Į mokyklos suolą
Lietuvoje pirmą kartą buvo surengtas dailyraščio konkursas „Rašom! 2011“. Organizatoriai užsibrėžė tikslą atgaivinti gražios, estetiškos ir taisyklingos rašysenos įgūdžius bei išrinkti dailiausiai rašančius šalies gyventojus. Kitaip šį konkursą galėtume pavadinti galimybe sugrįžti į pradinės mokyklos suolą.
Organizatorių teigimu, renginys sulaukė labai daug dėmesio, tad tikėtina, kad dailyraščio konkursas „Rašom!“ bus organizuojamas kasmet. Vis dėlto kaip kilo šio konkurso idėja?
Konkurso organizatorius, „Biuro pasaulio“ generalinis direktorius Artūras Tuminas prisimena, kad idėja apie dailiausio rašto konkursą kilo tuomet, kai atsivertęs mokykloje besimokančio sūnaus Luko sąsiuvinį negalėjo įskaityti, kas ten parašyta: „Tai paskatino susimąstyti, kad dailiai rašyti mokykloje mokomės tik pradinėse klasėse, paskui plunksnakotį dažniausiai pakeičia tušinukas, o dar vėliau – kompiuterio klaviatūra.“
Konkurso organizatoriai sulaukė 10 369 darbų. Daugiausia ištraukų dailyraščiu parašė 3–6 klasių moksleiviai – 4 452 darbai. Vyresnių klasių moksleiviai ir studentai parašė 3 366 darbus, suaugusieji – 2 551. Darbai į komisijos rankas keliavo ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio – Airijos ir Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos. Beje, sulaukta daugiau nei 100 laiškų, kuriuose buvo dėkojama už iniciatyvą puoselėti ranka rašyto teksto ir dailyraščio tradicijas.
Pirmojo etapo darbų skaičiavimas ir rūšiavimas vyko vasario 21 d. Ši data pasirinkta neatsitiktinai – vasario 21-oji yra Tarptautinė gimtosios kalbos diena.
Be amžiaus cenzo
„Rašom! 2011“ dalyvauja ir pradinių klasių moksleiviai, ir garbaus amžiaus senjorai. Mes nutarėme pasiteirauti konkurso dalyvių, kas juos paskatino prisiminti dailyraščio pamokas ir sudalyvauti konkurse.
83-ejų Marija Sokolnikova iš Panevėžio konkurse dalyvauja ne viena – drauge pasivadino Panevėžio 5-ojoje vidurinėje mokykloje socialine pedagoge dirbančią anūkę Jeleną Užalinskienę. Jelena pasakoja, kad visada grožėjosi močiutės rašysena ir vaikystėje net mėgindavo ją kopijuoti.
„Močiutė labai apsidžiaugė, kad galės dalyvauti konkurse. Užsikrėtusi jos entuziazmu, nusprendžiau ir aš išmėginti jėgas. Pastebėjau, kad ir aplinkiniai aktyviai domisi konkursu“, – pasakoja J. Užalinskienė.
Konkurso finale, vyksiančiame kovo 9 d., bus išrinkti I, II ir III vietų laimėtojai, apdovanoti originaliausių darbų autoriai. Nors komisija dar nepriėmė verdikto, į originaliausio darbo titulą pretenduoja ant Lietuvos žemėlapio parašytas tekstas ir abiem rankomis rašytas dailyraštis. Dailų veidrodinį raštą ir kaire, ir dešine ranka įvaldžiusi Didžiasalio seniūnijoje gyvenanti Valentina Sinkevič varžosi suaugusiųjų grupėje. Dar vienas itin originalus tekstas – parašytas atvirkščiai. Jį atsiuntė Vilniaus licėjaus abiturientė Agnė Misiūtė.
Pasak moksleivės, rašyti atvirkščiai ji įgudo dar vaikystėje. „Žaviuosi Leonardu da Vinčiu, o dauguma jo užrašų buvo parašyti atvirkščiai. Žinoma, reikėjo pasipraktikuoti, kad ir man pavyktų dailiai užrašyti tekstą veidrodiniu būdu, tačiau veidrodžio nenaudojau“, – prisipažįsta 18-metė moksleivė.
Darbų gausa ir originalumu išsiskyrė sostinės Gabijos gimnazijos mokinių darbai – 48 darbai parašyti ant specialiai dailyraščiui sukurtų blankų. Originaliausiu gali būti pripažintas ir dar vienas darbas, parašytas veidrodiniu principu dešine ir kaire ranka. Jo autorė Nijolė Varnelienė gyvena Plungės rajone.
Tik ranka
Dailyraštis, arba kaligrafija (gr. kalos „gražus“ + grapho „rašau“), – gražaus, aiškaus ir taisyklingo rašymo menas. Kaligrafija tekstui suteikia harmonijos ir estetikos pojūtį. Tačiau, pasak kaligrafų, tik gražiai parašytas tekstas nėra įdomus. Dailyraštis nėra ypatingas, jei tekste neįžvelgiama kompozicija, idėja, emocija ar jausmas.
Šiandien kaligrafija naudojama rašant kvietimus į vestuves, krikštynas ar kitus renginius, religinėje kultūroje, įvairiuose sertifikatuose, originaliuose ranka rašomuose laiškuose. Pavyzdžiui, Vokietijos senoji akademikų karta laiškus iki šiol rašo daugiausia ranka.
Beje, yra sričių, kur rašyti ranka yra gero tono ženklas, o spausdintas tekstas gali būti priimtas kaip nepakankamas dėmesys adresatui. „Kai rašote kvietimą, būtų gražu, kad bent pasirašytumėte ranka, – pataria įvaizdžio konsultantė-trenerė, knygos „Dalykinės išvaizdos vadovas“ autorė Alvyda Jasilionytė. – Sveikinimai, kuriuos gauni be jokio parašo, – šalti. Jei siunčiate tik dėl pareigos, geriau nesiųskite visai. O štai asmeniška ir šilta, kai gauni ranka parašytą visą sveikinimą atviruke.“
Kalbant apie kalėdinius atvirukus dera pabrėžti, jog tai kartu ir atvirukas, ir padėka, kad bendravote, bendradarbiavote visus metus, tad tikrai verta skirti laiko bent pasirašymui. Žinoma, jei turite šimtus klientų, pakaks ir elektroninio parašo.
„Ranka turėtų būti rašomos ir padėkos kortelės, – akcentuoja A. Jasilionytė. – Beje, padėkos, arba „Ačiū“, kortelių aš nerandu mūsų parduodamų atvirukų skyriuose. Galbūt mes neįpratę dėkoti?“
„Ačiū“ kortelę, pasak pašnekovės, siunčiame dėkodami už renginį ar pietus. Ji siunčiama po renginio per 1–2 dienas. Padėka turi būti trumpa, maloni ir tiksli.
„Jei buvo kviečiama telefonu, tuomet ir padėkoti užtenka telefono skambučiu, – sako ekspertė. – Vis dėlto padėkos kortelė – gražus gestas.“
Padėkos kortelė siunčiama ir tada, kai kas nors padarė dėl jūsų ką nors daugiau, nei tikėjotės.
Ranka būtina pasirašyti sutartis ir daugybę kitų dokumentų. „Ranka pasirašyti reikėtų ir įprastą spausdintą laišką – elektroniniam pakaks elektroninio parašo, – dėsto pašnekovė. – Šiandien labai retai gauname laišką, rašytą ranka. Tačiau kai gauni, jį vertini kur kas labiau, nes supranti, jog tas žmogus skyrė savo brangaus laiko. Tad kodėl nepradžiuginus žmogaus, apie kurį galvojate?“
A. Jasilionytė pabrėžia, kad senaisiais laikais mokėti gražiai rašyti buvo gero tono ženklas. Tik nedaugelis galėjo leisti sau tokią prabangą – būti raštingas.
B.
„Šiais laikais dauguma žmonių pradėjo nebegerbti savo kultūros, identiteto, – apgailestauja pašnekovė. – Graži, be keiksmažodžių ir svetimybių kalba mus puošia, kaip ir gebėjimas rašyti be klaidų. Mokytis dailyraščio ar bent išmokti gražiai rašyti reikia pastangų, tačiau išsilavinusiam žmogui tai būtina.“
Dailumo priemonės
Nuo ko priklauso rašto dailumas? Yra žinoma, kad dailus raštas priklauso ne tik nuo rašančiojo charakterio, emocinės būklės ar tikslo, bet ir nuo rašomosios priemonės. Pasak grafologijos specialistų, tinkamiausia priemonė dailyraščiui yra automatinis plunksnakotis, vadinamas tiesiog parkeriu. Todėl ir minėto dailyraščio konkurso sąlygose yra nurodyta, kad darbai turi būti parašyti automatiniu plunksnakočiu.
A. Tuminas priminė, kad automatiniai plunksnakočiai parkeriais vadinami ne šiaip sau. Tai susiję su bendrovės „The Parker Pen“ įkūrėjo Džordžo Parkerio pavarde ir istorija.
D. Parkeris buvo paprastas studentas, laisvalaikiu prekiavęs rašaliniais plunksnakočiais. Daugiausia jų jis parduodavo savo studijų draugams. Kadangi ši priemonė nebuvo kokybiška – dažnai gesdavo, iš jos bėgdavo rašalas, – D. Parkeriui tekdavo klausytis priekaištų dėl parduotos prekės kokybės. Būtent tai jį paskatino sukurti patvaresnę, kokybiškesnę rašymo priemonę. D. Parkeriui pavyko sukurti ir prekių ženklą, kuris šiandien laikomas prestižo ir aukštos kokybės simboliu visame pasaulyje.
Geras rašiklis – ne tik patogi ir dažnai naudojama priemonė, bet ir išsilavinusio žmogaus požymis.
Beje, kaip teigia A. Jasilionytė, jis nebūtinai turi būti brangus ar prabangus. „Jei pasakysime „brangus“, tarsi įpareigosime įsigyti brangų rašiklį, – sako pašnekovė. – Visgi jei galvojate apie dalykinę karjerą, į rašiklį verta investuoti. O jei tam dar nėra lėšų, įsigykite elegantišką, solidų rašiklį be jokių reklaminių užrašų. Kai pasirašai geru rašikliu, tarsi junti savo parašo svorį ir malonumą rašyti.“
Vyrams rašiklį rekomenduojama nešioti vidinėje švarko kišenėje. Kas nešioja rankinę – rankinėje.
Istorinės rašto ištakos
Istorikų teigimu, kalba yra pagrindinė žmonių bendravimo priemonė, be kurios negalėtų egzistuoti visuomenė. Tačiau kultūros ir pažangos laidu yra laikomas raštas. Tai priemonė, kuria iš kartos į kartą perduodama informacija bei sukaupta patirtis. Raštas – tai visuomenės, jos kultūros vystymosi variklis. Taigi nuo ko šis augimas prasidėjo? Kada gimė raštas?
Mokslininkai neabejoja, kad rašto atsiradimas yra susijęs su pirmaisiais žmonių bandymais piešti ant uolų. Daugiausia piešinių archeologai rado Afrikoje ir Pietų Amerikoje, tačiau dauguma jų iki šiol nėra datuoti. Piešinių tikslas buvo įvairus. Kai kurie iš jų žymėjo daiktinę priklausomybę, religinius simbolius, kiti turėjo tik estetinę reikšmę.
Pasak mokslininkų, seniausias užrašas pasaulyje priklauso šumerams. Ši tauta pirmoji sukūrė rašto pradininke laikomą piktogramų (vienas ženklas – vienas žodis) sistemą ir išbraižė ją ant molinių lentelių. Archeologų teigimu, apie 3200 m. pr. Kr. ši sistema išsivystė į dantiraštį. Šis raštas metaliniu strypu buvo brėžiamas suskystintame molyje.
Istorikai mano, kad apie XI a. pr. Kr. alfabetinę rašto sistemą, arba abėcėlę, pirmieji sukūrė finikiečiai. 1905 m. Sinajaus pusiasalyje tarp Afrikos ir Azijos žemynų buvo rasti keli kalbos paminklai. Raštas priminė egiptiečių hieroglifus, tačiau turėjo tam tikrų skiriamųjų ženklų. Vėliau mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad finikiečių abėcėlė yra kilusi iš Egipto rašmenų sistemos. Teigiama, kad į šį alfabetą nebuvo įtrauktos balsės.
Apie VIII a. pr. Kr. pirmieji iš europiečių šią abėcėlę perėmė graikai. Jie į alfabetą įtraukė balses ir išbraukė kelias priebalses. Apie tai byloja ir senieji graikų padavimai. Iš graikų tautos abėcėlę perėmė ir modifikavo ankstyvąją Romą valdę etruskai. Dar vėliau raštas buvo perimtas ir dar šiek tiek pakeistas senovės romėnų, rašiusių lotynų kalba. Laikui bėgant fonetinis raštas įsiviešpatavo Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Taigi nors lotyniškas ir arabiškas raštai šiuo metu yra visiškai nepanašūs, jie yra kilę iš finikiečių alfabeto.
Pasakoja apie žmogų
Rašysenos analizė, arba grafologija, – tai mokslas, tyrinėjantis žmogaus rašymo įgūdžius. Grafologai nagrinėja raidžių pasvirimą, jų dydį, tarpelių tarp žodžių ar raidžių dydį, rašto tolygumą ir t. t. Gal skamba keistai, bet patyręs grafologas iš žmogaus rašysenos gali gauti labai daug informacijos.
Grafologai teigia, kad, išnagrinėję rašyseną, jie gali sužinoti apie žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą, intelektą, užslėptus talentus, moralės nuostatas, praeities patyrimus bei polinkius – ir tai tik kelios charakteristikos, kurias, remiantis grafologija, galima sužinoti apie rašto savininką.
Nustatyta, kad norint atskleisti tam tikras žmogaus savybes reikia remtis maždaug 400 rašysenos ypatumų. Grafologų teigimu, pavyzdžiui, iš asmens rašysenos lengvai galima nustatyti jo lytį. Vyriškai rašysenai būdingos tiesios linijos ir nežymiai pakrypusios raidės, moterų rašytos raidės dažniausiai būna užraitytos ir sujungtos švelnia linija.
Keliami pavojai
Nuomonės apie dailyraščio ir raštingumo lygį Lietuvoje šiais technologijų laikais paklausėme Lietuvių kalbos instituto direktorės pavaduotojos Grasildos Blažienės. Pasak jos, XXI a. jaunimą galima vadinti nykščio karta, nes jos atstovai SMS žinutes mobiliaisiais telefonais yra įgudę siųsti tokiu greičiu, kad prastesnio modelio telefonai pradeda strigti. Teigiama, kad šiuolaikinių paauglių nykščiai evoliucionuoja – didėja, o piršto pagalvėlė platėja.
„Be abejo, besaikis mobiliųjų telefonų, taip pat ir kompiuterių naudojimas naikina dailios rašysenos įgūdžius, kuriuos esame skatinami įgyti mokyklos suole. Gražiai ir taisyklingai rašyti tiesiog pamirštama. Beje, technologijos neigiamai veikia ir visuotinį raštingumą. Tarkim, rašydami SMS žinutes, žmonės yra linkę trumpinti žodžius. Priežastys – nekantrumas, noras kuo greičiau išsiųsti pranešimą, be to, žodžių trumpinimą lemia mobiliųjų operatorių ribojimas, kiek ženklų galima siųsti viena žinute. O dėl rašymo greičio siekio vengiama lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais, t. y. su varnelėmis, brūkšneliais. Tad ką jau kalbėti apie skyrybą – jos visiškai atsisakoma. Dėl tokių priežasčių laikui bėgant užsimiršta ir lietuvių kalbos gramatika, ir kalbos kultūra apskritai. Deja, lietuviškų raidžių nerašome ir elektroniniuose laiškuose ar socialinių tinklų pokalbiuose“, – apgailestauja G. Blažienė.