Kalbinti emigrantai pripažino, kad dėl finansų Jungtinę Karalystę iškeistų į Norvegiją, o ieškodami malonesnio oro pagalvotų apie Ispaniją ar Kanarų salas.
Uždarbio rojus – Norvegijoje
Per pastaruosius metus vis daugiau lietuvių nusitaiko į Norvegiją, kuri vilioja dideliu uždarbiu ir geromis socialinėmis garantijomis. Būtent į šią šalį ryžtasi reemigruoti ir dalis lietuvių, jau anksčiau gyvenusių Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje. Uždavus klausimą, į kokią šalį iškeistų Jungtinę Karalystę, daugiausiai (šešiolika) „Tiesos“ skaitytojų atsakė, kad apsvarstytų variantą keltis į Norvegiją, o septyni žmonės apgalvotų grįžimą į gimtinę.
Jau anksčiau „Tiesoje“ buvo lygintos pragyvenimo išlaidos ir pajamos Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijoje. Norvegijoje minimalus valandinis uždarbis kone dvigubai viršija Jungtinės Karalystės vidurkį, tačiau čia kone dvigubai daugiau mokama ir už maistą ar kai kurias pramogas ir paslaugas. Visgi, lietuviai – žmonės taupūs, tad, anot jų, Norvegijoje pasispaudus sutaupyti galima tikrai daugiau nei Jungtinėje Karalystėje, kur kova dėl darbo taip pat tampa ne iš lengvųjų.
Egzotinės kryptys
Skaitytoja Dalia neslėpė rimtai svarstanti galimybę iš Jungtinės Karalystės vykti į Kanadą, garsėjančią tolerancija, nes jai Jungtinėje Karalystėje ateitis tikrai neatrodo šviesi, kadangi anglai ir lieka anglais, savas tarp jų nebūsi, o tai atsiliepia ieškant darbo ir kuriant socialinius ryšius.
Nors dėl griežtų imigracijos apribojimų į Australiją išvyksta nedaug lietuvių, tačiau kartais Jungtinė Karalystė ir tampa tuo laipteliu, kai pasirenkamas tolimasis žemynas ne tik dėl egzotikos, bet ir dėl gerų ekonominių sąlygų.
Vidutiniškai vieno kambario buto nuoma Australijos sostinėje Kanberoje kainuoja apie 1330 svarų sterlingų, minimalus australiškas atlyginimas siekia apie 1730 svarų sterlingų per mėnesį. Tai gerokai didesnės sumos nei Jungtinėje Karalystėje, tad turintys kvalifikuotus darbus lietuviai sąlygomis Australijoje nesiskundžia. Vienintelis minusas – tolimas atstumas nuo Europos, tad įprasti per pirmuosius metus tikrai nėra lengva. Patys britai, gyvenantys Australijoje, pripažįsta, kad kartais ten pradeda pasiilgti, atrodo, įprastų dalykų – „Tesco“ parduotuvių ar NHS sveikatos sistemos.
Po Airijos – sėkmė Anglijoje
„Tiesos“ kalbintas Saulius su šeima iš Lietuvos į Airiją emigravo dar 2002 metais, ieškodamas platesnių verslo galimybių. Vyras iki šiol įsitikinęs, kad norint turėti verslą Lietuvoje reikia turėti labai daug pinigų arba slėpti mokesčius, kad galėtum išsilaikyti.
Atvykęs į Airiją jis pamažu įsuko statybų verslą, ir sekėsi tikrai neblogai, kol atėjo didžioji krizė. Kai klientų užsakymų ženkliai sumažėjo, lietuvis pradėjo savo verslui dairytis dar didesnės erdvės. Iš pradžių atvyko į Jungtinės Karalystės miestą Niukaslą, tačiau čia ilgai neužsibuvo ne tik dėl bjauraus oro, bet ir ne ką geresnės ekonominės situacijos. Galu gale jis su visa šeima atsidūrė Londone, kur verslauja ir gyvena iki šiol.
Vyras pripažįsta, kad atvykimas į Londoną turbūt buvo vienas iš geriausių jo sprendimų. Nors čia buvo sunku įprasti prie greito ritmo, ir adaptacija užtruko apie metus, dabar vyras džiaugiasi, kad šioje šalyje surado tai, ko ieškojo – ypač geras sąlygas verslui ir gerą rinką. Vyras žavisi ir sveikatos apsaugos sistema, nes, pavyzdžiui, Airijoje vizitai pas šeimos gydytoją yra mokami. Londone jis taip pat pastebėjo šaltesnį žmonių bendravimą, kai net kaimynai nesisveikina, tuo tarpu Airiją atsimena kaip daugiau bendraujančių, nors nebūtinai nuoširdžių žmonių kraštą.
Kur migruoja britai?
Per paskutinįjį dvidešimtmetį britų migracijos kryptys pakito nedaug, tačiau tempai šiek tiek sulėtėjo. Už migraciją atsakingos Vidaus reikalų tarnybos duomenimis, 2011 metais D. Britaniją paliko 149 tūkst., piliečių, kurie emigracijoje planuoja praleisti ne mažiau nei metus. Dauguma D. Britanijos emigrantų yra darbingo amžiaus ir dažniausiai vyksta į užsienį jau turėdami darbo pasiūlymus.
Visgi paskutiniaisiais metais britų gimtąją šalį palieka mažiau: didžiausias pikas fiksuotas 2006 metais, kai šalį paliko 207 tūkst. žmonių, o jau 2010 metais šis skaičius susitraukė iki 136 tūkst. Tarp populiariausių krypčių ir toliau išlieka Sidnėjus Australijoje, antrąją ir trečiąją vietas dalijasi Jungtinės Amerikos Valstijos su Ispanija.
Britų emigracijos kryptys per paskutinįjį dešimtmetį kito pagal ekonominę situaciją. Taip pat pastebėta, kad kai nedarbo lygis Jungtinėje Karalystėje išauga, pasiryžtančių ieškoti darbo svetur taip pat sumažėja, nes norint vykti reikia turėti nemažai santaupų.
D. Britanijos vidaus reikalų tarnyba neturi tikslių skaičių, kiek šiuo metu D. Britanijos piliečių gyvena visame pasaulyje, tačiau manoma, kad šis skaičius siekia apie 4,7 mln. žmonių, ir jie išsibarstę daugiau nei šimte pasaulio šalių. Tačiau dauguma britų gyvena 10 pasaulio šalių: Australijoje, JAV, Ispanijoje, Kanadoje, Airijoje, Prancūzijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje, Vokietijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Pragyvenimo lygis
„Tiesa“ palygino kainas keliose populiariose valstybėse, kur mielai traukia tiek Lietuvos, tiek Jungtinės Karalystės migrantai – Airijoje, Kanadoje, Australijoje, Vokietijoje, Ispanijoje. Lyginamos vidutinės namų kainos ir pieno litro kaina svarais sterlingų.
Dviejų kambarių butas Dubline kainuoja nuo 140 tūkst. svarų. Didesnis namas šeimai atsieina nuo 200 tūkst. svarų. Litras pieno – 54 pensai.
Kanada
Trijų miegamųjų namas Vankuveryje kainuoja nuo nuo 500 tūkst. svarų. Litras pieno – 75 pensai.
Australija
Australijos didmiesčiuose namų kainos kandžiojasi. Trijų miegamųjų namas Sidnėjaus priemiestyje kainuoja nuo 650 tūkst. svarų. Litras pieno – nuo 1 svaro.
Vokietija
Butų kainos Vokietijoje prasideda nuo 119 tūkst. svarų, namų – nuo 200 tūkst. svarų. Litras pieno kainuoja apie 51 pensą.
Ispanija
Vidutinio dydžio namas mieste kainuoja nuo 175 tūkst. svarų. Litras pieno – 45 pensai.