Sesuo jau norvegė
– Kaip dažnai bendraudavai su tėvais jiems išvykus?
– Tais laikais nebuvo taip paprasta susisiekti, kaip dabar. Išvažiavus, mama pirmą kartą man paskambino po mėnesio. Buvo labai sunku, dabar net negaliu įsivaizduoti. Vėliau, kai atsirado Skype, gavau dovanų telefoną, susisiekdavome labai dažnai. Skambindavau kiekvieną savaitgalį, kartais net kas antrą ar trečią dieną. Jie žinojo, kas vyksta mano gyvenime ir aš pati norėjau dalintis su jais savo išgyvenimais.
– Ar skrisdavai pas juos vasaromis, galbūt pasikviesdavo per atostogas? Sunku nematyti tėvų tokiam jaunam amžiuje.
– Pirmą kartą atvažiavau, kai jie pradėjo dirbti Švedijoje, tuomet man buvo dešimt metų. Taip kas vasarą juos ir lankydavau, kai tik galėdavau. Mano tėvų emigracija pradžioje nebuvo labai sklandi. Atvažiavę į Švediją vėliau išvyko į Ispaniją, tuomet grįžo atgal ir galų gale atvažiavo į Norvegiją. Tai buvo ilgas kelias. Tėčiui pasiūlė darbą Norvegijoje, mama jau laukėsi sesers, tad buvo grįžusi į Lietuvą.
Pirma nuvažiavus ir įsitvirtinus tėčiui, mama su vienuolikos mėnesių seserimi atvyko pas jį.
Jos draugai, mokymosi sistema, supratimas jau iš šitos kultūros.
– Bet sesuo dar kalba lietuviškai?
– Taip, namuose kalbame lietuviškai, tad paaugus jos kalba pagerėjo. Kai buvo mažesnė, visus sakinius versdavo iš norvegų kalbos, dėl to kalbėdavo nenatūraliai, skambėdavo iš tiesų juokingai. Tiesa, nors kalbėti moka, skaityti jai labai sunku. Kai kurių garsų, kurių nėra norvegų kalboje, jai neišeina ištarti. Kol kas ji labai noriai važiuoja į Lietuvą, pasiilgsta senelių ir giminaičių, bet neaišku, kaip bus ateityje. Dabar aplankyti artimųjų grįžtame kartą per metus, tad artimuosius matome retai, labai jų pasiilgstame.
– Tu užaugai Lietuvoje, o sesuo – Norvegijoje. Kokius būdo skirtumus pastebi tarp jos ir savęs, subrendusios kitoje aplinkoje?
– Ji nėra tokia šilta, kaip vaikai Lietuvoje, bet yra labai tolerantiška. Matosi, jog tai atėjo iš darželio ir mokyklos, kur visi vaikai yra lygūs. Jeigu mama jai sako, kad ji yra pati gražiausia ar protingiausia, ji to nepriima. Ji sako, jog ir kiti vaikai yra labai gražūs ir geri. Nėra jokio savęs iškėlimo, kas mane labai stebina. Ji nesijaučia geresnė už kitus, Lietuvoje tai neakcentuojama. Manau, kad jos pasaulėžiūra ir kultūra taip pat bus kitokia, nei buvo mano.
Atvažiavęs tampi nieku
– Kaip apsisprendei po mokyklos vykti pas tėvus? Ar planavai emigruoti?
– Prieš pat mokyklos baigimą įsimylėjau. Kol nebuvau sutikusi savo vaikino, planavau studijuoti Vilniuje ir karjeros siekti Lietuvoje. Tai buvo svarbiausias mano tikslas, tad apie išvykimą niekuomet nesvarsčiau. Sprendimą išvykti nulėmė tai, jog vaikinas neturėjo aukštojo išsilavinimo, tad susirasti gerai apmokamą darbą buvo neįmanoma.
Jo tėvai taip pat gyveno sunkiai, nebuvo žmogaus, kuris galėtų padėti. Diskutuodami apie ateitį, vis labiau ir labiau linkome prie minties išvykti ten, kur abu turėtume galimybes įgyvendinti savo tikslus. Sprendimą palaikė ir mano tėvai, kuriems mūsų idėja atvykti pas juos atrodė kaip ilgai neišsipildžiusi svajonė pagaliau gyventi drauge. Pamenu, buvo paskutinė diena išsiųsti prašymus studijuoti Lietuvoje, kuomet aš priėmiau galutinį sprendimą išvykti.
– Turbūt tai buvo iki tol sunkiausias sprendimas Tavo gyvenime.
– Tikrai taip. Aš atvažiavau su tikslu mokytis ir žinojau, kad nebus viskas taip lengva. Turėjau išmokti kalbą, o tai užėmė labai daug laiko, tuo metu nežinojau, kad Voldoje yra tokios norvegų kalbos studijos. Buvau nusiteikusi, kad pirmus trejus metus teks skirti kalbos mokymuisi ir papildomam darbui. Dėl minėtųjų studijų norvegiškai prakalbau po dvejų metų.
– Atvykusi čia nemokėjai kalbos, neturėjai draugų, nepažinojai šalies ir jos mentaliteto. Kaip sekėsi prie jo priprasti?
– Buvo sunkus emocinis etapas. Lietuvoje turėjau draugus, savo vietą po saule, žmones, kurie tave gerbia, turi savo vardą ir statusą visuomenėje.
Dabar, kai viskas praėjo ir suvokiu, jog pasirinkau teisingai, – viskas atrodo kitaip. Man užtenka mokslus baigti vidutiniškai ir aš vis tiek gausiu darbą bei gyvensiu trigubai geriau, jausiuosi socialiai saugi.
– Kaip kolegoms universitete atrodė tavo pasiryžimas atvykti mokytis į kitą šalį, svetima kalba?
– Jiems tai darė labai didelį įspūdį. Jiems nesuprantama, kaip aš galėjau išsikraustyti iš savo šalies, čia išmokti taip greit kalbėti jų kalba, mokytis tokiu pat tempu, laikyti egzaminus. Jie niekada nėra pagalvoję, kad galėtų kažkur kraustytis iš savo gimtinės, ten mokytis ir likti gyventi. Toks apsisprendimas jiems labai svetimas ir aš juos puikiai suprantu.
Pusmetį be dušo ir tualeto
– Nuo ko pradėjai naują gyvenimą tik atvykusi?
– Aš pradėjau lankyti norvegų kalbos kursus, o draugas iškart ieškojosi darbo. Jam tai buvo labai sunku, nes jis atvažiavo nemokėdamas nei norvegų, nei anglų kalbos. Jis mokėjo rusų ir vokiečių, kuriomis čia nesusikalbėsi. Metus laiko jis nerado darbo, gal dešimt kartų krovėsi lagaminą važiuoti atgal, bet vis sulaikydavau. Psichologinis stresas tuo momentu buvo didžiulis. Aš rudenį pradėjusi kursus, pavasarį susiradau savo pirmąjį darbą. Dirbau viename bistro virėjos padėjėja ir padavėja.
– Kai atvažiavote į Voldą, pradėjote gyventi atskirai?
– Kaip moksleiviai iš pradžių gyvenome pas mano tėvus. Vaikinas jodinėja žirgais, turėjo daug patirties dirbant arklidėse, todėl po ilgų ieškojimų gavo pusės etato darbą šalia Voldos esančioje fermoje, kur auginami žirgai. Tuomet mes persikėlėme į Voldą, jis dirbo padėjėju arklidėse, o aš pradėjau lankyti norvegų kalbos kursus „Volda University College“, kur planavau studijuoti. Kai pildžiau dokumentus dėl kursų, turėjau dokumentuose parašyti, ką norėsiu studijuoti jiems pasibaigus. Iš pradžių galvojau apie žurnalistiką, bet supratus, kad tam reikalinga puikiai įvaldyta kalba, kitaip konkuruoti rinkoje labai sudėtinga, pasirinkau viešuosius ryšius.
– Pradžia tikrai neatrodo lengva, kokiomis sąlygomis pradžioje teko gyventi?
– Sunkiai ir tuo pačiu įdomiai.
Tik po kurio laiko netyčia užėjus į studentų vadovybę universitete paklausiau, ar mums nebūtų būsto bendrabutyje. Tuo metu jau buvome pasitaupę ir pasiruošę už nuomą mokėti brangiau. Čia bendrabučiuose nuomojami kambariai ir butai jaunoms šeimoms, kurie palyginus yra žymiai pigesni nei pas privačius asmenis. Nuo tada prasidėjo toks normalus gyvenimas čia, Voldoje, kuris trunka jau trejus metus.
Trys darbai ir studijos
– Kokius darbus per tuos metus teko dirbti?
– Persikėlus gyventi čia, nuėjau į netoliese esantį Orstos viešbutį, tokią matomiausią ir realiausią mano potencialią darbo vietą. Nuėjau tiesiai pas vadovę, su kuria jau bendravau norvegiškai, ir susitarėme. Kaip tik buvo žiemos pradžia, metas prieš Kalėdas, kuomet norvegai eina švęsti su darbovietėmis. Pradžioje buvo labai sunku dirbti, nes nežinojau jokių gėrimų pavadinimų, o reikia aptarnauti pusantro šimtų žmonių. Per tą didelį stengimąsi teko ir alų žmogui ant galvos išpilti, ir kava aplieti. Ten išdirbau dvejus metus, po kurių, jau laisvai pradėjus kalbėti norvegiškai, mane priėmė dirbti į viešbučio registratūrą. Tada dar labiau pramokau kalbą ir dialektus, nes nuolat kalbėdavau telefonu ir bendraudavau su klientais.
Būdavo, kad paskambina švedas, kurį taip pat turi suprasti, tad po kurio laiko ir švediškų žodžių žinojau. Visaip pramoksti, kai tave priverčia. Po metų mano vaikinas sugalvojo steigti statybų įmonę, tad aš jam padėjau tvarkyti dokumentus ir bendrauti su valstybinėmis institucijomis. Taip pat pusantrų metų pradirbau namų valymų firmoje.
Buvo toks pusantrų metu trukęs etapas, kuomet aš studijavau, tvarkiau firmos dokumentus, valiau namus ir dirbau viešbučio registratūroje. Tik šiemet supratau, jog man visko per daug, jog noriu paskutiniaisiais metais susikoncentruoti į mokslus ir gerai pabaigti koledžą. Šiuo metu tvarkau firmos užsakymus ir mokausi, nors, atrodo, kad ir vėl pasiilgstu tos veiklos. Kai pripranti, norisi vėl dirbti. Kadangi kalbą jau moku, mokslai baigti, bandysiu susirasti švaresnį darbą.
– Atrodo, kad pirmieji išsikelti tikslai jau įgyvendinti. Ar jau turi kitų?
– Žinoma. Norime persikraustyti į Oslą, kur daugiau perspektyvų ir darbo pasiūlymų. Ten taip pat radau privačią aukštąją mados mokyklą, kurioje norėčiau studijuoti antrą specialybę. Mokslai brangūs, tad norint susitaupyti reikia dirbti, kad galėtum paskolą atiduoti kuo greičiau. Jiems skirti turėsiu po 100 tūkstančių kronų (daugiau nei 10 tūkst. eurų – DELFI) per metus, tačiau studijos trunka tik porą metų.
Žinoma, universitete tiek nekainuotų, tačiau privačioje mokykloje ir studijų kokybė yra visai kita. Už ją tenka susimokėti. Voldos universitetinėje kolegijoje mokėjau po 670 kronų (apie 70 eurų – DELFI) per pusmetį ir pati pirkdavausi knygas, kurios atsieidavo nuo 5 iki 10 tūkstančių (apie 520-1040 eurų – DELFI) Pats mokestis daugiau simbolinis.
Duosi per ranką – nė centas neiškris
– Pati jau penkti metai gyveni Norvegijoje, tad labai gerai matei pokytį. Kaip į tave žiūrėjo vietiniai tau tik atvykus?
– Labai daug priklauso nuo žmogaus, iš tiesų savo kelyje sutikau visokių. Vieni žiūri labai palankiai.
Galbūt to priešiškumo nejaučiau, nes greit pradėjau mokytis ir kalbėti norvegiškai, tuomet vietiniai žmonės pradeda žiūrėti žymiai palankiau, greičiau prisileidžia ir priima į draugų ratą. Buvo sunkiau pradėjus mokytis, kai dėl kalbos universitete jaučiausi tokia kvaila, nors Lietuvoje mokiausi puikiai ir gavau gerus pažymius.
Čia nukritau į patį dugną, nuo kurio turėjau atsispirti ir pradėti kilti aukštyn. Klasėje mane labai gražiai priėmė, eidavome kartu pietauti, bendraudavo per pertraukas. Aš vėliau pati atsiribojau, nes jaučiau, jog sėdžiu, klausausi jų juokelių ir nieko nesuprantu. Aš galėjau kalbėti, bet visiškai nežinojau posakių. Kvailai jaučiausi, tad pati atitolau, turėjau darbo, kitų užsiėmimų. Nebuvo kada apie tai galvoti. Galbūt daugiau norvegų piktumo pamatėme kai atsidarėme savo firmą ir pradėjome joje dirbti. Tuomet pamatėme, kad negali aklai jais pasitikėti, nėra visi tokie sąžiningi, šitame krašte labai taupūs ir patys iš savęs juokiasi: duosi per ranką – nė centas neiškris. Tautiečiai juokauja, kad čia Lietuvos Suvalkija.
– Atvykusi sutikai ne vieną lietuvį. Kaip sekėsi su jais sutarti, ar iškart susiradai draugų?
– Nors, atvykus, jau buvo tėvų pažįstami, niekada neieškojome tokių, kaip draugų. Žmones, su kuriais dabar bendraujame, sutikome atsitiktinai. Nesijungėme į kažkokias bendruomenes, galbūt dėl to, kad mums toli iki lietuvių bendruomenės centrų. Tiems, kurie gyvena pačiame Olesunde, – paprasčiau. Voldoje vieninteliai buvome tokie jauni, kiti buvo suinteresuoti tik darbu, šeima. Vieninteliai draugai čia yra tie, kuriuos pažinojome jau Lietuvoje ir dvi suaugusių žmonių šeimos.
Nenorėjome ir tokių didelių apkalbinėjimų, kai vieni apie kitus labai daug žino ir skleidžia kalbas bendruomenėje. Be to, vieni čia atvažiuoja vogti, kiti atvažiuoja sunkiai dirbti. Susirenka labai įvairaus mentaliteto ir mąstymo žmonės, su visais neįmanoma rasti bendros kalbos.
Juk bendravimui pasirenki panašius į save, tokio pat mentaliteto žmones.
– Kaip norvegai vertina nekvalifikuotus darbuotojus, ar jie jaučiasi esantys aukščiau?
– Didmiesčių, pavyzdžiui, Oslo, gyventojams, visiškai savaime suprantama, kad mes atvažiavome į jų šalį ir „nudirbame“ visą fizinį, juodą darbą. Visa rinka, produkcijos lygis pakilo tik užsieniečių – lenkų, lietuvių, latvių, švedų – dėka. Tie žmonės supranta ir gerbia. Tuo tarpu vietiniams, ypač pagyvenusiems žmonėms, nelabai suprantamas tas keliavimas iš šalies į šalį. Jie gali iš pradžių skersai žiūrėti, nors niekada nesusidūriau su žeminimu ar pašiepimu, nebūčiau to leidusi.
Palūžti ir vėl patikėti
– Ar buvo silpnumo akimirkų, kuomet būtum viską atidavusi, jog galėtum grįžti namo, į gimtinę?
– Buvo labai daug, nes atvažiavau tik baigusi dvyliktą klasę, kur buvo nerūpestingas gyvenimas, kai gyveni iš tėvų finansų, kiekvieną savaitgalį laukia linksmybės su draugais, šokių repeticijos. Užsiėmimų buvo iki kaklo, o atvažiavau čia, į kaimą, – nieko neliko. Veikė vienas bistro, kuris per šventes užsidarydavo.
Nebuvo draugų, artimų žmonių, su kuriais kasdien susitikdavau, išskyrus šeimą ir mylimąjį. Darbo dienomis, kai eidavau į užsiėmimus, dar jaučiausi užimta, bet savaitgalį apimdavo tikra depresija, pirmus savaitgalius praverkiau. Buvau pripratusi prie tokio aktyvaus socialinio gyvenimo, kad iš pradžių jutau didžiulę traumą.
Pati vėliau pagalvodavau, kaip tuo periodu, kai pradėjau studijuoti nemokėdama kalbos, jausdamasi psichologiškai palūžusi ir silpna, verkdama kas vakarą, sugebėjau nepasiduoti. Drąsinau save, jog jau atvažiavau, mokausi kalbą, tėvai atvykimu labai džiaugiasi, jau ir vaikinas čia, negaliu visko mesti. Tai mane užgrūdino, sustiprino ir privertė suaugti kaip asmenybę žymiai anksčiau, nei būčiau tai padariusi Lietuvoje. Tapau stipriu žmogumi ir nežinau, kas dabar turėtų nutikti, kad palūžčiau. Jeigu kas ir pradėtų mane trypti, tikrai žinau, kad nepasiduočiau. Gyvenimas jau pirmaisiais metais privertė psichologiškai sustiprėti.
– Ar dabar Norvegija yra tavo namai?
– Ar taip kalbėdama jautiesi patriotė?
– Patriote turbūt negalėčiau savęs pavadinti. Aš myliu savo kraštą dėl žmonių, su kuriais užaugau, dėl to, kuo aš tapau, bet tikrai ne dėl sienų ar valstybės politikos. Jeigu mano sūnų priverstinai imtų į armiją, turbūt išsiųsčiau jį studijuoti į užsienį, nes jo gyvybė man būtų svarbesnė.
– Lietuvoje gyvenantys lietuviai dažnai mėgsta sakyti, kad emigrantai pasirinko „lengvesnį kelią“. Ar tu jiems pritartum?
– Išvažiuoti yra labai sunku, o jeigu esi psichologiškai silpnesnė asmenybė, nesugebi savęs apginti ir už save pakovoti, tai ypač sudėtinga. Atvykęs turi persiorientuoti į kitą kultūrą, pažinti save kaip naują žmogų, susitaikyti su priimtu sprendimu. Būti čia reikia labai didelio noro, dėl to tokia mintis gali kilti tik niekada neragavusiam emigranto duonos. Mane gyvenimas užgrūdino jau vaikystėje. Kai išvyko tėvai, turėjau susitaikyti su tuo, kad gyvenime nebus lengva. Širdimi jaučiau, kad ištversiu, bet tai nebuvo lengviausias kelias – tai buvo labai labai sunku. Dabar, viską išgyvenusi, savo sprendimo nesigailiu. Pagaliau esu laimingas žmogus.