Apie puikų ispanišką orą, Almerijos lietuvių kultūrinius, informacinius ir švietėjiškus poreikius, apie Lietuvos politiką emigrantų atžvilgiu, ispanų požiūrį į mūsų tautiečius bei apie asmenines patirtis gyvenant svetimame krašte ir kalbėjomės su R.Gelūniene.
- Pirmiausia papasakokite apie centrą. Kada jis buvo įsteigtas? Kas steigėjai? Kokia paskirtis? Kaip tapote jo vadove?
- Nuo 2004 metų Ispanijoje suaktyvėjo bendruomenės veikla, įvairiuose regionuose pradėjo kurtis naujos - kraštų - bendruomenės. Andalūzijos regione veiklą pradėjo dvi organizacijos - tai asociacija „Europa visiems“ ir „Lietuvių bendruomenė Andalūzijoje“. Šios nedidelės organizacijos patenkino tik mažą dalį regione gyvenančių lietuvių poreikių, nes apėmė tik nedidelę teritoriją - asociacija „Europa visiems“ veikė Roquetas de Mar regione, „Lietuvių bendruomenė Andalūzijoje“ - Campohermose. Likusiame krašte jokia veikla nebuvo vykdoma.
Lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centras įsteigtas 2006 metų vasario mėnesį, nors pirmosios užuomazgos prasidėjo dar 2005 metų rugpjūčio mėnesį, atvykus Tautinių mažumų ir išeivijos (TMID) paskirtai mokytojai Violetai Lopetienei. 2005 metų rudenį V. Lopetienės iniciatyva pradėjo kurtis lituanistinės mokyklėlės tuose regionuose, kuriuose gyveno nemažai lietuvių - Garucha, Majoneras ir kt.
Ji buvo nuostabi mokytoja, tokia, kokios linkėčiau kiekvienam mokiniui - atidi, švelni, kupina nuostabiausių idėjų, sugebanti vaizdžiai apsakyti paprastus dalykus ir kiekvienos jos pamokos vaikai nekantriai laukdavo. Violeta daug laiko skyrė ir lietuviams, gyvenantiems Almerijos krašte, jos iniciatyva Almerijoje buvo įkurta pirmoji biblioteka. Pamažu, kai kurie iniciatyvūs lietuviai, ir besimokančių vaikų tėveliai pradėjo brandinti idėją sukurti stiprią organizaciją, kuri vienytų išsibarsčiusius tautiečius, tenkintų jų kultūrinius poreikius, užpildytų informacijos spragas ir apimtų nemažą teritoriją.
Taip steigiamajame susirinkime 2006-ųjų vasario 19 dieną buvo įkurtas Lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centras (LKŠIC) Almerijoje, kurio Valdybą sudarė 13 narių. Narius stengtasi rinkti iš skirtingų vietovių, kad organizacijos veikla pasiektų kaip galima daugiau lietuvių ir kad kuo daugiau mūsų tautiečių galėtų įsilieti į bendrą veiklą.
2006 metų rugpjūtį pasibaigė kontraktas, kurį V. Lopetienė buvo pasirašiusi su TMID ir ji išvyko į Lietuvą. Valdybos posėdyje LKŠIC pirmininke buvau išrinkta aš.
- Kuo Almerijoje gyvenantiems lietuviams gali būti šis centras naudingas? Gal ir ispanams jis gali kažkuo pasitarnauti?
- Lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centro Almerijoje veikla yra vykdoma trimis kryptimis - kultūrinė veikla, švietimas ir informacijos sklaida. LKŠIC siekia tapti lietuviška salele Andalūzijoje, kad regione gyvenantys lietuviai nesijaustų atskirti nuo Lietuvos, gautų visą informaciją apie gyvenimą gimtinėje, ten vykstančius įvykius, bendrautų tarpusavyje, kad nepamirštų gimtosios kalbos, perduotų ją savo vaikams, skiepytų meilę Lietuvai.
Labai svarbu yra išmokyti taisyklingos rašytinės ir sakytinės kalbos tuos vaikus, kurie gimė ir auga Ispanijoje. Nuo trejų metų pradėję lankyti ispanišką vaikų darželį mažyliai gerai neišmoksta gimtosios kalbos, nesupranta daugelio elementarių žodžių ir sąvokų. Šnekamoji kalba primityvi, skurdi, pripildyta ispaniškų žodžių.
Kitiems, seniau atvykusiems iš Lietuvos, norėtume padėti įtvirtinti įgytas žinias, jas toliau plėsti, puoselėti mokinių gebėjimus ir įgūdžius, lavinti vaizduotę, kūrybiškumą. Lietuvoje nelankę mokyklos, ar lankę tik pradines klases, 9-14 metų vaikai sunkiai skaito ir rašo lietuviškai, nežino lietuvių tautosakos, yra visiškai atitrūkę nuo etninės kultūros.
Centras siekia savo veiklą įtraukti kuo daugiau žmonių, stengiamės juos sudominti, praturtinti jų kultūrinį gyvenimą – per metus rengiame kelis kultūrinius renginius, kviečiame aktorius, muzikantus, rengiame parodas. Tuo pačiu visados norime priminti, kad esame lietuviai, tad ir didelė dalis veiklos yra skirta lietuvybės puoselėjimui.
Be vystomos švietėjiškos ir kultūrinės veiklos, taip pat skiriame didelį dėmesį informacijos teikimui ir platinimui, nes didelė dalis mūsų tautiečių jos stokoja.
Nuo praėjusių metų pradžios centras glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos konsulatu Valensijoje, padeda tautiečiams gauti informaciją iš Lietuvos, teikia informaciją apie galimybes susitvarkyti lietuviškus dokumentus Ispanijoje, drauge su konsulu Saulius Labučiu organizuoja priėmimus Almerijoje.
Centro renginiai sulaukia nemažo susidomėjimo, kaskart vis daugiau žmonių kreipiasi su įvairiais klausimais, besijungiančių į jo veiklą ratas sparčiai plečiasi.
Nuo praėjusių metų drauge su Valensijos pagalbos Rytų Europos šalims asociacija vykdome bendrą kultūrinį projektą – antrus metus kartu rengiame Jaunimo teatro gastroles, pernai ir Valensijoje, ir Almerijoje rengėme parodą, šiemet rudenį organizuojame Sūrio šventę.
Lietuvos ambasada ir konsulatas Valensijoje nuo pat pirmųjų centro įkūrimo dienų visokeriopai remia ir skatina centro veiklą, daug prisideda kuriant ir stiprinant LKŠI centro įvaizdį. Ir ambasadorius Mečys Laurinkus, ir konsulas S. Labutis dažnai dalyvauja centro renginiuose. Kaip gražų pavyzdį galima paminėti drauge su ambasada ir konsulatu Valensijoje surengtą Kovo 11-osios minėjimą. Jame koncertavo „Saulės kliošas“, svečiai buvo vaišinami lietuviškais produktais.
Būtent šiemet nepaprastai išaugo ispanų susidomėjimas centro veikla. Į mūsų renginius jie mielai ateina, apie juos rašo vietinė spauda. Tikimės, kad rudenį rengiama Sūrio šventė sulauks ypatingo dėmesio - tuo pačiu pasitarnaus lietuviškos produkcijos bei Lietuvos vardo populiarinimui.
- Rengiate įvairius renginius. Kokias tendencijas pastebėjote, kas labiausiai vilioja Almerijos lietuvius, į kokius renginius pritraukiate daugiausia žmonių?
- Lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centras Almerijoje organizavo savo pirmąjį renginį - Velykų šventę, kurioje dalyvavo daugiau nei 200 žmonių. Šventės metu veikė trys parodos - margučių, verbų ir rankdarbių. Per tuos beveik trejus jo egzistavimo metus jau turime gana nemenką visokių renginių sarašą. Gražus bendradarbiavimas užsimezgė su Valstyviniu Jaunimo teatru, jau antrus metus jie džiugina mus savo spektakliais. Ir Vilniaus meno galerija – „Mažoji galerija“, kurios parodos sulaukė itin palankaus ispanų įvertinimo.
Stengiamės patenkinti skirtingus poreikius, tad renginiai labai įvairūs. Mokyklėlėse vyksta vaikams skirti renginiai-konkursai – deklamavimo konkursas, talentų šou konkursas, viktorinos. Moksleiviai mielai kuria spektaklėlius skirtus kalendorinėms šventėms.
Suaugusieji taipogi nelieka nuskriausti – spektakliai, parodos, fotografijos konkursai, įvairios šventės – Velykos, Kalėdos, Joninės. Šiais metais netgi surengėme Žvejo šventę – labai visiems patiko, manau, kad dar ne vieną ją surengsime.
Šiemet Almerijoje vyko ypač gražūs ir dideli renginiai, tai jau minėtas Kovo 11-osios minėjimas, žemės ūkio ministrės prof. Kazimiros Prunskienės vizitas ir vakaronė su lietuvių bendruomene, Jaunimo teatro spektaklis „Seniausių profesijų žmonės“, o šiuo metu aktyviai ruošiamasi Europos lituanistinių mokyklų suvažiavimui „Draugystės tiltas“.
- Kiek, jūsų duomenimis, Almerijoje gali būti lietuvių? Kokia veikla jie užsiima?
- Pirmieji lietuviai Ispanijoje apsigyveno maždaug prieš 14–15 metų, palaipsniui leisdami šaknis, gerindami savo buitį, kurdami planus ateičiai. Šiuo metu, manoma, kad Ispanijoje gyvena apie 50 tūkstančių lietuvių. Kai kurie lietuviai pasiliko Ispanijoje, tikėdamiesi geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, kai kurie ketina sukaupti lėšų ir grįžti į Lietuvą.
Mūsų tautiečiai apsigyveno tuose regionuose, kur yra didžiausia darbo pasiūla. Manoma, kad Almerijos provincijoje jų skaičius gali siekti apie 15 tūkstančių.
Nors pirmaisiais gyvenimo Ispanijoje metais mūsų tautiečius domino tik uždarbis, vėliau imta galvoti ir apie kultūrinį gyvenimą, nes palaipsniui į šią šalį persikraustė visos šeimos. Atsirado būtinybė rūpintis savo vaikų ateitimi, gimtosios kalbos ir kultūros išsaugojimu. Daugiausiai Almerijoje gyvena jaunos šeimos, auginančios ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikus, jaunimas. Vaikai lanko ispaniškas mokyklas ir darželius.
Moterys daugiausiai dirba šiltnamiuose, rūšiavimo įmonėse bei aptarnavimo sferoje - viešbučiuose, kavinėse, vyrai - statybose, transporto srityje. Dirbama po 8-9, o kartais 10 ar daugiau valandų per dieną, darbo savaitė tęsiasi 6 dienas.
Kai kurios šeimos kasmet, o dauguma, kas 2-3 metai, atostogauja Lietuvoje. Be jaunimo, yra ir vyresnių žmonių grupė, kurie atvyko pas čia įsikūrusius savo vaikus – tad ir poreikiai yra skirtingi - vienus renginius labiau vertina jaunimas, kitus - vyresnieji.
- Kaip lietuvius vertina ispanai? Gal lietuviai apskritai nepastebimi ir ispanams net neaišku, kur ta Lietuva?
- Ispanija - šalis, kurioje imigrantų labai daug. Palyginus su kitomis bendruomenėmis, mūsų yra palyginti nedaug, tačiau sakyti, kad lietuviai nepastebimi, negalima. Jie vertinami kaip darbštūs, atsakingi ir patikimi darbuotojai. Ispanai domisi mūsų kultūra, mūsų papročiais, tad ne tik mes mokomės iš jų, bet ir jie iš mūsų. Apie Lietuvą žino ne kiekvienas. Tik pastaraisiais metais ispanai pradėjo daugiau keliauti, nors jų maršrutai daugiausia yra į tas šalis, kuriose kalbama ispaniškai, bet jau galima sutikti ir tokių, kurie jau pabuvojo Lietuvoje. Atsiliepimai yra geri, jie tikėjosi rasti mažai išsivysčiusią šalį, ir tai, ką jie pamatė beviešėdami, pranoko jų lūkesčius. Pamažu atsiranda ir norinčių investuoti Lietuvoje.
- Seniau buvo itin populiari nuomonė, kad didžioji dauguma Ispanijos lietuvių yra nusikaltėliai arba mažamoksliai. Kaip į tai reaguodavote? Kiek tame tiesos? Ar situacija keitėsi?
- Anksčiau galbūt kiltų noras protestuoti, tačiau dabar į tai žiūriu su šypsena. Nusikaltėlių yra visur, visose tautose, visose šalyse. Sakyti, kad lietuviai nusikaltėliai - tai reikštų įžeisti tuos žmones, kurie atvyko dirbti čia sąžiningai ir kurie savo darbu, poelgiais nusipelnė pagarbos. O jų yra dauguma. Mažamoksliai – irgi nepaskyčiau, per tuos metus, kai bendrauju su lietuviais sutikau daug išsilavinusių, puikių žmonių, plačių pažiūrų ir iniciatyvių, kupinų geranoriškumo.
Teko sutikti ir kitokių, bet jų skaičius nėra didelis, tad klijuoti etiketes beprasmiška. Manau, kad kitose šalyse – Airijoje, Didžiojoje Britanijoje – irgi tas pats. Galbūt į Ispaniją mažiau važiuoja diplomuotų specialistų, kurie nori dirbti pagal savo specialybę – didžiulis barjeras jiems yra ispanų kalba. Šioje šalyje, nemokant ispanų kalbos, yra sunku įsidarbinti pagal specialybę. Tik labai nedidelė dalis ispanų moka kokią nors užsienio kalbą. Būtent kalba ir nulemia, kokį darbą gali gauti atvykęs į šią šalį.
- Lietuvoje vis kalbama, kad lietuviai ima grįžti į Tėvynę. Kokias tendencijas pastebite jūs, kalbant apie Almerijos lietuvius?
- Jei kalbėsime apie tendencijas, tai galima sakyti, kad lietuviai pamažu grįžta. Jau nuo pernai vasaros lietuviai važiuoja atgal į Lietuvą. Šeimos, pragyvenusios 7 – 8 metus, sukaupusios šiek tiek kapitalo, sieja savo ateitį su Lietuva. Vieni galvoja apie savo vaikų ateitį, kiti nori užsiimti verslu. Dauguma iš jų patenkinti sugrįžę, tačiau yra ir tokių, kurie pabuvę Lietuvoje, vėl keliauja atgal į Ispaniją. Yra ir naujai atvykstančių. Gyvenimas margas.
- Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos politiką emigracijos srityje?
- Tenka daug bendrauti su atvykusiais iš kitų šalių - Pietų Amerikos, Ukrainos, Rumunijos ir t.t. Nei vieni iš jų nesulaukia tiek dėmesio iš savo šalių, kiek lietuviai. Jei pamini, kad Lietuvoje yra Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, kuris rūpinasi lietuviais, išsibarsčiusiais po visą pasaulį, jie būna be galo nustebinti. Mūsų centras jau trečius metus bendradarbiauja su TMID, sulaukiame jų paramos, patarimų. Sulaukiame paramos ir iš Kultūros ministerijos, ir iš Žemės ūkio ministerijos.
- Papasakokite kaip jūsų pačios keliai atvedė į Almeriją?
- Į Ispanijoje atvykome kartu su vyru maždaug prie 9 metus. Tikėjomės pabūti 3 mėnesius, o pasilikome ilgam. Pasirodo, kad pats pastoviausias dalykas yra laikinumas. Jau po metų pasiėmėme vaikus, jie jau baigė mokslus čia, Ispanijoje ir šiuo metu dirba.
Man patinka Ispanijos klimatas - kiekvieną dieną saulė, šalia jūra. Patinka ir žmonės - atviri, nuoširdūs, draugiški. Nepatinka tik keli jų bruožai - vienas jų – žodžio nesilaikymas, susitari, ateini, o tau pasako - rytoj. O kitas - tai vėlavimas - pavėluoti valandą nieko tokio - tai nerašyta taisyklė.
- Ko pati ilgitės iš Lietuvos ir kur matote savo ateitį?
- Įsijungus į visuomeninę veiklą, visąlaik esu lietuvių apsuptyje, tad ir nostalgija nelabai kamuoja. Be to su manim patys artimiausi man žmonės - mano šeima, tad be galo ilgiuosi tik artimųjų, likusių Lietuvoje - mamos, sesės. Ispanijoje sutikau daug puikių žmonių, tiek lietuvių, tiek ispanų. Apie ateitį sunku kalbėti, kad ir kiek bekurtum planų, vistiek kažkas keičiasi. Kol kas ketiname ateitį sieti su Ispanija.