, kad net 80 proc. apklaustųjų pritaria Camerono ir už imigracijos politiką atsakingos pareigūnės Theresos May ketinimams sumažinti imigracijos mastus iki dešimčių tūkstančių (dabar neto migracija į Britaniją yra virš šimto tūkstančių) per metus.
Šias tendencijas dar labiau sustiprins kitais metais pasibaigiantis galioti draudimas į JK įvažiuoti bulgarams ir rumunams (2007 m. prisijungus prie ES, Britanija išsiderėjo septyneriems metams atidėti jų įsileidimą į šalį). Britanijos valdžia šįkart apdairiai atsisakė prognozuoti, kiek naujų imigrantų gali atnešti šis pokytis, tačiau „MigrationWatch“ paskaičiavimais, iki 2019 m. papildomai atvažiuos apie ketvirtį milijono bulgarų ir rumunų. Kad britus tai varo į neviltį, galima nuspėti iš to, kad Britanijos Vyriausybė rimtai svarsto galimybę „reklamuoti“ savo šalį bulgarams ir rumunams nei šiaip, nei taip – kaip vietą, kur nuolat lyja ir trūksta darbo (ir net jei pasiseka įsidarbinti, gausi ne tiek ir daug), ir, jei gerai pagalvoji, gal iš viso neverta čia važiuoti..? Mat visiems aišku, jog dar paaštrės ekonominės ir socialinės problemos: padidės nusikalstamumo lygis, bus dar sunkiau rasti darbą patiems britams, kils jau ir taip aukštos būsto kainos, nes statyti būstus vietos vis mažiau...
Bet kaip visa tai susiję su minėta Camerono kalba? Cameronas uždegė šaliai žalią šviesą iš naujo apsvarstyti santykių su ES sritis ir pakoreguoti tas dalis, kurios neatitinka Britanijos nacionalinio intereso. O imigracijos problema yra itin aštri (ir jos aktualumas ateityje tik didės), tad joks Britanijos Vyriausybės vadovas nesugebės jos išvengti numatytose diskusijose dėl ES–Britanijos sutarčių peržiūrėjimo; tiesą sakant, tai gali tapti viena pagrindinių diskusijos ašių. Britų Vyriausybė jau inicijavo išsamią „kompetencijų balanso“ apžvalgą; jos metu bus įvertinta, kurios ES reguliavimo sritys ir būdai atneša daugiau žalos nei naudos, ir tuo bus remiamasi peržiūrint sutartis. Imigracijos, kurią numatyta nagrinėti jau šį pavasarį, analizės rezultatai bus aktualūs ne tik bulgarams ir rumunams, bet ir tiems lietuviams, kurie artimiausiu metu planuoja gyventi ir dirbti JK, nes gali būti, kad šiuo metu populiariausia lietuvių išeivių kryptis ilgainiui britų Vyriausybės pastangomis ims prarasti savo patrauklumą.
Kad tai nebus vien žodžiai, rodo ir britų valdžios rimtas pasiryžimas mažinti migracijos mastus įvedant griežtesnę kontrolę atvykėliams. T.May, kuri inicijavo neseniai įsigaliojusias griežtesnes imigracijos taisykles, norėtų iš viso apriboti laisvą darbo jėgos judėjimą iš ES į Britaniją. Vis daugiau torių partijos narių kalba, kad vertėtų užblokuoti sienų atvėrimą Bulgarijai ir Rumunijai, net jei tai priverstų šalį bylinėtis su Europos Komisija. Tikimasi, kad artėjantis referendumas padės sulaikyti masinį bulgarų ir rumunų antplūdį. Ir nors Cameronas savo kalboje išreiškė stiprų palaikymą vieningai ES rinkai, į kurią įeina laisvas ir prekių, ir žmogiško kapitalo judėjimas (kas iš esmės yra svarbiausia priežastis, dėl kurios Britanija apskritai priklauso ES), augantis britų nepasitenkinimas imigrantų skaičiaus iš Rytų Europos didėjimu privers būsimą Vyriausybę imti veiksmų jam riboti. Ir būtent ES sutartys, nustatančios migracijos politikos sąlygas ES šalims, bus pagrindinis šios kovos laukas, o lietuviai emigrantai atsidurs, vaizdžiai tariant, kryžminėje ugnyje tarp ES ir Britanijos.
Žinoma, galutinį rezultatą lems daugybė dalykų, tarp jų – ir kitų Europos lyderių nusiteikimas nusileisti britų įnoriams. Be to, artimiausius penkerius metus radikalūs pokyčiai negresia, o emigracijos iš Lietuvos raidą tuo metu sunku nuspėti: galbūt Britanija pagal lietuvių emigrantų mastą jau bus užleidusi vietą Vokietijai ar Norvegijai, o gal vis daugiau lietuvių nuspręs nesiblaškyti po pasaulį ir kurti gyvenimą Lietuvoje. Tačiau jei privilegiją persiderėti imigracijos politikos nuostatas gaus Britanija, to paties gali pareikalauti ir kitos Europos šalys, kamuojamos panašių problemų: Prancūzija, Vokietija, Belgija, ir t.t. Ir lygiai kaip negalima priimti jau beveik 70 metų gyvuojančios Europos šalių taikos kaip savaime suprantamo dalyko, taip negalima priimti ir Šengeno zonos ar kitų ES sutarčių galiojimo kaip nekintamos duotybės. Negalima atmesti galimybės, kad Camerono paskelbtas referendumas taps pabaigos pradžia laisvam žmonių judėjimui Europoje; tačiau jei tai ir neįvyks, šie procesai gali turėti reikšmingą poveikį lietuvių emigrantų gyvenimams.