Vilniuje gimęs ir augęs laisvamaniškų pažiūrų L. Kazakevičius pirmąkart išprašytas iš buvusios penktosios vidurinės. Jo teigimu, direktorė Rodčenko labai norėjo, kad mokykla būtų pavyzdinga. Be to, kalbėta, kad ji buvo susijusi su saugumu.
Kur gauti vidurinį išsilavinimą? Pažįstami parūpino vietą Statybos technikume. Tačiau čia L. Kazakeviciui nepatiko – jis mokslus metė. Dvejus metus vaikino nepriėmė į jokią kitą mokyklą – tėvams vis žadėdavo, tačiau numatytą dieną vietos mokykloje neatsirasdavo.
Galiausiai jis priimtas į 33-iąją vidurinę – nors čia buvo šaunu, L. Kazakevičius ir jos nebaigė.
„Pirmąkart į durnyną patekau būdamas 33-ios vidurinės mokyklos dvyliktokas. Buvau laisvamanis ir sakydavau, ką galvoju – pavyzdžiui, per istorijos ar visuomenės mokslo pamokas. Pasisakydavau apie Lietuvą, Ameriką, Sovietų Sąjungą, Leniną, Marksą – ne visada blogai, bet ne taip, kaip visi manė“, - pasakojo L. Kazakevičius.
Brandos atestato L. Kazakevičius taip ir negavo. Netrukus jis įsidarbino vairuotoju lenkiškame laikraštyje. Kol „Volgoje“ laukdavo keleivių, galėjo mokytis – padedamas dėstytojų, mokėsi ispanų kalbos, rusų literatūros.
Nuo vaikystės L. Kazakevičius sukosi disidentų sluoksniuose. Kurį laiką jam teko gyventi tarp Maskvos ir Lietuvos, mat iš Maskvos kilusi mama. Į Maskvą dažnai tekdavo vežti dokumentus Jelenai Boner (neseniai mirusiai žmogaus teisių gynėjai, rusų disidento ir Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo našlei - DELFI).
Atsipirko kalėjimu ir beprotnamiu
1979 m. rugpjūčio 23 d. L. Kazakevičius kartu su bendraminčiais pasirašė 45 pabaltijiečių memorandumą, kuriuo protestuota prieš Ribentropo-Molotovo paktą. Pabaltijiečių memorandumas susilaukė plataus atgarsio visame pasaulyje – po ketverių metų Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – pirmą kartą per visą okupacijos laikotarpį šis klausimas svarstytas autoritetingame tarptautiniame forume.
Sovietinė valdžia reagavo griežtai – suėmė ir į lagerį ar tremtį išsiuntė disidentus Antaną Terlecką, Julių Sasnauską, kitus.
Kalėjimo duonos teko paragauti ir L. Kazakevičiui. Po kurio laiko jis pervestas į „kalėjimo durnyną“ Vilniuje, Vasaros gatvėje. „Mane žiūrėję medikai buvo labai šaunūs žmonės – negaudavau jokių vaistų, nors oficialiai nurodydavo, kad vaistai duodami“, - prisimena jis.
L.Kazakevičius mano, kad jį mylėjo ir sovietų valdžia. „Buvau folklorinė Vilniaus persona. Manau, ir KGB mane truputį mylėjo. Gal ir bylą suformavo tokią, kad manęs niekur neišvežtų“, - šiandien svarsto jis.
Laisvamaniškas pažiūras pašnekovas mano paveldėjęs iš mamos - pavėlavusi į darbą Vidaus reikalų ministerijoje ši pasiteisindavo „vaikščiojusi po jūsų rojų“.
Vesti neleido dėl „šizofrenijos“
Su būsima žmona Martyna L. Kazakevičius susipažino 1978 m. Maskvoje, kur tuomet gyveno ir daug bendravo su disidentais.
„Sutarėme susituokti. Tačiau kai ji į Lietuvą atvyko tuoktis, mūsų nesutuokė – be didelių paaiškinimų ji buvo išvaryta iš šalies, o mane vėl uždarė į durnyną ekspertizei. Prie tuoktuvių stalo pareiškė, kad aš šizofrenikas, dėl to neturiu teisės vesti ir turėti vaikų. Toks buvo argumentas, kodėl mūsų nesutuokė“, - pasakoja L. Kazakevičius.
Tačiau po ekspertizės medikai, su kuriais P. Kazakevičius sutarė, nurodė, kad jis sveikatos problemų neturi, turi teisę tuoktis ir turėti vaikų.
Po kelių mėnesių Martyna vėl gavo turistinę vizą į Baltijos šalis. Tad L. Kazakevičius iš naujo nunešė dokumentus į Santuokų rūmus. Atvykusi būsima žmona Lietuvoje buvo sekama, tačiau 1982 m. spalį galiausiai jiems leista susituokti.
Valdžia porai pasiūlė išvykti iš šalies, nes buvo aišku, jog žmona negaus leidimo gyventi Lietuvoje. Po keturių mėnesių nebylaus laukimo L. Kazakevičiui įteiktas pasas ir įsakyta po poros dienų palikti Lietuvą.
Iš Lietuvos L. Kazakevičius išvažiavo 1983 m. vasarį. Kitąmet bus 30 metų, kai jis gyvena Belgijoje.
Namie kalba rusiškai
„Kai atvažiavau į Briuselį, čia buvo demokratija ir laisvė. Dabar jau to nebėra – visas gyvenimas labai reguliuojamas, yra ne demokratija, o partokratja. Realiai dabar pasaulį valdo ekonomika, ne politika. Belgijoje nėra Vyriausybės – šalis dar nebankrutavo, Graikijoje yra Vyriausybė – Graikija bankrutavo. Kas teisus, kas ne, aš nežinau“, - savo požiūrį dėsto lietuvis.
Atvykęs į Belgiją, L. Kazakevičius baigė kalbotyrą Liuveno universitete. Pradėjo dėstyti aukštosios ekonomikos mokyklos Rusų kalbos katedroje. Šioje įstaigoje, tik jau kitu pavadinimu, dėsto ir dabar. Čia L. Kazakevičius skaito ir lietuvių kalbos bei lietuvių kultūros paskaitas.
Žmona Martyna – taip pat dėstytoja ir Liutauro viršininkė Rytų Europos katedroje. Sutuoktiniai viename kabinete sėdi jau 20 metų. Beje, L. Kazakevičiaus žmona parašė lietuvių kalbos gramatiką, kurią planuojama išleisti olandiškai kalbantiems žmonėms.
Belgijos lietuvis kalba aštuoniomis kalbomis: anglų, rusų, lenkų, lietuvių, ispanų, prancūzų, olandų ir portugalų. Lietuviškai, lenkiškai, rusiškai ir angliškai L. Kazakevičius veda ekskursijas po Briuselį. Netrukus Maskvoje rusų kalba bus išleistas L. Kazakevičiaus gidas po Briuselį.
Kadangi žmona slavistė, namie šeima kalba rusiškai. Šią kalbą moka ir visi trys Kazakevičių vaikai.
Kalbotyrininkas žavisi Vilniumi, kuriame išgirsi kalbant lietuviškai, lenkiškai, rusiškai. Pasak jo, Vilniaus kraštas unikalus dėl daugiakalbystės ir šį unikalumą reikia išsaugoti.
„Jei žmonės kalba trimis kalbomis, yra protingesni. Kodėl lenkams neleidžiama rašyti lenkiškai? Konfliktas kyla iš nieko – koks jums skirtumas, kaip jo pavardė rašosi jo pase?“, - daugelį metų Lietuvoje neišsprendžiamu tautinių mažumų pavardžių rašymo klausimu stebisi L. Kazakevičius.
Gaila prarastos nepriklausomybės
Paskutinį kartą Lietuvoje L. Kazakevičius lankėsi prieš dvejus metus.
L. Kazakevičiaus nuomone, praėjo 20 metų, bet „Lietuva niekur neišlindo“ – kiekvienas, kovojęs už nepriklausomybę, manė, kad kitą dieną viskas bus kitaip. Tačiau, jo nuomone, kaip buvo, taip yra, o galbūt taip ir bus.
ES sostine tituluojamame Briuselyje gyvenantis L. Kazakevičius neslepia savo euroskeptiškumo.
„Nepriklausomybė atėjo per greitai. Po to viskas ėmė greitėti ir žinojai, kad jau nieko nesuspėsi padaryti. Ir nespėjome nieko padaryti nepriklausomybei, užtat jos nėra. Apmovė, mus visus apmovė tie, kuriems reikalinga teritorija“, - apie stojimą į ES ir NATO savo nuomonę turi L. Kazakevičius.
„Maniau, kad kai Lietuva taps nepriklausoma valstybe, jai leis būti nors 100 metų nepriklausoma. Man gaila mano tautos. Vėl apmovė. Prižadėjo daug, tačiau iš kitų kišenės nepažadėsi. Europa jiems žadėjo, jie patikėjo ir pradėjo saviškiams žadėti. Gaila, kad Lietuvai neleido 100 metų būtų nepriklausomai“, - kalbėjo disidentas, dar turintis vilčių, kad Lietuva vėl trenks durimis.
Stojimą į minėtas organizacijas L. Kazakevičius aiškina tuo, kad NATO reikėjo daugiau žemių Rusijai pulti, o Europai – pigesnės darbo jėgos.
Atkūrus Nepriklausomybę, L. Kazakevičius viliotas grįžti į Lietuvą. Tačiau tuomet jam būtų tekę atsisakyti Belgijos pilietybės. „Belgija man viską davė, o aš turiu atsisakyti pilietybės. Lietuva man davė Vyčio Kryžiaus ordiną, tačiau pilietybės - ne. Jau taip turbūt ir mirsiu“, - ironizavo L. Kazakevičius.
Jis turi savo versiją, kodėl Lietuvoje neįteisinama dviguba pilietybė. L. Kazakevičiaus nuomone, bijoma, kad į Lietuvą atvažiuos daug protingų žmonių, kurie galėtų išspręsti kai kurias problemas.
Lietuvius laiko pasimetusiais
L. Kazakevičiui atrodo, kad lietuviai – pasimetę. „Dabar aiškus vienas bendras lietuvių bruožas – pasimetę. Kalbu net apie jaunimą, kuris turi gerus postus, gerai uždirba. Jie nežino, kame reikalas, nežino, ar yra laimingi, kas bus ateityje“, - kalbėjo disidentas.
Jo nuomone, emigruojančius lietuvius sustabdytų tik darbo vietų kūrimas. Pašnekovas stebisi emigrantų pastebėjimais, kad užsienyje į juos žiūrima pagarbiau, svetur gyventi geriau.
„Užsienyje mandagumas yra, tačiau nemanau, kad jiems ten geriau. Čia dauguma juodadarbiai. Aišku, jei dirbate universitete, yra kitaip. Bet nemanau, kad Airijoje ar Anglijoje jiems labai gerai. Jų vaikai užaugs kiti, į Lietuvą niekad nebegrįš, nes nebemokės lietuviškai, mentalitetas bus kitas. Truputį skaudu“, - apie emigraciją kalbėjo L. Kazakevičius.
Kartu jis nelabai tiki ir Europos ateitimi. „Nelabai tikiu demokratija. Indų vedose parašyta, kad kada parijai (žemoji klasė) ateis prie valdžios, pasauliui ateis galas. Man susidaro įspūdis, kad Europoje prie valdžios ateina daugiau ir daugiau parijų – žmonių iš niekur“, - mano prieš 30 metų Lietuvą palikęs disidentas.