Apie tai, kodėl nacionalinis istorikų renginys vyko Šiauliuose, kokia jo reikšmė ir kaip reikėtų vertinti istorijos mokslą šių dienų politikos kontekste plačiau sutiko papasakoti Šiaulių universiteto profesorė Regina Rita Trimonienė.
Kuo šis renginys išskirtinis ir kodėl vyko būtent Šiaulių universitete?
Daugelyje šalių tokie kongresai turi seną ir garbingą tradiciją. Jų tikslas yra sutelkti šalies istorikų ir istorijos mokytojų bendruomenę, apmąstyti besiklostančią mokslo situaciją, numatyti jos perspektyvas, svarstyti naujausias metodologines problemas.
Pirmasis istorikų suvažiavimas įvyko 2005 m. Vilniaus universitete. Antrasis – 2009 m. organizuotas Klaipėdos universitete. Būtent tada nuspręsta trečiąjį rengti Šiauliuose. Pirmieji du sulaukė gausaus dalyvių skaičiaus ir atgarsio istorikų bei istorijos mokytojų bendruomenėje, o taip pat studentijos tarpe bei visuomenėje. Kai kurie skaityti pranešimai, diskusijos buvo spausdinti tiek mokslinėje spaudoje, tiek mokslą populiarinančiuose leidiniuose.
Ypač aktualu tai, kad suvažiavimų metu vyksta komunikavimas istorikų bendrijos viduje, taip pat siekiama mažinti „prarają“ tarp akademinio istorijos tyrimų supratimo ir visuomenės „istoriškumo“.
Kokia istorijos mokslo regionuose kokybė?
Tai, kad suvažiavimas rengiamas Šiaulių universitete, rodo, kad Lietuvos istorikų bendruomenė pripažįsta ir vertina Šiaulių istorikus, jų mokslinę ir šviečiamąją veiklą, studijų programas. Be to, įspūdį daro ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus veikla, puoselėjant ir populiarinant istorinį paveldą.
Tokie renginiai primena, kad istorijos mokslas gyvuoja ne tik Vilniuje. Stiprūs istorijos specialistai dirba Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune. Jų organizacija „provincijoje“ skatina domėtis istorija, išgirsti naujausiais tyrimais paremtų pranešimų įvairių Lietuvos regionų žmones.
Be to, ŠU istorikai turi užmezgę ryšius, iš esmės, su visomis Lietuvos mokslo institucijomis, kuriose dirba istorikai, kviečia dėstytojus iš kitų Lietuvos bei užsienio universitetų, patys dėsto juose.
Kokie iššūkiai istorijai ir istorikams šių dienų Lietuvoje?
Istorija – toks mokslas, kuris niekada negali būti uždaras. Kaip visi lietuviai yra krepšinio specialistai, taip ir – istorikai. Nors iš pirmo žvilgsnio susidomėjimas istorija nuslūgęs, lyginant su Sąjūdžio ir pirmaisiais Lietuvos valstybės atkūrimo metais, tačiau kol kas nė viena visuomenė negali gyventi be žinių apie savo praeitį.
Istorinė savimonė egzistavo ir egzistuos, tiesa, ją formuoja ne tik profesionalūs istorikai, bet ir spauda, televizija, internetas ir kt., kur istorikai reikalingi kaip ekspertai. Kita vertus, šiandien istorikai turi neužsisklęsti vien tik mokslinėje veikloje, o populiarinti savo tyrimus, rašyti „suprantama“ kalba. Tai aktualu, matyt, visiems mokslams.
Ar istorikai turėtų visuomenei, politikams plačiau aiškinti svarbius šio mokslo akcentus?
Politikai visais laikais (nuo antikos) bandė pasinaudoti istorija. Tai nėra blogai, greičiau atvirkščiai, nes istorikų konsultacijos dažnai itin praverčia, kol istorija specialiai neiškraipoma, nenaudojama savanaudiškiems ar ideologiškai nukreiptiems bloga linkme (pvz., sovietinė ar nacionalsocialistinė ideologija) tikslams. Ypač tai pasakytina apie politinę istoriją. Šis suvažiavimas taip pat nagrinėja šią problematiką.
Kaip vertinti kai kurių valstybių bandymus savintis mūsų šalies istoriją?
Kalbant apie šalių bandymą savintis Lietuvos istoriją, greičiausiai turima omenyje Baltarusiją. Kaip tik šiuo metu žiniasklaidoje užvirė diskusija apie tai. Tiesa, ši tema nėra nauja, istorikų bendruomenė apie tai kalba jau antrą dešimtmetį (tik žiniasklaida nelabai girdėjo, nes nesudomino sensacija). Visų pirma, reikia prisiminti, kad LDK yra ne tik mūsų, bet ir jų – dabartinės Baltarusijos, Ukrainos istorijos etapas. Kita vertus, dalis baltarusių serga „vaikiška nacionalizmo liga“, kuri, deja, užsitęsė, tapo chroniška, nes ji virto politiniu režimo ginklu.
Baltarusių požiūris, kieno valstybė LDK buvo, kieno paveldas ir kas yra „lietuviai“ gimė, dr. Artūro Dubonio tyrimų duomenimis, dar XX a. 4 deš. ir buvo įtakotas KGB. Dabar ši korta vėl paranki. Istorikai apie tai rašė ir rašo, diskutuoja tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu lygiu. Tik žiniasklaida kartais girdi, o kartais – ne.
Humanitariniai mokslai šiais laikais. Ar jie vis dar reikalingi?
Libertizmo, vartotojiškų vertybių persmelktoje visuomenėje humanistika, mano manymu, labai reikalinga. Kitaip visuomenė išsigims. Jau dabar susiduriame su aibe dehumanizacijos problemų.
Vakarų Europa pamažu atsigręžia į humanitarinius mokslus, o Lietuvoje, kaip visada, viskas vėluoja, todėl vis dar vyksta jų išstūmimas.
Ne tik skudurais, kompiuteriais, varžtais ... žmogus gyvena, jis turi ir sielą (galima suprasti religine, filosofine ir kt. prasmėmis). O sielai reikia daugiau – geros muzikos, literatūros, filosofijos, istorijos, menų.