Todėl į užsienį gyventi išvykusios kai kurios lietuvių šeimos patiria kultūrinį šoką. Užsienio valstybėse žmonės aktyviau reaguoja į tai, kas vyksta už sienos.
Sprukti nuo problemų, kurios yra šalia mūsų, – gana įprastas reiškinys Lietuvoje. Lietuviai bijo užsitraukti smurtaujančio kaimyno rūstybę: juk nesunku suprasti, kad apie smurtą pranešti galėjo tik kuris nors iš šalia gyvenančių žmonių. Dar viena abejingumo priežastis – tautiečiai netiki, kad kažkas gali padėti.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Simona Bronušienė pasakojo, kad pranešimų dėl lietuvių vaikų nepriežiūros užsienio valstybėse skaičius kasmet išauga trečdaliu. Tokią situaciją itin tiksliai atspindi statistika. 2005 m. buvo sulaukta vos 12 prašymų, o 2008-aisiais – jau 71. 2011 m. įvyko milžiniškas šuolis, kai į Lietuvą dėl jos piliečių netinkamo elgesio su vaikais kreiptasi net 135 kartus. Daugiausia kreipiamasi dėl 10–14 metų vaikų.
Kaip būtų galima paaiškinti tokį milžinišką statistinį šuolį? „Priežasčių gali būti įvairių, tačiau viena svarbiausių – auganti emigracija. Daugiausia pranešimų sulaukiama iš Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Airijos. O pastaraisiais metais šias šalis sparčiai vejasi Norvegija“, – pasakojo S.Bronušienė.
Reaguoja greitai
Lietuvių vaikų priežiūros problemos užsienio valstybėse išaiškėja keliais būdais. Kartais pakanka namuose be suaugusiojo priežiūros vaiką palikti 2–3 valandoms. Aktyviems kaimynams suuodus, kad namuose vaikas liko vienas, jo tėvams gali tekti ilgai teisintis tam tikrų tarnybų atstovams.
Dar greičiau reaguojama, kai vaikas pasiskundžia mokykloje, kad namuose patyrė smurtą. Kartais net neprireikia vaiko skundo, nes mėlynes pastebi klasės draugai arba pedagogai. „Smurtas prieš vaikus kitose šalyse vertinamas griežčiau nei Lietuvoje. Antai Anglijoje turėjo vykti teismo posėdis, kuriame ketinta spręsti vaiko paėmimo iš lietuvių šeimos klausimą. Bet ši šeima dingo tarsi į vandenį. Netrukus ji grįžo į Lietuvą. Šeimą aplankiusios Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos pasakė, kad padėtis joje dar pakankamai gera ir nėra pagrindo paimti vaiką“, – skirtumus tarp dviejų valstybių įvardijo S.Bronušienė.
Užsienyje palikti vaiką be priežiūros yra rimtas nusižengimas. Todėl pasitaiko ir gana kurioziškų situacijų. Vieni tėvai pasakojo, kad bijodami, jog kaimynai nepraneštų apie namuose paliekamą nepilnametį, liepdavo šiam nesiartinti prie langų. Tačiau kaimynų aktyvumas ne visada būna be pagrindo. Kartais paaiškėja, kad „išėjimais į parduotuvę“ iš tiesų maskuojama nuolatinė vaiko nepriežiūra.
Pinigai nepadeda auklėti
Emigraciją kaip vieną iš problemų įvardijusi S.Bronušienė pabrėžė, kad negalima smerkti išvykstančių žmonių: „Jei neuždirba pakankamai Lietuvoje, ieško kur geriau. Dažnai pirmiausia išvyksta tėvai, o vaikai lieka pas artimuosius ar tolimesnius giminaičius. Kai tėvams pavyksta įsitvirtinti, jie pasiima vaikus pas save.“
Tačiau Lietuvoje gyvenančius žmones pasiekia tik tos skaudžios istorijos, kai tėvai būna nepasiruošę auginti vaikų. „Jeigu jie neturėjo auklėjimo pagrindų Lietuvoje, tai užsienyje niekas nepasikeis. Pinigai neišmoko auklėjimo paslapčių“, – tikino S.Bronušienė. Daug problemų kyla ir su ikimokyklinio amžiaus mažamečiais.
Atiduoda laikiniesiems globėjams
Kur atsiduria iš lietuvių šeimų paimti vaikai? Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vaikų globos namų praktiškai nėra. Yra vadinami laikinieji globėjai. „Laikinieji globėjai yra kaip greitosios pagalbos šeimos. Jie augina vaiką tol, kol priimamas sprendimas, kur tas vaikas turi būti grąžintas“, – pasakojo S.Bronušienė. Anot jos, laikinaisiais globėjais gali būti tik tinkamai pasiruošę žmonės, nes jie gauna vaiką, kuris yra psichologiškai traumuotas, išgyvena stresą dėl tėvų elgesio ir nepriežiūros.
„Lietuvoje per metus tokių bylų, kai vaikai iš laikinųjų globėjų grąžinami seneliams ar kitiems giminaičiams, pasitaiko retai. Neseniai turėjome atvejį Ispanijoje, kai lietuvaitė pagimdė vaiką ir paliko jį ligoninėje. Tas vaikas šiuo metu auga globėjų šeimoje“, – pasakojo pašnekovė.