Jį visada traukė diplomatija, svarstė ir apie Lietuvos Jono Žemaičio karo akademiją, bet galiausiai nutarė mokslus baigti tarptautinėje aplinkoje.
„Tuo pat metu buvo dvejonių dėl Lietuvos švietimo sistemos, nes labai daug pokyčių vyko: kiekvienais metais kažkas naujo, reformos, nauji planai – trūko stabilumo jausmo. (...) Anglijoje universitetai jau šimtus metų įsitvirtinę. Lėmė ir reputacijos, ir prestižo klausimas – studijuoti įstaigoje, kuri labiau pripažinta pasaulyje“, - mokslų Anglijoje pasirinkimą nurodė emigrantas.
Nejuokingiausia tauta
Tik atvykus į Angliją, P. Vainauskui kambarį teko dalintis su britu, tad jų kultūra iškart persmelkė emigranto gyvenimą. Pasak jo, britų humoro jausmas – labai savotiškas ir kiek keistokas.
„Neįvaldžius kalbos, kai mums tekdavo su juo (britu – red.) tarpusavyje juokauti, šnipštas gaudavosi. Būdavo tokių situacijų, kai jis pasako kokį juokelį, aš tiesiog stoviu ir nesuprantu, ką jis pasakė – nežinau, ar čia juoktis, ar čia verkti. Iš mano pusės būdavo tas pats – bandydavau jam išversti kokį lietuvišką pokštą, o jis tiesiog stovėdavo ir sakydavo: ne, seni, lietuviai turbūt nejuokingiausia tauta pasaulyje“, - pasakojo P. Vainauskas.
Lietuvį stebindavo ir kambario draugo nesavarankiškumas. Pasak P. Vainausko, lietuviai lengviau ir greičiau atsistoja ant savo kojų. „(Britas – red.) yra pilnametis, bet dar ir lengvai prisirišęs prie namų: mama padarys tą, mama padarys aną – nesugeba pasirūpinti savimi. Kai jie pradeda studijuoti universitete, ryšys su namais jaučiamas tokiuose paprastuose dalykuose kaip drabužių skalbimas, valgio gaminimas“.
Linksmi ir „atsipūtę“
P. Vainauskas, grįžęs į Lietuvą, visuomet patiria lengvą šoką, nes Anglijoje žmonės esą yra laisvesni ir linksmesni. „Bent jau kur aš gyvenu, čia (Anglijoje – red.) jie tokie atsipūtę, linksmuoliai, niekam nerūpi nei kaip tu apsirengęs, nei kaip kalbi, nei kokių išskirtinių charakterio savybių turi. Jie prie visko pripratę. Žmonių energetika čia skiriasi: jie tokie drąsesni, linksmesni, labiau atsipalaidavę viešumoje.“
Pasak jo, pirmą kartą į Lietuvą jis grįžo žiemą, ir žmonės jam atrodė šiek tiek niūrūs, susikaustę, paskendę savo mintyse. „Kai vienas važiuoji autobuse pilką dieną ir šypsaisi sau į ūsą, tai atrodai kaip ateivis prie kitų“, - juokėsi P. Vainauskas.
Visą laidos „Salos“ įrašą klausykite čia.