Berlyno lietuvės tragedija: kaip pragyventi mirus vokiečiui vyrui?

Kai dėl sunkios ligos mirė Vokietijoje gyvenančios emigrantės Irenos vyras, lietuvės gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Su verslininku gyvenusiai ir prie darbo nepratusiai moteriai teko išmokti užsidirbti pačiai. Tačiau visus sunkumus ji atlaikė: lietuvė sukūrė verslą, kuriame sukasi ir jos artimieji.

Visos problemos dingo susipažinus su vokiečiu

Judrioje Berlyno Varšuvos gatvėje nenustebkite pamatę plevėsuojančią Lietuvos vėliavą. Tai daug vargo mačiusios lietuvės įkurtos kepyklėlės „June“ skiriamasis ženklas. Tiesa, trispalvė nėra tik atsitiktinis maitinimo įstaigos simbolis: vokiečiams siūlomą meniu sudaro lietuviški patiekalai. Be to, visi darbuotojai tik iš Lietuvos.

Vis dėlto šio verslo pradžia paženklinta skaudžiu praradimu. Už cukraus pudra pabarstytų bandelių slepiasi ašarų pakalnė. Jei ne sutuoktinio mirtis, Irenai priklausančios kepyklėlės tiesiog nebūtų. Vos paklausta apie verslo pradžią, moteris susigraudina: „Netekau vyro. Labai sunku. (...) Jis turėjo savo firmą. Gerai gyvenom – nieko netrūko. Ir kažkaip (po jo mirties – red. past.) reikėjo kibtis į gyvenimą.“

Vokietį vyrą iš lietuvės pasiglemžė leukemija. Kol sutuoktinis nesusirgo sunkia liga, Irenos teigimu, judviejų gyvenimas buvo tiesiog tobulas. Paprasta pardavėja, tapusi turtingo vokiečio žmona, sunkius darbus galėjo pamiršti. Lietuvei nereikėjo eiti į darbą. Moteris prasitaria, kad vyras norėjęs ją matyti prižiūrinčią namus, o tam ji neprieštaravo.

Irena Berlyną atrado prieš 22 metus. Pagrindinis jos tikslas – užsidirbti. Iš pradžių emigrantė dirbo pačius paprasčiausius darbus. Jai teko ir grindis valyti, ir restorane indus plauti. Tačiau moters gyvenimas radikaliai pasikeitė susipažinus su vokiečiu.

„Kai šiek tiek pramokau vokiečių kalbą, dirbau vienoje kavinėje. Ir jis (būsimas vyras – red. past.) ateidavęs nusišypsodavo. Aš su klientais pasikalbu, todėl ir su juo pabendraudavau. Vieną kartą jis gėlių atnešė. O vieną dieną pakvietė ir į pasimatymą. Aš kažkaip sutikau. Galvojau: praleisiu laiką – kodėl gi ne. Jis 10 val. ryto nusivedė mane pusryčių. Vėliau tapau nėščia – gimė dukra. Ir tada susituokėm“, - kaip susipažino su vokiečiu, pasakoja Irena.

Po vyro mirties teko pradėti dirbti

Po dvylikos bendro laimingo gyvenimo metų tarsi iš giedro dangaus nukritusi baisi žinia namų šeimininkę privertė susimąstyti: o kas toliau? Kai vyras dar gulėjo ligos patale, lietuvė nujautė, kad jai teks suktis pačiai. Tačiau net ir netekusi vyro ji negalvojo apie grįžimą į Lietuvą. Samdomas darbas jai taip pat neatrodė patrauklus. Kaip tik todėl ji nutarė imtis verslo.

Galvodama, kokią verslo nišą užimti, lietuvė sumojo, kad Berlyne nėra skanaus lietuviško maisto. Todėl ji nutarė atidaryti kepyklėlę, kurioje vokiečiai galėtų paragauti lietuviškų patiekalų. Tačiau praėjo pusantrų metų, kol buvo surastos ir verslui pritaikytos patalpos, sutvarkyti visi dokumentai.

Irena džiaugiasi šiuo metu jau turinti nemažai nuolatinių klientų. Tiesa, didžioji jų dalis – vokiečiai. Nors kepiniai ir kiti patiekalai lietuviški, šeimininkė siekia įtikti ne tautiečių, bet vokiečių skoniui. Verslininkės teigimu, jei nepavyks pritraukti vietinių klientų, kepyklėlei galas.

Lietuvė mano, kad jos siūlomų gardėsių kainos nesikandžioja. Pigiausias kibinas kainuoja beveik keturis litus, porcija cepelinų – apie dvidešimt litų, o bandelių kainos centais matuojamos. Tačiau apie kainų kėlimą verslininkė negalvoja. Ji sako, kad jei jos bus didesnės, išsigąs nuolatiniai klientai.

Verslininkės sūnus grįžti į Lietuvą neketina

Vis dėlto, kol už prekystalio neatsistojo Irenos sūnus Evaldas su žmona Joana, nepatikimi darbuotojai be atvangos gadino savininkės nervus. Kepėjas Irena atsiskraidino specialiai iš Lietuvos, o paskui pati nupirko joms bilietus namo. Lietuvė piktinasi, kad pavaldinės visai neklausė jos nurodymų ir kepdavo per daug kepinių, kurių perteklių tekdavo išmesti.

Nusivylusi tautietėmis Irena griebėsi naujo veiksmų plano: pasamdė vokietes. Jų darbas tenkino, tačiau tekdavo mokėti kur kas didesnius atlyginimus. Tačiau viskas galutinai stojo į savas vėžes, kai versle suktis pradėjo lietuvės sūnus su žmona.

„Jei ne patėvio mirtis, kažin ar čia stovėtume“, - prisipažįsta jaunas vyras. Evaldas iki tol save vadino patriotu ir į Berlyną nė už ką nebūtų vykęs. Bet vos tik sužinojo apie patėvio diagnozę, iškart susikrovė lagaminus.

Lietuvis su mylimąja susipažino tėvynėje, kai ji dar lankė mokyklą. Evaldas į Vokietiją išvyko pirmas, o Joana atvažiavo, kai pabaigė mokslus. Emigravusi ji suskubo mokytis vokiečių kalbos ir dabar jau drąsiai bendrauja su klientais. Irena marčią tik giria – vos per penkiolika minučių mergina išmoko naudotis kasos aparatu. Klientai vokiečiai gražuole pardavėja irgi patenkinti – šypsosi, akį pamerkia.

Mergina Lietuvoje pinigų savo reikmėms užsidirbdavo dirbdama valytoja. Dabar ji tuometinį uždarbį vadina kišenpinigiais: „Čia, man atrodo, vis tiek geriau ir lengviau. Galiu leisti sau viską: pavalgyt skaniai, apsirengti, išlaikyti butą.“

Su mylimąja sutinka ir Evaldas, teigdamas, kad Vokietijoje kur kas lengviau pavyksta daugiau uždirbti. Be to, jis pastebi, kad Lietuvoje žmonės piktesni už vokiečius.

„Lietuvoje žmonės surūgę, pikti – nežinau. Šiaip grįžti atgal neplanuojam“, - atskleidžia jis.

Norėtų didesnių pardavimų

Kepyklėlės virtuvėje sukasi ir lietuvė virėja Žydrūnė. Ji pusantrų metų dirbo rusiškame restorane, bet vos tik sužinojusi, kad Irena ieško virėjos, iškart paskambino jai dėl darbo. Pas lietuvius geriau, sako virėja.

Paskui Žydrūnę į Berlyną atvyko ir vyras su vaikais. Sutuoktinis kaipmat rado darbą statybose, ir dabar visa šeima kuria gyvenimą emigracijoje.

Tą patį darbą ir Lietuvoje dirbusi moteris sako, kad Vokietijoje atlyginimas daug didesnis. „(Lietuvoje – red. past.) atsisakėm kelionių, jokių stambių pirkinių nebuvo. O čia aš galiu sau leisti viską. Šią vasarą keliavom į Lietuvą. Kitą vasarą keliausim toliau“, - atskleidžia lietuvė, pridėjusi, kad dabar pinigų ji gali neskaičiuoti.

Nors Irenos darbuotojai nesiskundžia, pati verslininkė atskleidžia, kad Vokietija tikrai nėra aukso kasykla. Ji aiškina, kad išsilaikyti labai sunku, o labiausiai gelbsti santaupos. Moters teigimu, dar nebuvo dienos, jog niekas neužsuktų, tačiau tam, kad verslas klestėtų, pardavimai turėtų būti daug didesni.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 per LRT televiziją.