Danija, priglaudusi didelę dalį svetur studijuojančių Lietuvos studentų, traukia nemokamu mokslu. Jei besimokydami Lietuvos mokyklose nebuvote dvejetukininkai, jums už studijas greičiausiai mokėti nereikės.
Išvykdami studentai planuoja sugrįžti. Tai jie pažada ne tik tėvams ir draugams, bet ir patys sau. Tačiau lagaminus skrydžiui namo kraunasi toli gražu ne kiekvienas – net mažiau nei pusė.
Šiaulietė Gintarė Sakalauskaitė ir vilnietis Mantas Macėnas – vieni iš jų. Kopenhagoje jie gyvena daugiau nei penkerius metus. Ir tai ne pabaiga. Tačiau kol kas jiems diplomai aukštų pareigų pasiekti nepadėjo: duonai juodu užsidirba aptarnavimo sferoje.
Studijos nemokamos, bet pragyvenimas brangus
Vien tik lietuviško aukštojo mokslo diplomo norint įsidarbinti Danijoje neužtenka, sako lietuvė. Dažniausiai nekyla diskusijų dėl Lietuvos studijų kokybės, tačiau darbdaviai supranta, kad Lietuvoje gautas diplomas negarantuoja danų kalbos žinių, todėl jie nori priimti į darbą tuos pretendentus, kurie jau turi praktikos panašioje srityje arba studijas baigė Danijoje.
Danijoje studijos tikrai nieko nekainuoja, tačiau mokesčiai už būstą ir būtinosios kasdienės išlaidos transportui, maistui, drabužiams atsieina itin daug. „Jeigu neturite turtingų tėvelių, kurie galėtų skirti išlaikymą – privalėsite dirbti“, - perspėja emigrantai, nuo pirmos atvykimo dienos ieškoję pajamų šaltinio.
Kambarinės darbą apkartino viršininkė lietuvė
Gintarės pirmosios pareigos – viešbučio kambarinė. Tačiau ši profesija jai džiaugsmo neteikė, o prie to nemažai prisidėjo ir jos vadovė lietuvė, kuri apie save buvo labai geros nuomonės ir žemindavo pavaldinius.
Pagal pasirašytą sutartį lietuvė kambarine buvo įpareigota dirbti mažiausiai tris mėnesius.
„Atrodo, kad jie truko amžinybę! Baigusi darbą braukdavau dienas ir laukiau akimirkos, kai bėgsiu iš ten“, - su siaubu akyse buvusią darbovietę prisimena mergina, tuomet svajojusi apie darbą kavinėje ar restorane.
Bet net ir dėl nekvalifikuoto darbo tenka pakovoti, nes darbo neradę studentai įklimpsta į skolas.
„Kadangi darbdaviai žino mūsų situaciją, jie jaučiasi padėties valdovais“, - aiškina Gintarė, už kambarinės darbą gaudavusi minimalų atlyginimą – kiek daugiau nei 4000 Lt.
Danijos verslininkus traukia lietuvių nereiklumas
Tiesa, iš pradžių ji buvo priimta ne padavėjos darbui, o svečiams priimti: „Aš turėjau rožę. Tiesiog stovėjau ir šypsojausi. Pasisveikindavau, paduodavau meniu, paklausdavau, ar viskas gerai. Realiai mano darbas buvo šypsojimasis, pasisveikinimas ir atsisveikinimas.“
Po pusmečio lietuvei buvo suteiktos padavėjos pareigos. Ir šį darbą ji tęsia iki šiol. Taip pat ji pridūrė, kad restorano vadovui paliko didelį įspūdį ir todėl jis lietuves ėmė dažniau priimti į darbą.
Pagrindinės simpatijos priežastys, anot merginos, lietuvių neįnoringumas: „Lietuviai dirba ir nereikalauja. Danai sako: man reikia tos dienos laisvos, man reikia daugiau mokėti, aš šito plauti negaliu. O lietuvaičiai gerai dirba, nesiskundžia, per daug nereikalauja. Ko daugiau norėt?“
Vis dėlto Gintarė, rankose tvirtai laikydama magistro diplomą, nutarė ieškoti darbo, kuris būtų susijęs su jos specialybe – aplinkosauga ir atsinaujinančia energetika.
O vilionėms grįžti į Lietuvą mergina taip lengvai nepasiduoda. Ji padavėja gimtinėje dirbti nenorėtų, nes jos netenkina lietuviškas požiūris į šią profesiją.
„Grįžčiau tik tuo atveju, jeigu pasiūlytumėte labai gerai apmokamą darbą. Kad būtų galima sau leisti tą patį, ką Danijoje gali leisti lietuviai“, - sako emigrantė, pridurdama, kad ją tenkintų 7-8 tūkst. litų atlyginimas.
Emigrantas: jei sudanėsi, gal gerą darbą ir gausi
Jam pasisekė įsidarbinti viename restorane, kuriame teko gaminti salotas ir mišraines neturint specialių įgūdžių: „Reikia mokėt save parduoti: pasitikėti savimi, kai kur reikia truputį pagražinti. Visiems turbūt patinka savimi pasitikintis žmogus, kuris sugeba pasakyti, kuo jis yra geras. Tai atrodo visai kitaip, negu ateina žmogus, kuris praktiškai nesugeba nieko ir nesugeba nieko apie save pasakyti“, - priėmimo į darbą aplinkybes prisimena emigrantas.
Šiandien lietuvis dirba pinigų keityklos kasininku. Šis darbas jam patinka kur kas labiau, kadangi darbo metu galima atlikti su studijomis susijusius darbus.
„Labai geras darbas studentui. Žiemą, kai nėra daug klientų, turint internetą ir kompiuterį gali projektus rašyti, knygas skaityti“, - džiaugiasi Mantas.
Anot jo, tai bene geriausias darbas aptarnavimo sferoje. Vis dėlto pašnekovas optimizmu netrykšta: Danijoje karjeros laipteliais emigrantai kyla labai retai, nes danams būdingas nacionalistinis mąstymas.
O jei lietuviui karjera yra labai svarbi, jis, Manto teigimu, turėtų išsižadėti savo tapatybės: „Tokiu atveju kyla klausimas, kiek lietuvis nori būti nebe lietuviu. Jeigu jis sudanėtų, rengtųsi daniškai, kalbėtų daniškai, draugautų su danais, jeigu vestų danę, tada problemų gal ir nesusidarys.“
Mantas jau turi vieną diplomą, tačiau sustoti neketina. Jis pasiryžęs studijuoti IT srities mokslus, tikėdamasis, jog įgytos žinios pravers kuriant su tuo susijusį verslą.
Be to, lietuvis ėmėsi organizuoti emigrantams skirtus vakarėlius naktiniuose klubuose. Vaikinas džiaugiasi, kad lietuviška publika Kopenhagoje neįnoringa.
„Pirmam vakarėlyje nebuvo jokios programos, o antras jau bus ypatingesnis“, - žada jis.