Šįkart diskusijos tema – švietimas Lietuvoje. Bus bandoma atsakyti į klausimus, kodėl moksleiviai stokoja motyvacijos mokytis, o mokytojo profesija praranda prestižą ir autoritetą; kodėl deklaruodami siekius ugdyti atvirą pokyčiams, naujoms idėjoms ir konkurencingą visuomenę, politikai nesiryžta realiai iš esmės reformuoti švietimo sistemos; ar Lietuva turi aiškius švietimo politikos tikslus ir žino kelius, kaip juos pasiekti?

Kalbiname diskusijos iniciatorius Mykolą Lepešką, „Global Lithuanian Leaders“ valdybos narį bei Liną Sabaliauską, advokatų kontoros TRINITI vadovaujantį partnerį ir šios iniciatyvos įkvėpėją, diskusijos dalyvius – Austėją Landzbergienę, Karalienės Mortos mokyklos įkūrėją bei Saulių Žuką, leidyklos „Baltos lankos“ vadovą.

Kodėl ėmėtės diskusijų projekto?

Mykolas Lepeška: „Global Lithuanian Leaders“ vienija daug šviesių žmonių, tarp kurių keletą metų vystėsi diskusija, kaip būtų galima užtikrinti ilgalaikę Lietuvos sėkmę globaliame kontekste. Norėdami būti sėkmingi globaliai, privalome vieni kitiems padėti, o ne stumdytis savo kieme. O, kad norėtume vieni kitiems padėti, turime rasti kažką bendro. Bendro mūsų vertybinio pagrindo paieškos yra bene pagrindinis veiksnys, sąlygojęs „Global Lithuanian Club“ – neformalaus intelektualių diskusijų klubo – atsiradimą. 

Linas Sabaliauskas: viena iš priežasčių, paskatiniusių kurti diskusijų ciklą yra gan žema viešojo diskurso Lietuvoje kokybė. Norime populiarinti diskusijų formatus, nugludintus gilias tradicijas turinčiose bendruomenėse. Todėl rytdienos renginyje diskusiją pradėsime Oksfordo stiliaus debatais, kuriuos pratęsime panelinėje diskusijoje.

Ko šia iniciatyva siekiate?

Mykolas Lepeška: viešoje erdvėje pasigendame ilgalaikio strateginio mąstymo – tai buvo akivaizdu net ir vykstant kandidatų į prezidentus debatams. Suprantame, kad politikams tai natūralu – jie veikia ir planuoja rinkiminiais ciklais. Tačiau kiek tai efektyvu ir naudinga valstybei ilguoju laikotarpiu? Kodėl taip nedaug diskusijų apie tai, kur ir kokie mes norime būti po 20, 30 ar 50 metų? Ką turime padaryti, kad tai pasiektume? Tokius klausimus ir keliame, kad žmonės prabustų iš rutinos ir pamėgintų pažvelgti už horizonto.

Linas Sabaliauskas: Be to, siekiame, kad kiekviena diskusija, kurioje dalinamės svajonėmis ir vizijomis apie savo šalį būtų taip pat ir praktiška, pasiūlanti konkrečius veiksmus, ką atskirose srityse turime padaryti. Žinoma, kad pasiūlytos idėjos būtų įgyvendintos, reikalingas ne tik visuomenės informavimas, bet ir politinė valia bei parama, todėl į renginius kviečiame politikus – sprendimų priėmėjus ir įgyvendintojus.

Apie artėjančios diskusijos temą – kokie jūsų nuomone yra kontraversiškiausi Lietuvos švietimo sistemą reprezentuojantys faktai?

Austėja Landsbergienė: Daug kalbama apie tai, kad švietimo sistema yra reformuota (ir ji buvo reformuota!), tačiau realių pokyčių mokyklose yra per mažai. Šiandien mes žinome, kad, jei norime aukštų akademinių rezultatų, visų pirma gerai jaustis turi vaikai. Tačiau Lietuvos mokyklose yra daug patyčių, mokiniai nesijaučia laimingi, yra tarsi susiformavusios dvi stovyklos – tėvai kaltina pedagogus, o pedagogai – tėvus.

Kokios, jūsų nuomone, yra šios situacijos priežastys?

Austėja Landsbergienė: Visų pirma trūksta nuoširdaus bendradarbiavimo ir ėjimo viena kryptimi. Tuo pačiu mes patys nors ir teigiame, kad itin svarbus yra kūrybiškumas, vis dėlto mokyklose ir apskritai visuomenėje egzistuoja žinių kultas. Ir visa tai darome suprasdami, kad XIX amžiaus mokyklos modelis nebetinka XXI amžiui. 

Kur Lietuvai reikėtų ieškoti atsakymų vystant švietimo sistemą šalyje?

Saulius Žukas: Reikia radikaliai keisti ne tik ugdymo metodus, bet ir tikslus. Tuomet gal praeis noras programų kūrėjams versti mokinius iškalti dar vieną kitą porciją datų ar mokytojams liepti, kad klasė mintinai išmoktų trisdešimt jūrų pavadinimų. Gal protingiau toje pačioje klasėje surengti varžybas, kas greičiau žinynuose ar internete suras kokią jūrą prie Antarktidos žemyno. Taip vaikus greičiau išmokysime mokytis, taip jie labiau įgus kūrybiškai spręsti iškylančias problemas. O juk šie gebėjimai ir vertinami tarptautinių tyrimų metu.

Austėja Landsbergienė: Vienareikšmiškai – pedagogų ruošime ir tėvų švietime. Nes tol, kol tėvai nesupras, koks ir kodėl ugdymas yra efektyviausias, tol pažangūs pedagogai susidurs su pasipriešinimu, su retorika, kad mokytojas turi „susitvarkyti“ su klase. Ir mes turime ruošti pedagogus, kurie į ugdymą žiūrės plačiai ir kurie rinksis šią profesiją tikėdami jos prasmingumu. Gerai paruoštas pedagogas ne tik puikiai dirbs su vaikais, bet ir mokės dirbti su tėvais. 

Ačiū už pokalbį ir konstruktyvios diskusijos!

Kviečiame Jus tiesiogiai stebėti diskusiją LIETUVA, QUO VADIS? ŠVIETIMAS. per DELFI.TV gegužės 28 d., trečiadienį, 18.45-20.30 val. Tiesioginę transliaciją užtikrina "TEO LT".

Diskusijoje dalyvaus:
Buvęs LR Švietimo ir mokslo viceministras,  Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys Vaidas Bacys,
Leidyklos „Baltos Lankos“ vadovas Saulius Žukas,
Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja Austėja Landsbergienė,
Švietimo ir mokslo ministerijos, strateginio planavimo skyriaus vadovas Ričardas Ališauskas,
Diskusijos moderatorius Linas Sabaliauskas, advokatų kontoros TRINITI vadovaujantis partneris.