Prieš penkerius metus Jolanta Blėdaitė į Didžiąją Britaniją atvyko kaip ir daugelis tėvynainių – užsidirbti pinigų ir santaupas parsivežti namo. Į gimtąją trobą, pas devintą dešimtį pradėjusią ir ją auginusią močiutę ji turėjo įžengti praėjusį pavasarį. „Bet paskambino, sakė grįš vėliau - dar bulves sutvarkys, gaus daugiau pinigų“, – prisimena Jolantos motina Ona Lazauskienė.
Į gimtinę J. Blėdaitė grįžo dviejuose cinkuotuose karstuose balandį. Kaip įtariama, merginą Škotijoje žiauriai nužudė jos tėvynainiai – savo kaltę teismui anksčiau pripažinęs Aleksandras Skirda ir 41-erių Vitas Plytnikas. Merginai buvo nupjauta galva, rankos, o kūnas sudėtas į lagaminą ir įmestas į jūrą. Praėjusią savaitę lietuviai Škotijoje stojo prieš teismą.
Suplanuotas nužudymas
Kaip rašo vienas didžiausių Škotijos nacionalinių dienraščių „The Scotsman“, praėjusią savaitę teisme paaiškėjo, kad tam, jog galėtų pasisavinti aukos sutaupytus 5 tūkst. svarų (apie 20 tūkst. litų), kartu su Jolanta dirbę ir gyvenę vyriškiai nusikaltimą planavo iš anksto.
„Planavom keletą mėnesių. Tikslas – atimti jos banko korteles ir pasisavinti pinigus“, - teismui sakė A. Skirda. Vyriškis prisipažino, kad jis ir V. Plytnikas nusprendė grasinti ir kankinti J. Blėdaitę tol, kol ji išduos savo banko kortelės PIN kodą ir, nesvarbu, ar tai padarys, ją nužudyti.
Po nusikaltimo sutvarkę aukos kambarį taip, kad atrodytų, jog ji išsikraustė, vyriškiai kūną paguldė į vonią ir jį išniekino. Supjaustytos J. Blėdaitės palaikų dalys buvo sumestos į šiukšlių maišus ir lagaminą, vyriškiai išsiruošė į Arbroath miestelį, kad galėtų atsikratyti įkalčių. Po kelių savaičių, žaisdamos paplūdimyje, J. Blėdaitės kūną surado dvi mergaitės.
Šarvojimui pasiruošta prieš savaitę
Vos keli kilometrai nuo nuolatos lietuviškuose anekdotuose minimo Balbieriškio miestelio Prienų rajone. Prie pat lyg siena stovinčio miško – vos dešimtis trobų. Tai – Žydaviškio kaimelis, kurio gyventojus skiria laukai ir triukšmingas kelias Alytaus link. Čia – J. Blėdaitės gimtinė.
Sniegu nuklotame kieme, išėjusios iš lauko virtuvėlės, pasitinka sausio viduryje 82-ąjį gimtadienį atšventusi Jolantos močiutė Albina Šapalaitė ir jos duktė, Jolantos mama, Ona Lazauskienė. Pririštas prie grandinės suloja Jolantos šunytis – Marusia.
Anot Balbieriškio seniūno Algio Marcinkevičiaus, pranešus, kad už škotų suaukotus pinigus Jolantos palaikai pargabenami į tėviškę, jos močiutė namuose kambarį šarvojimui paruošė prieš savaitę. Specialiai naujais tapetais jį išklijavo, kiekvieną dieną laukė pargrįžtančios anūkės. Nors daugelis Jolantos nepažinojo, pareikšti užuojautos dėl kraupios žūties žmonės rinkosi iš visų aplinkinių kaimelių.
Iš tipinės šeimos
Albina ir Ona susėda prie krosnies. Ankstus rytas, namuose šalta – moterys pasakoja krosnį kuriančios tik vakarais – mediena brangi.
„Ale kaip man gaila šitos mergaitės“, – nusišluosto ašaras senolė. Šalia – Jolantuko, kaip kad ją švelniai motina su senele vadina, mokyklos baigimo nuotrauka, perrišta juodu kaspinu. „Aš jos neužmiršiu, ale kad kojos skauda, negaliu ant kapų nuveit.“ Jolanta palaidota Balbieriškio kapinaitėse, maždaug trys kilometrai nuo močiutės namų.
Tragiško likimo sulaukusi mergina kilusi iš tradicinio lietuviško kaimo šeimos. Iki septynerių metų ji augo pas močiutę Žydaviškio kaime. Tėvai dirbo Alytuje, parvažiuodavo vakarais, tad Jolantos ir ketveriais metais vyresnės sesers Daivos auklėjimo našta krito ant senolės pečių. Atėjus laikui eiti į mokyklą, šeima persikraustė į Alytų. Ten gyveno bendrabutyje, 2 kambarėlių bute.
Merginos tėvai išsiskyrė, kai ši buvo pilnametė. Pažinojusieji šeimą pasakoja, kad Jolantos motina pradėjusi stipriai gerti – kaimynai ją ne vieną kartą pastebėję „taškuose“, perkant „pilstuką“.
Tikslas – butas Kaune
Baigusi aštuonias klases, Jolanta įstojo į politechnikumą Alytuje. Vėliau mokslus metė ir ėmė dirbti. „Tėtė nepadėjo jai, nenorėjo duot pinigų. Mergaitė pradėjo pardavinėti mėsukes, dešrukes. Kapeiką turėjo pasidaryti pati“ , – pasakoja motina. Jolantos tėvas, Šarūnas Blėda, trys savaitės po dukros laidotuvių mirė nuo vėžio.
Vėliau Jolanta dirbo dar keliose parduotuvėse, išbandė ir duonos kepyklos krosnių karštį. Bandydama užsidirbti, keliavo po užsienį – Norvegiją, Lenkiją. Galiausiai su seserimi Daiva pradėjo verslą Maskvoje. „Jom abiem kelionės buvo nesėkmingos. Prasigyvena, jau turi ką, ir šast – viskas dingsta, tai apiplėšia, tai dar kas“, - Jolantos motina įsitikinusi, kad dukrą lydėjo įgimta nesėkmė.
Sunkus darbas ir taupomas kiekvienas centas tam, kad Jolanta galėtų įgyvendinti svajonę – nusipirkti savo butą Kaune. „Taupė, Dievulėliau! Ir man sakė: „Aš jau baba, nieko neprašysiu, aš pati užsidirbsiu ir nusipirksiu butą“. Jos visas turtas buvo butas. Ir nusipirko...“ - prisimena Jolantos močiutė.
Lietuvis lietuviui – vilkas?
Anot Jolantos artimųjų, dirbti į Didžiąją Britaniją moteris išvažiavo su neslepiamu džiaugsmu. „Mama sėdėjo laiko virtuvėlėj, ji atbėgo šaukdama: „Viskas, baba, pagaliau išvažiuoju!“ – pasakoja O. Lazauskienė, kuri įtaria, kad į užsienį dukra išvyko su vienu iš jos žudikų. „Geras žmogus, geras draugas“, vis kartojo. Jo mama Anglijoj, atseit suras jai darbą. Su tokiu džiaugsmu, su tokiu džiaugsmu išvažiavo...“
Lietuvaitės Jolantos Blėdaitės nužudymas – vienas kraupiausių nusikaltimų Škotijoje.
„Taip, lietuvis lietuviui – vilkas. Ir teisybė, kad lietuviams smagu pažiūrėti, kaip kaimyno troba dega. Dabar visiškai suprantu šių žodžių prasmę. Labai gaila, bet taip yra. Nerandu žodžių... Net ašaros nebebyra...“
Ir vis dėlto. Kartu su Jolanta Alytuje besimokiusiai jos geriausiai draugei Kristinai Ginkevičiūtei, nors merginos nesimatė nuo aštuntos klasės, ašaros vis dar byra.
„Juk svečioj šaly, turėtų laikytis kartu. Žiauru. Gėda už lietuvius. Čia taip ne tik Škotijoj, bet ir kitur yra nutikę. Nežinau, kodėl saviems taip... Nerandu žodžių... Sakyti, kad žiauriu? Nuvalkiotas šitas žodis.“
Tačiau pasak etnologės Gražinos Každytės, tokių frazeologizmų kaip „Lietuvis lietuviui – vilkas“, vienokia ar kitokia forma galima atrasti bet kurioje tautoje. „Tai – bendražmogiškas mentalitetas. Bet kadangi kiekvienas mato arčiausiai savęs, patarlę pritaiko sau.“
G. Kadžytė tvirtina, kad tokiuose posakiuose jokiu būdu neužkoduota žinia apie lietuvių mentalitetą. „Kaimynas arba giminė – jeigu jis, žmogus, gyvena toli, tau nekliudo, tu jam. Bet jeigu už sienos durzgia birzgia, jau ir konflikto šaknys. Kuo žmogus turi mažiau erdvės, tuo labiau erzinasi.“- svarsto etnologė.
„Gal lietuviai panašius posakius daugiau vartoja, nes susispaudė iš LDK į etninę žemę – vietos mažai, nėra kur nueiti, kad nei akys matytų, nei ausys girdėtų.“
Tauta karinga, bet kraujas neverda
Gydytojas psichiatras Dainius Stasiūnas įsitikinęs, kad agresyvumas, ypač nukreiptas prieš tėvynainius, jokiu būdu nėra nacionalinis lietuvių bruožas.
„Lietuviai paprastai būdavo geri kaimynai, geri giminės ir t.t. Tai visgi tradicija. Aišku, tauta karinga, bet mūsų kraujas neverda, jame nėra tokio ūmumo.“
Vis dėlto Dainius Stasiūnas pripažįsta, kad pastaruoju metu vis dažniau žinios apie lietuvių emigrantų elgesį užsienyje - tik blogos. Tačiau psichiatras siūlo atkreipti dėmesį į dvi žmonių grupes, kurios emigravo iš Lietuvos: „Viena grupė buvo ta, kuri nematė čia perspektyvų kaip išgyventi, kaip išlaikyti savo šeimas. Praradę darbus, jie nutarė, kad galbūt užsienyje bus daug lengviau pragyventi.“
Kita grupė, anot gydytojo, buvo žmonės, linkę į nusikaltimus. „Ten – nauja dirva, jie važiavo tam, kad pragyventų iš nusikalstamumo. Nes Lietuvoje teisėsauga dalį žmonių pažįsta, o ten – niekas jų nežino, kol suseks, kol suras.“
Dažniausiai emigravusių nusikaltėlių aukomis, pasak gydytojo, tampa jų tautiečiai, nes lietuviai linkę burtis į bendruomenes: „Iš tikrųjų, tėvynainiai yra lengviausias grobis, lengviausias kąsnis nusikaltėliams. Tautiečiais paprastai pasitikima, ar ne? O žmogui gi ant kaktos neparašyta, kad jis linkęs į nusikaltimą.“
Bijo pargrįžtančių žudikų
„Bus teismas – na, ir kas?! Pasėdės ir paleis. Už Jolantėlę... Tai jis pareis atsėdėjęs, o jos jau nėr tokioj jaunystėj. Pinigus pasiėmė, tą kortelę, kad jį kur skrandžiai!“ – su Jolantos Blėdaitės močiute kalbėjomės prieš pat Škotijoje prasidedant nužudymu įtariamų lietuvių teismą.
„Tegu sužinos visas pasaulis – lietuvis lietuvę nužudė. Jau, sakau, pasiėmė tą kortelę, neškitės, turėkitės, blėdokai! Ale gyvybę paliktų, ji būtų užsidirbusi vėl. Bet kad durnelė visad, nes iš kaimo – gal pabėgt būtų galėjus?“ – svarsto senolė, šiandien labiausiai bijanti, kad atlikę jiems skirtą bausmę, žudikai grįš į Lietuvą.
Jolantos mama Ona Lazauskienė pykčio ir skausmo slėpti nebijo: „Po gyslelę ištraukyt jiem, „svoločiam“! Kad nuo pirštų pradėtų ir jiem tą patį padarytų.“
„Jolanta man vis stovi prieš akis... Išdidžiai iškelta galva“, - tvirtina Kristina Ginkevičiūtė. Moterį labiausiai ramina faktas, kad jos geriausios draugės žudikai teisiami ne Lietuvoje, o Škotijoje – galbūt ten jie sulauks pelnytos bausmės.