Sergejus Kanovičius – poetas, eseistas ir vertėjas, dabar savo gyvenimą kuriantis Belgijoje. O išvažiavo jis ten nelaimės genamas dar gūdžiais 1990-aisiais.
Sergejus Kanovičius
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tuomet išvykdamas iš Lietuvos kūrėjas gelbėjo savo sūnų, sergantį sunkia liga, kuriai gydyti vaistų laisvėjančioje šalyje tiesiog nebuvo. Su Sergejumi „Tiesa“ kalbėjosi apie emigraciją ir tuštėjančią Lietuvą bei savo ir šalies ateities perspektyvas.

– Sergejau, jūs jau keliolika metų gyvenate užsienyje. Sakote, kad Briuselyje tik miegate. Tad galima Jus pavadinti emigrantu ar laikinai išvykusiu iš Lietuvos?

– Tam, kad išsamiai atsakyčiau į Jūsų klausimą, turėčiau parašyti atsiminimų knygą, kurią labai noriu parašyt. Aš esu Sąjūdžio kartos vaikas, kuris neplanavo jokių emigracijų. Buvau, ir tebesu, suaugęs su savo Antakalniu, Vilniumi. 1990-ųjų liepos viduryje Santariškių vaikų onkologiniame skyriuje išgirdome gydytojų nuosprendį, kad mūsų pirmagimiui Nojui galbūt per artimiausias dešimt dienų prasidės remisija, o vaistų Gorbačiovo ekonominės blokados sąlygomis Lietuvoje nebeliko.

Sergejus Kanovičius
Sergejus Kanovičius
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tos dešimt dienų ir pakeitė mano šeimos gyvenimą. Pamenu, kad su LTSR medicinos ministerijos raštu, kuriame buvo parašyta, jog prašoma tarpininkauti išvežant ligonį į užsienį, nuėjau pas anuometinį Civilinės aviacijos vadovą, kurio būstinė buvo Vilniaus oro uoste. Jis pažiūrėjo į tą raštą, pažvelgė į du kitus kambary buvusius kolegas, atsilošė ir pasakė: „Berniuk, ar suvoki, ko prašai?“ „Žinoma, – atsakiau, – man reikia lėktuvo. Į Varšuvą.“

„Ne, vaikeli, tu nesupranti, ko prašai – tu prašai tarptautinio skrydžio, visi jie uždrausti, tokiam skrydžiui reikalingas Baltijos apygardos priešlėktuvinės gynybos leidimas, Maskvos KGB leidimas.“ Tai paprašykit to leidimo, – sakau, – aš neturiu alternatyvų.“

„Gerai, eik ir sugrįžk po dviejų dienų.“

Iš dešimties daktarų skirtų dienų jau buvo likusios tik septynios. Grįžau, kur buvo liepta, po dviejų dienų ir išgirdau, kad rugpjūčio antrąją mūsų lauks medicininės aviacijos lėktuvas, o man reikia tik nueiti į buhalteriją ir susimokėti už bilietus.

Taip aš pirmą ir paskutinį sykį gyvenime „įsigijau“ lėktuvą. Tai buvo nedidukas JAK, kuriame iš artimiausių medicinai daiktų po kėdėmis mėtėsi keli tušti šampano buteliai. Žmona ir sūnus – iš Santariškių tiesiai į oro uostą, iš ten į Varšuvą, o iš jos – į ligoninę Izraelyje, kuri ir išgelbėjo sūnų.
  
– Tai viskas baigėsi, galima sakyti, laimingai?

– Neseniai Nojus, kuriam šiandien dvidešimt šešeri, savotiškai grąžino „skolą“ Izraelio valstybei – iš Belgijos išvažiavo ir atitarnavo savanoriu Izraelio gynybos kariuomenėje, mes su žmona Jurga tuo labai didžiuojamės.

O tada gyvenimą Izraelyje pradėjome iš naujo. Kadangi tikslas pateisino priemones, nostalgiją išgyvenome sunkiai, bet išgyvenome – Lietuvoje liko tėvai, seneliai, draugai, jaunystė, planai, butas, į kuri taip ir neįsikėlėme, neparašyti eilėraščiai. Paskutinį vakarą užrakinau mašiną garaže ir nuėjau atsisveikinti su vaikystės kiemu – juoksitės, bet iš prietaro, kad sugrįžčiau, mečiau kapeiką net į smėlio dėžę, nors man buvo dvidešimt aštuoneri. Ir ne be reikalo mečiau...

Po to buvo septyneri metai gyvenimo tarp Izraelio ir Lietuvos, kurioje dirbau 1994–1995 metais, o 1997-aisiais Izraelio aukštųjų technologijų įmonė, kurios dalis buvau, atidarė atstovybę Belgijos karalystėje ir man pasiūlė trejų metų kontraktą.

Tie treji metai jau trunka septynioliktus. Per tą laiką Izraelyje gimė Danielius, Belgijoje gimė Nida. Visi trys – skirtingose šalyse. Mano darbas buvo susijęs su ilgalaikėmis komandiruotėmis, kartais užsienyje praleisdavau iki 180 dienų per metus. Tad Briuselin grįždavau miegoti. O mintimis gyvenau ir tebegyvenu Lietuvoje.

– Kaip Jums atrodo, kodėl Lietuvos gyventojai taip pamėgo emigraciją ir kas bus su tuštėjančia Lietuva?

– Aš nemanau, kad sąvoka „pamėgo emigraciją“ yra teisinga. Emigracija yra Lietuvos bėda, tai grėsmė valstybės išlikimui, bet, kad ir kaip paradoksalu, ji padeda išlikti iš jos neišvykstantiems. Kad ir kaip vertintume, bet laimingos yra šalys, kurių gyventojai nėra priversti ieškoti laimės svetur. Laiminga yra mano kurso draugė, visą gyvenimą gyvenanti vienkiemyje prie Širvintų. Išvykusieji, net tie, kuriems pasiseka, yra lyg pašauti paukščiai – jiems visą gyvenimą lemta nugyventi su neužgysiančia žaizda, jie aukojasi dėl savo vaikų, net jei sąmoningai to nesupranta. Todėl būrimasis užsienyje į visokiausias tautines bendruomenes tėra mėginimas išlaikyti tą ryšį su Tėvyne, jos kalba. Bet ar tos bendruomenės išliks?

Vargu, nes vaikų ryšys su Lietuva ilgainiui silpnėja. Tas procesas yra savaime suprantamas ir, manding, nekritikuotinas. Kita vertus, Lietuvoje tam tikrų politinių jėgų nuolat suponuojamas emigranto kaip tautos išdaviko, nelojalaus, nepatriotiško žmogaus įvaizdis. Tai dar viena grėsmė mažai valstybei – žmonių supriešinimas. Jei būtų mano valia, aš nedvejodamas įteisinčiau dvigubos pilietybės suteikimą emigrantams ir jų vaikams. Į užtrenktas duris niekas atgal nesibels. Matyti, kaip reabilituojami jau mirę pokario dipukai, bet ignoruojami nūdienos Lietuvos vaikai, yra nesuprantama.

– Kaip jus būtų galima pavadinti – Lietuvos pilietis, Izraelio pilietis, kosmopolitas, pasaulio žmogus? Ir kodėl?

– Aš esu Izraelio ir Lietuvos pilietis. Pilietybė man nėra meilės vienai ar kitai šaliai liudijimas. Aš myliu ir Izraelį, ir mano Tėvynę Lietuvą. Su pasu ir be jo. Meilės Tėvynei neįdėsi į jokį dokumentą. Jei ji yra, ji yra širdyje. Jei galėčiau, ir jau apie tai rašiau, rinkčiausi Antakalnio 8 pilietybę.

– Kokia kalba kalbama Jūsų namuose?

– Mano žmona Jurga yra lietuvė, savo namuose kalbame su vaikais jų motinos kalba. Nors tik Nojus gimęs ir iki 2,5 metų gyvenęs Lietuvoje, visi trys, nelankę jokių lietuviškų mokyklų, laisvai kalba lietuviškai ir tuo didžiuojasi. Nors drįsčiau abejoti, ar su savo anūkais lietuviškai susikalbėsiu...

– Prezidentė, kaip ir kiti politikai, sako, kad Lietuvos gyventojai sugrįš, kai pagerės finansinė gimtosios šalies situacija. Aš abejoju, ar taip atsitiks. Išvažiuojama su šeimomis ir senais tėvais, įsigyjamas nekilnojamasis turtas. O gal klystu sėdamas abejonę?

Sergejus Kanovičius
Sergejus Kanovičius
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Kai kurie sugrįš, bet abejočiau, ar net pagerėjus ekonominei situacijai grįžimas taptų masiniu reiškiniu. Pirmiausia, reikėtų aiškiai įvardyti, kad nepriklausomos Lietuvos emigrantai yra neatskiriama Lietuvos dalis. Tiltus reikia tiesti, nes jau pernelyg daug sudeginta. Dvigubos pilietybės įstatymas vis taisomas, pildomas ir redaguojamas, bet kaip jis buvo sukurtas raišas viena koja, dabar jau jis primena paralyžiuotą ligonį, kuriam sakoma, kad jis puikiausiai gali eiti pats.

– Kokia Jūsų nuomonė apie kitąmet Lietuvoje vietoj lito būsiantį eurą? Ar tai dar vienas lietuviškos tapatybės praradimas, ar kaip tik didesnio saugumo ženklas?

– Pergyvenome rublį, išgyvensime ir eurą... Nematau jokios tragedijos, matau tik privalumų Lietuvos ekonomikai. Kadangi daug keliauju, tai galiu drąsiai teigti, kad nei olandai, nei vokiečiai, nei estai įsivedę eurą nenustojo buvę olandais, vokiečiais ir estais...

– Pakalbėkime apie naujas grėsmes. Europoje kyla ir tvirtėja „tautinės“ partijos, kurios atvirai stoja prieš įvairias mažumas, kyla nauja antisemitizmo banga. Ar tai tik „nesusipratėlių“ pakvailiojimai, ar jau galima matyti rimtesnes šio „tautiškumo“ apraiškas?

– Antisemitizmo nėra tik Izraelyje. Manau, kad „tautinių“ partijų pastangos atgaivinti V. Kudirkos ir J. Basanavičiaus laikus pavėlavo bene šimtmečiu. O radikaliųjų partijų („Jobbik“ Vengrijoje, Nacionalinis frontas Prancūzijoje ir kt.) sėkmė buvo lengvai numatoma – Europa, kad ir kaip norėtų, nesugebėjo ir nesugeba išspręsti radikaliojo islamo ir musulmoniškosios imigracijos problemų. Reikia šaukti ne tik apie žmonių teises, bet ir sukurti sistemą, kuri skatintų neužsidaryti religiniuose ir kultūriniuose getuose, neauginti ištisų profesionalių bedarbių kartų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pasinaudojo moters bejėgiškumu: atėmė viską, ką turėjo (28)

Panevėžio apylinkės teisme – beprecedentė byla. Prokurorai siekia panaikinti sandorius, kuriais...

Tragedija, kuri lig šiol stovi akyse: šį nusikaltėlį privalome įkalinti iki gyvos galvos (58)

Laikas negydo žaizdų – kiekvieną dieną prieš akis stovi tragiškai pasibaigusios nakties...

Kaip sovietų gamybos „Concorde“ konkurentas virto viena didžiausių civilinės aviacijos nesėkmių (322)

Kai sovietų gamybos „ Concorde “ konkurentas 1971 metais per Paryžiaus aviacijos šou pirmą...

Atrado žemėje užkastus kalinio raštelius: patiriame tai, ko žmogaus protas nėra pajėgus įsivaizduoti (8)

Naujai rekonstruotas dokumentas, kurį 1944 metais Aušvice parašė vienas Graikijos žydų kalinys,...

Situacija Ispanijoje kaista: didžiulė minia išėjo į gatves Katalonijos prezidentas pareiškė, kad Ispanijos planui nepritaria (3)

Katalonijos prezidentas Carlesas Puigdemont 'as šeštadienio vakarą pareiškė, kad Katalonija...

Jubiliejiniame Dž. Butkutės koncerte Kaune – trikdžiai: teko stabdyti pasirodymą (113)

Likus mažiau nei pusvalandžiui iki Džordanos Butkutės koncerto pradžios Kaune, Nemuno saloje,...

Stilingi ir atsipalaidavę programuotojai darbe vaikšto mūvėdami kojines (54)

DELFI Stilius praėjusį penktadienį apsilankė Vilniuje esančiame Izraelio bendrovės biure „ Wix...

Vienas geriausių XIX amžiaus chirurgų – 300 proc. mirtingumas ir netyčia nupjautos sėklidės (12)

Prieš anestetik ų išradimą chirurgija buvo visai kitokia. Laikas buvo viskas ir kiekvienas...

Vietoj emigracijos pasirinko Lietuvos kurortinį miestelį: kai jūs dirbate – mes čia ilsimės (74)

Vos keliems vasaros mėnesiams padirbėti kurorte, o po to galbūt emigruoti svarstęs šiaulietis...

Ant bangos: R. Berankis Maskvoje patiesė 29-ą pasaulio raketę ir žengė į finalą (109)

Maskvoje puikų žaidimą demonstruojantis Ričardas Berankis ( ATP -169) pateikė pačią...