Ponas Rimantas - kaunietis, uždarbiauti į Airiją atvyko prieš šešerius metus, dar prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Nors visiškai nekalbėjo angliškai, už kelių savaičių sėkmingai įsidarbino valytoju Dubline esančiame baldų fabrikėlyje “Opus designs Limited”. Tuomet vyras net nenutuokė, jog būtent šioje darbovietėje prasidės patyčių ir pažeminimo maratonas.
“Aš – nuoširdus, sąžiningas darbininkas. Net ir mano charakteristikoje darbdaviai visuomet įrašydavo tik pačius geriausius atsiliepimus”, - paklaustas, kodėl, jo manymu, patyčių objektu pasirinktas būtent jis, sakė pašnekovas. Anot jo, toje pačioje kompanijoje dirbo dar du lietuviai, tačiau priešingai nei jis, jie gerai kalbėjo angliškai.
“Mano vardas buvo ne Rimantas, ne Rimas, o “f....ing” Rimas. Mane badydavo pirštais, už nugaros rodydavo įvairias kombinacijas. Gyvenau vienas, dirbau vienas, todėl pradėjo vadinti gėjumi, “f...ing imigrant”.
Vietoje labas rytas išgirsdavau “f...k off”. Darbas taip pat būdavo paskiriamas ne pagal mano profilį. Nors buvau valytojas, turėdavau ir baldus surinkinėti, ir net juos išvežioti. Puikiai viską išmaniau, nes panašų darbą dirbau Lietuvoje. Aš visai angliškai nekalbėjau, bet mokėjau darbo kalbą. Man parodydavo brėžinį, aš imdavau ir viską padarydavau”, - apie nežmoniškas darbo sąlygas pasakojo lietuvis ir pridūrė darbo sutarties nė akyse neregėjęs.
2004 - ųjų balandį Rimantas užsiregistravo darbuotojus ginančioje SIPTU organizacijoje. Vyras viską darė apgalvotai ir netgi preciziškai - šios institucijos slenkstį peržengė dar likus mėnesiui iki Lietuvai tampant ES nare.
Pašlijo sveikata
Rimantas - ligotas žmogus. Jam diagnozuotas diabetas bei dar penkios ligos. Nepaisant to, lietuvis sąžiningai eidavo į darbą ir atlikdavo visas jam paskirtas užduotis. Tačiau po kelių baldų fabrikėlyje praleistų metų vyras nejuokais susirūpino savo sveikata.
Teko žiemos atostogas praleisti ligoninėje Lietuvoje, tačiau po kelių savaičių vėl lyg niekur nieko grįžo į darbą. Darbdaviai žinojo apie Rimanto sveikatos problemas, bet vietoje užuojautos, jis sulaukdavo tik komandos “eik dirbti”. Net teiravosi, ar jo ligos neužkrečiamos. 2005 - ųjų birželį, kuomet baldų fabrikėlio darbuotojai būdavo išleidžiami vasaros atostogoms, Rimantui vėl teko vykti į Lietuvą gydytis. Tik šįkart dėl reabilitacijos, jis į darbą grįžo po mėnesio. Vyras teigė apie tai iš anksto pranešęs savo darbdaviams, o šie patikinę, jog tai nesudarys jokių problemų, nes darbo tuo metu buvo nedaug.
Tačiau užuojautos jis nesulaukė ir šikart, tik grįžęs į darbą gavo neeilinę užduotį - nuvalyti penkių metrų aukščio lubas. “Pasakiau, jog neturiu leidimo dirbti aukštyje. Ir apskritai, kaip galėjau atlikti tokį darbą, jei siurblio šlanga yra tik trijų metrų ilgio. Nuo siauručių kopėčių tikrai būčiau nukritęs. Taigi, pasiėmiau kuprinę ir išėjau”, - apie paskutinį lašą kantrybės taurėje pasakojo Rimantas.
Lietuvis prisipažino tuomet nežinojęs, ką daryti. Svarstė, gal grįžti į Lietuvą. Tikėjosi gauti šiek tiek pinigų iš jau buvusių savo darbdavių, tačiau paskutinio atlygio - septyniasdešimties trijų eurų - lėktuvo bilietui nebūtų užtekę.
Tiesos ieškojo kelerius metus
Nors Rimantas priklausė SIPTU, ši organizacija šioje istorijoje nesuvaidino didelio vaidmens. Tad lietuvis tiesos ieškojo vienas. Pirmoji instancija, kur jis kreipėsi 2005 - ųjų rudenį - Darbo apeliacijų teismas (Employment Appeal Tribunal). Į šia instituciją kreipiamasi dėl įvairių darbo tvarkos pažeidimų, netinkamų sąlygų. Netrukus ieškinys dėl devynių pažeidimų, tame tarpe tautinės, rasinės diskriminacijos ir net seksualinio erzinimo paduotas Lygybės valdybai (Equality Authority).
Anot Rimanto, pirmajame teismo posėdyje Darbo apeliaciniame teisme 2006 - ųjų vasarį buvo siekta surasti kompromisą, “sutaikyti” abi šalis. Nors vyras už bylos nutraukimą norėjo gauti penkiolika tūkstančių eurų, jam pasiūlyta perpus mažesnė kompensacija. Ir tik nutraukus abi bylas. Įpusėjus teismo posėdžiui minėta suma sumažėjo iki penkių, vėliau - iki dviejų su puse tūkstančio eurų. Rimantas atsisakė nutraukti bylą ir toliau ieškojo teisybės, tačiau netrukus iš teismo atėjęs atsakymas pribloškė.
Laiške buvo nurodyta, jog vadovaujantis Airijos Respublikos Konstitucija, prieš vieną atsakovą negali būti iškeltos dvi to paties ieškovo bylos tuo pačiu klausimu. Taigi, tyrimas buvo nutrauktas. “Mane oficialiai “išdūrė”. Tačiau tai buvo tylus pripažinimas, jog tai, kas vyko tame fabrike, buvo tiesa”, - toliau pasakojo pašnekovas.
Tuomet lietuvis vylėsi, jog tiesą suras Lygybės valdyboje, bet atsakymų iš šios institucijos buvo galima tikėtis tik už pusantrų metų - tiek čia užtrunka tyrimas. Pasak Rimanto, tai oficialus vilkinimas. Per tą laiką ne kartą kreipėsi norėdamas sužinoti, kaip tyrimas sekasi, tačiau jokio konkretaus atsakymo negavo - tik kelis sakinius su skliausteliuose nurodytais straipsnių numeriais.
Po pusantrų metų pagaliau įvyko antrasis teismo posėdis. Teismas paskelbė nuosprendį, jog Rimantas darbe ištiesų patyrė stresą, už tai kompanija privalėjo jam sumokėti kompensaciją. Kitų pažeidimų, neva dėl įrodymų stokos, teismas nepripažino.
Vyras sakė esąs nepatenkintas tokiu sprendimu. Kompensacijos sumos pašnekovas nepanoro įvardinti, nes, anot jo, ne piniguose esmė. Galima sakyti, jog pinigų lietuvis apskritai negavo, nes ne vieną tūkstantį jam atsiėjo teismo išlaidos. Ką jau kalbėti apie tai, jog į kompanijai priteistus pinigus buvo įskaičiuota ir jam teisėtai priklausiusi išeitinė išmoka, kurios jis negavo, kai buvo atleistas iš darbo.
Rimantas pasakojo po teismo nuospendžio vis tiek nenuleidęs rankų. Jis konsultavosi su advokatais, pagalbos ieškojo ir Airijos lietuvių bendruomenėje. Teisybės Rimantas nusprendė ieškoti Darbo teisme (Labour Court). Gavo užpildyti formą, bet viskas tuo ir baigėsi. Apsilankęs vienoje advokatų kontoroje išgirdo atsakymą, jog jie negali ginti jo byloje dėl diskriminacijos, nes tai būtų tas pats, kas “eiti” prieš Airijos Vyriausybę. Jau nekalbant apie tai, kad toks tyrimas užtruktų kelis metus.
Dar ne pabaiga...
Rimantas įsitikinęs, jog reikia save apginti. Pernai vyriškis kreipėsi į Asmeninių Sužeidimų Įvertinimo Tarybą (Personal Injuries Assessment Board - PIAB). Jei ši institucija pripažins, jog nežmoniškos darbo sąlygos turėjo įtakos lietuvio sveikatos būklei, jis gaus kompensaciją, lygią trijų metų baziniam atlyginimui. Sprendimas turėtų būti priimtas jau šią vasarą.
“Aš nenoriu girtis. Norėjau tik išsilieti, išsipasakoti”, - sakė Rimantas. Per beveik trejus teismų maratono metus vyras sukaupė nemažai literatūros apie streso darbe įtaką žmogui ir prašė būtinai straipsnyje paminėti, kokie veiksniai sukelia stresą darbe, kad žmonės žinotų, kokių pasekmių jie gali tureti. Taigi, tesime jam duotą pažadą...
Veiksniai, susiję su darbo užduotimis. Tai veiksniai, kurie trukdo atlikti užduotis, kaip kad pernelyg trumpas terminas darbams atlikti, pernelyg įvairios arba per daug užduočių, užduočių atlikimo metu kylantis pavojus gyvybei, netgi darbo vieta, jei joje nuolat iškyla trukdžių darbui.
Veiksniai, susiję su darbuotojo vaidmeniu. Pvz., asmens pareigos organizacijoje arba pavaldumo struktūra nėra aiški, asmuo gauna skirtingus nurodymus iš dviejų viršininkų ir turi nuspręsti, kurį vykdyti. Čia gali atsidurti ir konfliktinės situacijos, susijusios su ribų tarp žmonių nustatymu ir išlaikymu, atsakomybė už kitus darbuotojus ir net pokyčiai karjeroje (tiek per greitas paaukštinimas, siejamas su išaugančia atsakomybe, tiek pernelyg lėti karjeros pokyčiai, siejami su nepatenkinamomis ambicijomis).
Bendravimo veiksniai. Stresas darbe gali kilti ir dėl prastų ar menkų santykių su viršininku, pavaldiniais ar bendradarbiais. Esant geriems santykiams, darbuotojas gali gauti socialinę paramą iš bendradarbių, t.y. žmonių, geriausiai žinančių problemas, kylančias tiek pačioje įmonėje, tiek atliekant konkrečius darbus. Erzinantis bendradarbių elgesys, akivaizdus trukdymas dirbti, konkurencija, nuolatiniai skundai ilgainiui gali erzinti ir tapti streso šaltiniu.
Organizacijos struktūra ir mikroklimatas. Įmonės struktūra pati savaime taip pat gali sudaryti tam tikrus apribojimus, kaip pvz., darbuotojas negali atlikti vienų ar kitų darbų dėl darbams skirto biudžeto ribotumo ir pan. Įmonėse, kuriose visi veiksmai griežtai reglamentuoti, nėra galimybės dalyvauti sprendimų priėmime ar kaip nors jiems daryti įtaką, darbuotojai labiau linkę išgyventi įtampą ir stresą. Mikroklimatas organizacijoje labai priklauso nuo įmonės vadovo. Kai kurie vadovai linkę sukurti kultūrą, paremtą įtampa, baime ir nerimu. Jie kuria įtampą reikalaudami darbus atlikti per neįtikėtinai trumpą laiką, sukurdami ypač griežtą kontrolę, reguliariai atleisdami iš darbo darbuotojus, kurie “neatitiko reikalavimų”.