Ten P. Gailius gyvena iki šiol, savo gyvenimą paįvairindamas kelionėmis – visame pasaulyje pristato savo darbus bei knygas. Dailininkas „Tiesai“ pasakojo apie viską nuo pradžių.
– Iš Lietuvos į Strasbūrą bėgote nuo karo, o kodėl nukeliavote į Paryžių?
– Strasbūras tuo metu buvo mano miestas, kuriame gyvenau ir lankiau beveik visas visų dailininkų rengiamas parodas. Buvau susidaręs nuomonę, kad visi darbai ir jų kūrėjai panašūs. Bet kartą užėjau į išskirtinę parodą. Tai buvo maža parodėlė, kurios autorius mokėsi Paryžiuje pas Fernandą Legerį. Nebuvau matęs Legerio darbų, bet pajutau tokį tvirtą įsitikinimą, kad privalau važiuoti pas šį menininką. Žinojau, kad jis man padės tobulėti ir tapti dailininku. Nuvažiavau į Paryžių su keletu savo darbų, susiradau akademiją, kurioje šis dailininkas mokė, ir buvau priimtas ten mokytis.
– Ar sudėtinga buvo mokytis iš tokios asmenybės?
– Nereikia tikėtis, kad vos įžengęs į gerą mokyklą tapsi profesionalu nieko nedarydamas pats. F. Legeris ateidavo į akademiją du kartus per savaitę, mūsų buvo gal penkiasdešimt studentų. Jis pereidavo per klasę, apžiūrėdavo mūsų darbus, ir tiek. Kartais sustatydavo visų darbus, mes susirinkdavome aplink ir klausydavomės pastabų. Pats Paryžius tuo metu buvo labai dėkingas miestas dailininkams: vykdavo gausybė parodų, įkvėpimo galėjau semtis iš visko, ką matydavau aplink save. Nelaukiau išsižiojęs dailininko žodžių ar paliepimų – ėmiau savo mokytojo darbus, miesto detales, meno techniką ir viską dėjau į savo kūrinius.
– Kaip pavyko pritapti Prancūzijos sostinėje?
– Šis procesas vyko ilgai. Atvykau ne itin geromis aplinkybėmis, teko miegoti ir po tiltu. Paryžiuje buvo lietuvių, su jais bendravau. Vienas man pasiūlė naktinio sargo darbą. Aš ten miegodavau per naktį, ryte eidavau į lietuvio žaislų fabrikėlį ir išnešiodavau tuos žaisliukus į parduotuves. Paskui eidavau į paskaitas. Reikėjo mokėti už mokslą. Valgydavau vienuolyne, kur buvo įsteigta draugija, padedanti studentams, atvykusiems iš už „geležinės sienos“. Vėliau užsidirbau, susiradau kambarėlį ir jame įsirengiau studiją. Iš tikrųjų, nuo Lietuvos nebuvau nutolęs niekur, nesvarbu, gyvenau Strasbūre ar Paryžiuje. Visada bendravau su lietuviais.
– Pasikalbėkime apie kūrybą. Kokią techniką naudojate?
– Naudoju įvairias technikas. Kalbėti apie techniką prieš penkiasdešimt metų buvo paprasčiau, galėdavau būti tikras, kad pasakotojas ir klausytojas turi omenyje tą patį. Šiais laikais sunku kalbėti apie kūrybos technikas, nes jos tarpusavyje persipynusios. Moderniems dailininkams sudėtinga naudoti tik vieną techniką – aš sujungiu vieną būdą su kitu, pridedu dar ko nors, o jei rezultatas neišeina toks, kokio norėjau, prigalvoju dar ką nors naujo.
Dabartinė modernistų technika vadinama paprastai – „įvairi technika“.
– Esate atradęs mėgstamą ar sukūręs savo techniką?
– Galiu sakyti, kad jau turiu savo techniką, būdus, pagal kuriuos galima identifikuoti mano darbus. Tik ar individualus kūrybos būdas yra technika? Aš nežinau. Kaip ir sakiau, maišau ir jungiu visokius stilius tol, kol lieku patenkintas. Per daug paišymo metų man nebėra svarbios techniškos technikos, svarbiausia, kad išreikščiau save būtent taip, kaip įsivaizdavau. Yra labai techniškų dailininkų, bet man atrodo, kad visuotinai įprasti ir pripažinti būdai – per platūs, o kartu ir per siauri, kad jais būtų aklai sekama.
– Kaip metams bėgant kito jūsų kūryba?
– Kūrybos bruožai kinta po truputį. Vienu laikotarpiu mėgstu kurti vienaip, kitu – kitaip. Per daugelį metų susiformavo mano asmeninis stilius. Vienas dalykas taip ir nepakito – saviraiškos troškimas. Taip pat reikšdamas save ieškau ryšio su žiūrovu, kuris būtų pakankamai jautrus, kad suprastų, ką norėjau perteikti. O nejautrių žmonių beveik nėra.
– Bendraujate su žiūrovu jau kurdamas meną?
- Aš dažnai užmirštu žiūrovą, bet man labai patinka savo darbus parodyti kitiems ir stebėti jų reakciją. Apie žiūrovą galvoju tik tuomet, kai turiu sukurti užsakytą darbą. Tada jau nori nenori tenka atsižvelgti į žmogų, kuris gaus tą darbą, nes jį turės ir suprasti. Jei žiūrovas moka suprasti tai, ką menininkas bandė pasakyti, stebint paveikslus galima dailininką pažinti daug geriau negu pasiklausius jo biografijos. Visi mano darbai atspindi mano patirtį, tikiuosi, taip susipažįstu su žiūrovais.
– Daugelis dailininkų sako, kad didžiojo įkvėpimo semiasi gamtoje... O jūs?
– Na, gamta mane pagimdė. Mano kartos menininkus gamta įkvepia kūrybai, ji – pagrindinis akstinas pradėti kurti. Gamta pilna gyvybės ir nuolat besikeičianti, kaip ir pati kūryba. Manau, kad gamta – viso ko motina. Gimiau kaime, ten užaugau ir dirbau pirmuosius savo gyvenimo metus. Pastebėjau, kad dabar Lietuvos gamta „ištuštėjusi“, o žmonės ją menkai bevertina.
– Kokie menininkai turi įtakos jūsų kūrybai?
– Man labai patinka P. A. Matisso, V. Kandinskio darbai. Matisso paveikslas „Koplytėlė“ man atrodo geriausias moderniojo meno darbas. Aš mokiausi pas Fernandą Legerį, kuris kartu su Pablo Picasso bei Matissu buvo pripažinti geriausiais tos kartos modernistais. Jo darbai turėjo didžiulės įtakos mano kūrybai.
– Buvote poetas, kaip ir kodėl tapote dailininku?
– Būdamas jaunas rašiau eiles ir skaitydavau jas poezijos vakaruose. Tuo metu jaučiausi esantis tikras poetas. Pažįstamas architektas kartą pasiūlė nueiti į architektų pamoką ir pasimokyti piešti. Įėjęs į patalpą, kurioje piešė studentai, po kelių minučių supratau, kad noriu būti dailininkas, juo ir tapau. Paveikslas, kaip muzika, jis prieinamas ir suprantamas bet kurios kultūros ir tautybės žmogui. Kuriant poeziją neįmanoma pasiekti žmogaus, nesuprantančio tavo kalbos, o vaizdinį meną supras bet kuria kalba kalbantis žiūrovas.
– Savo kūrybą vadinate darbu ar hobiu?
– Man labai nepatinka žodis „darbas“. Kalbu apie savo veiklą ir vadinu ją darbu, nes nežinau kaip kitaip pavadinti. Kuo labiau dailininkas sensta, tuo mažiau jam reikia dirbti. Supratimas apie kūrybą tobulėja, tad vyresniam dailininkui reikia mažiau pastangų – tai ir darbo mažiau. Kai esi jaunas, kurdamas keiti darbą daugybę kartų. Man dabar darbas pasidarė simpatiškas, o kol buvau jaunas, kovojau. Mano darbe man įdomiausia pati tapyba. Ilgai dirbdamas dailininku pradėjau pastebėti savo tapomų daiktų norus. Galiausiai susidariau tapybišką gramatiką.
– Savo darbuose neretai naudojate tautosakos motyvų. Ar taip išreiškiate tėvynės ilgesį?
– Mano darbų ciklas „Sielrankšluosčiai“ sudarytas iš tautiniais motyvais paremtų darbų. Aš augau kaime, esu gamtos vaikas, kartais norisi perteikti savo patirtį ir emocijas iš tų dienų. Kurdamas su tautiniais motyvais noriu mūsų kultūrą perteikti moderniai. Juk Lietuvos tautodailė nepaprastai graži – tačiau tai nėra vien lietuvaitės su gėlių puokštelėm ir vainikėliais. Kartais remiuosi ir tautinėmis dainomis ar į grafinį piešinį perkeliu lietuvių poezijos ištrauką. Mano sielai tai labai artima ir miela. Esu papaišęs ir gyvuliukų, kurie man tokie mieli ir artimi. Išvykus dažnai trūksta savo krašto.