Tėvai prieš vaikus
VŠĮ „Paramos vaikams centras“ jau pusmetį vykdo socialinę kampaniją „Pamatyk. Išgirsk. Pasakyk“, kuria siekiama atkreipti dėmesį į tėvų maskuojamą smurtą prieš vaikus. „Kad ir kiek kalbama apie smurtą prieš vaikus, problema Lietuvoje nemažėja. Šia kampanija mes norime paskatinti visus piliečius nelikti abejingais ir padėti šalia esantiems vaikams, o įvairias institucijas bei bendruomenes kviečiame imtis naujų iniciatyvų, kurios padėtų spręsti smurto šeimose problemą“, – apie kampanijos siekius kalba VŠĮ „Paramos vaikams centro“ direktorė, psichologė Aušra Kurienė.
Smurto mastai, deja, auga. Keturi iš penkių pabėgusių iš namų paauglių, pabėga dėl smurto, patiriamo namuose. „Mūsų pastebėjimais, visuomenė žino apie smurtą, tačiau neskuba jo atsisakyti, – sako A. Kurienė. – Daugiau nei pusė žmonių mano, kad tai nėra gerai, tačiau kartais, anot jų, įkrėsti vaikui reikia.“
Kad ir kaip atrodytų keista, tačiau vaikai dažniausiai patiria artimų, jiems gerai pažįstamų žmonių fizinį ar seksualinį smurtą. „Susidūrus su tokiais atvejais, svarbu suprasti, kad pagalbos reikia ne tik vaikui, bet ir jo tėvams. Tokiu atveju nukenčia visa šeima. Vaikas tik tampa visų nelaimių objektu, kai tėvai nemoka kitaip spręsti iškilusių sunkumų. Vėliau pagalbos negavęs vaikas užaugs ir darys tą patį. O juk sveiką, laimingą žmogų užauginti galima tik be smurto“, – teigia A. Kurienė.
Žalojantis elgesys
Yra skiriamos keturios vaiką žalojančio elgesio rūšys – tai fizinis smurtas, emocinis psichinis žalojimas, seksualinis smurtas arba išnaudojimas, nepriežiūra ir apleistumas, netenkinimas esminių tiek fizinių tiek emocinių vaiko poreikių.
„Vaikas gali patirti vieną kurią nors iš šių smurto formų arba kelių kombinaciją, – aiškina A. Kurienė. – Daugumos prievartą išgyvenusių vaikų patirtyje smurtas yra susiliejęs, fizinę skriaudą lydi emocinė, seksualinę traumą – fizinė.“
Anot pašnekovės, suprasti kodėl suaugęs žmogus, dažnai pats artimiausias, smurtauja prieš mažą vaiką yra nepaprastai sudėtinga. „Šiandien yra tik visiškai aišku, kad nėra vienos tokio suaugusių elgesio priežasties. Taip pat aišku, kad prievarta prieš vaikus nepriklauso nuo socioekonominės šeimos padėties, rasės ar religijos, – sako A. Kurienė. – Smurtaujantys giminaičiai (tėvai, seneliai, broliai, dėdės ir tetos) ir ne giminaičiai (auklės, treneriai, kaimynai) gyvena miestuose ir kaimuose, gali būti vyrai ir moterys, išsilavinę ir ne, yra įvairaus amžiaus ir socialinės padėties.“
Nepriklausomai nuo smurto rūšies, jis visada žaloja vaiką. Tiesa, patys vaikai retai pasakoja apie patirtą skriaudą, jie dažnai net nežino ir nesupranta, kad toks suaugusių elgesys yra netinkamas, jaučiasi kalti patys. Todėl labai svarbu žinoti, kaip atpažinti prievartą patyrusius vaikus ir mokėti suteikti pagalbą.
„Tokie akivaizdūs fiziniai požymiai, kaip mėlynės, nudegimo žymės, patinimai, pabrinkimai gumbai, nubrozdinimai, nutrynimai, žaizdos, įdrėskimai ir kiti odos sužeidimai, lūžiai, įvairaus laipsnio užgijimo žaizdos, turėtų sukelti susirūpinimą ir poreikį išsiaiškinti, kas atsitiko, – pataria A. Kurienė. – Svarbu suvokti, ar pateiktas vaiko paaiškinimas atitinka sužalojimų turinį, kitaip sakant, ar pasakojimas yra tikėtinas ir atspindi realius įvykius. Šie ženklai gali būti fizinės prievartos požymiai.“
Išnaudojami seksualiai
„Vaikų seksualinis išnaudojimas – tai ir išprievartavimas arba mėginimas išprievartauti, ir seksualinis tvirkinimas, ir vaiko panaudojimas pornografijai, ir atviras kalbėjimas apie seksą, norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo susidomėjimą, ir leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus arba pornografinius žurnalus“, – aiškina A. Kurienė.
Pašnekovės nuomone, žinia apie vaiko seksualinį tvirkinimą ar išprievartavimą gąsdina. Pirma suaugusiojo reakcija yra neigimas – „to negali būti“. Deja, faktai rodo, kad seksualinio tvirkinimo atvejų taip pat pasitaiko visų visuomenės sluoksnių šeimose, dauguma tvirkintojų yra vaikui gerai pažįstami žmonės, giminaičiai.
„Seksualiai išnaudojami vaikai, net ir patys mažiausi, tikrai nesuprantantys to, kas iš tikrųjų vyksta, labai gėdijasi papasakoti apie šiuos įvykius, – įsitikinusi A. Kurienė. – Jie išgyvena baimę, nerimą, izoliaciją, jaučiasi kitokie, yra itin jautrūs. Jos pasekmės gali būti matomos „kūno elgesyje“. Vieni vaikai pradeda itin saugoti savo kūną ir vengti bet kokio kontakto, kiti, atvirkščiai, atvirai demonstruoja savo kūną kiekvienam, negali suvokti socialiai priimtų fizinio artumo normų. Suaugusieji turėtų atkreipti dėmesį į šiuos pavojaus signalus ir siekti profesionalios pagalbos.
Emocinė prievarta
Emocinė prievarta – tai ir veiksmai, nukreipti prieš vaiką, pavyzdžiui, žodinės agresijos atakos, ir neveikimas, pavyzdžiui, vaiko emocinis atstūmimas, užuojautos ir palaikymo nebuvimas. „Kaltinimas, žeminimas, atstūmimas, ignoravimas, nuolatinis neigiamas lyginimas su broliais ar seserimis, nuolatinė rūpesčio vaiko gerove stoka, gąsdinimas, įtraukimas į asocialią veiklą, kankinančios bausmės (pavyzdžiui, užrakinimas tamsiose patalpose) – tai suaugusių žmonių elgesys, kuris gali sukelti žymius vaiko elgesio ir emocijų sutrikimus, – aiškina A. Kurienė. – Tik pagalvokime, kas atsitinka, kai skubantis ar pavargęs suaugusysis rikteli: „Tu – niekam tikęs tinginys, eik ir užsiimk kuo nors“ arba „Man bjaurus tavo zyzimas, užsičiaupk.“
Pasak pašnekovės, jeigu tokius žodžius taria vaikui svarbus suaugęs žmogus, kuriuo jis pasitiki – tėtis, mama, mylima auklėtoja, močiutė, dėdė, – tai žeidžia skaudžiau už fizinius kirčius. „Pasikartojančios traumos – neprognozuojami pykčio protrūkiai, nuolatiniai nuotaikų svyravimai, emocinis šaltumas ir vaiko emocinių poreikių ignoravimas, gąsdinimas – sudarko vaiko matomą savo vaizdą ir palieka emocinę negalią visam gyvenimui“, – sako A. Kurienė.
Be to, emocinė prievarta yra sunkiausiai nustatoma.
Pasak pašnekovės, svarbiausia laiku pastebėti smurtą ir apie tai pranešti. Tai padarę, išgelbėsite vaiką.
Daugiau informacijos galite rasti interneto svetainėse www.pvc.lt ir www.vaikystebesmurto.lt. bei telefonu (8 5) 271 59 80, 8 611 43 567.