Prieš vestuves prisiekinėjo, kad mylės mano vaiką, o dabar - nekenčia

„Prieš vestuves prisiekinėjo, kad mylės mano vaiką, todėl ištekėjau. Tačiau, kai gimė savi vaikai, pareiškė, kad negali pakęsti maniškio. Esu tarsi įkaitė: skirtis negaliu, nes mažieji liks be tėčio. Tačiau negaliu leisti, kad vyriausias sūnus būtų skriaudžiamas. Ką man daryti?“ Tokio pagalbos šauksmo sulaukė DELFI.

Panaršius interneto forumuose matyti, kad situacija – ne išskirtinė. Dažniausiai pasikartojantys klausimai du: kaip pakęsti svetimą vaiką ir ką daryti kai vyras ar žmona geriausiu atveju atsiriboja, o prastesniu – skriaudžia vaiką iš ankstesnės santuokos.

Kaip teigė apie sudėtingą situaciją DELFI parašiusi moteris, tekėti antrą kartą, turint vaiką, buvo didžiausia jos gyvenimo klaida. „Atsitiko, ko bijojau labiausiai – vyras pradėjo nesutarti su sūnumi, savus vaikus akivaizdžiai myli labiau, jiems yra daug pakantesnis, netgi jei blogai elgiasi, o maniškiu nuolat nepatenkintas, jį kritikuoja ir bara“, - rašė trijų sūnų mama.

DELFI domėjosi, ką galvoja „svetimus“ vaikus auginantys vyrai bei moterys.

Manė, bus lengviau

„Maniau, bus lengviau“, - nedaugžodžiavo keturiasdešimtmetis vilnietis (redakcijai pavardė ir vardas žinomas – DELFI), prieš penkerius metus susituokęs su paauglę dukrą auginančia mylimąja.

Pasak vilniečio, iš pradžių jam kliūdavo, o pastaruoju metu ypač erzina tai, kad žmonos dukra atsikalbinėja, nesitvarko, maža to, „kiekviena pasitaikiusia proga primena, kad yra ne tėvas ir neturi teisės nurodinėti“.

„Tiems, kurie „paveldi“ mažiukus vaikus gal net lengviau, nes pagal save išsiauklėja“, - mano DELFI pašnekovas, kurio žodžiais, dėl konfliktų su žmonos dukra pradėjo klibėti ir jų santykiai.

„Dabar bandau iš viso nesikišti, nes kad ir ką sakyčiau – blogai. Tačiau ir vėl negerai, nes neva atsiriboju. Žodžiu, nieko gero. Skaičiuoju, kiek metų dar liko iki jos pilnametystės“, - liūdnai juokavo vyras.

Savaitgaliais svečiuose vyro dukters sulaukianti Irena patarimų, kaip tai ištverti, ieškojo viename iš interneto forumų.

Nesveikai myli dukrą

„Mano vyras iš pirmos santuokos turi septynerių metų dukrą. Ji pas mus būna kiekvieną savaitgalį. Vyras ją nesveikai myli, leidžia viską, perka viską, šokinėja aplinkui, viską paduoda, supjausto ir į į burną įdeda, gerti kaip kūdikiui įpila, papučia, mat vandens ji negeria, tik sultis, arbatas, įvairius gėrimus“, - vardijo Irena.

Tačiau labiausiai jai nepriimtina, kad vyras su dukra kartu miega– neva, ji bijo viena.

„Ačiū nors už tai, kad su dideliais pykčiais nupirkom atskirą lovą, o dar po kiek laiko išnešė iš miegamojo. Tai savaitgaliais miega su ja. Jai leidžiama viskas, visiškai nemokoma tvarkos ar savarankiškumo, žodžiu, palaida bala, plius jis dar nori, kad aš ją mylėčiau kaip dukrą, o aš primenu, kad ji turi tikrą motiną“, - atviravo moteris.

Jei bandydavo ką nors vyro dukrai pasakyti, prie jos būdavo apšaukiama.

„Galiausiai nusprendžiau nebekreipti į ją dėmesio, nekalbinti. Tai vyras užsiuto, kad atsiriboju nuo jų savaitgaliais. Baigėsi tuo, kad buvau apstumdyta, jėga išgrūsta iš namų, išplūsta ir visa tai prie jos akių. Kai ji sėdėjo ir į mane žiūrėjo, norėjau išrėkti - aš nekenčiu jos!“, - prisiminė moteris, klausdama, ką jai daryti: „skirtis dėl tos ožkos ar bandyti save perlipti?“.

Atsiima neklausymu, gėrimu, ankstyvais lytiniais santykiais

Individualiosios psichologijos instituto direktorės, psichologės dr. Rasos Bieliauskaitės teigimu, recepto, kaip pakęsti svetimą vaiką, nėra. Tai reiškia – turime kurti su juo gerus santykius ir už tai atsakingi visi suaugusieji, dalyvaujantys to vaiko gyvenime.

„Mes turime priimti, kad vaikus mylime nevienodai. Tačiau mano žmonos ar vyro vaikas man yra svarbus, nes tai – mano mylimo žmogaus vaikas. Ir jis mano mylimo žmogaus gyvenime bus visada“, - komentavo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentė.

Pasak psichologės, jeigu vaikas jausis pažemintas ar mažiau mylimas, mažiau gaunantis naujoje šeimoje, jis būtinai savo atsiims. Ir atsiims neigiamais būdais: pykčiu, neklausymu, nesimokymu, gėrimu, ankstyvais lytiniais santykiais.

„Jis vis viena atsiims negauto dėmesio. Tik ar mums to iš tiesų reikia? Turime suprasti, kad vaikas tai darys nesąmoningai, tyčia ir taip elgsis todėl, kad jaučiasi nelaimingas, nemylimas, atstumtas, o kitaip elgtis nemoka“, - komentavo psichologė.

Slepia kaltę

Vaikams svarbu, kad šeimoje būtų aiški sistema. „Šeimose, kur yra skirtingų tėvų vaikų, tai ypač svarbu: kad būtų aiškios ribos, taisyklės, struktūra, bendrumo jausmas, kuris sudėtinėse šeimose turi būti stiprinamas papildomai. Kad mes visi kartu kuriame šeimos gyvenimą, kartu visi viską darome. Tam, kad paaugliai jaustųsi šeimos dalimi, jie turi turėti galimybę patys sugalvoti, ką ir kaip daryti“, - vardijo dr. R. Bieliauskaitė.

Pasak psichologės, yra daug žmonių, kurie rūpinasi sutuoktinių vaikais, nors juos myli kitaip, nei savuosius.

„Svarbu leisti sau suprasti, kad taip gali būti. Tu skirtingai žiūri į savą ir „nesavą“ vaiką. Tada pabandyti pažiūrėti, kas būtent tame konkrečiame vaike kliūva ir atskirti – gal tas vaikas panašus į buvusią žmoną, kokie asmeniniai jausmai gali būti susiję su to vaiko nepriėmimu. Gal tame yra pykčio, o gal net kaltės, jei kažkada kažkas kaltino, kad išskyrė šeimą“, - DELFI komentavo VU docentė.

Kita vertus, kaip pabrėžia psichologė, tėvas ar mama taip pat jaučia kaltę dėl iširusios šeimos ir čia gali glūdėti besaikio nuvertinančio lepinimo šaknis.

Gerbti visus šeimos narius

Pasak specialistės, gali būti ir daugiau dalykų, kurie tvyro aplink žmonos ar vyro vaiką, tačiau nėra tiesiogiai su juo susiję.

„Todėl vienas svarbiausių dalykų –bandyti į vaiką žiūrėti ne kaip į žmonos ar vyro vaiką, o tiesiog kaip į kitą vaiką, kuris auga jūsų šeimoje, neperkelti ant jo savo jausmų, susijusių su buvusia sutuoktinio šeima“, - sakė psichologė, atkreipdama dėmesį, jog tai lengva pasakyti, bet sunku padaryti.

Pasak dr. R. Bieliauskaitės, pažiūrėti į situaciją iš šalies galėtų padėti specialisto konsultacijos, šeimos ar individualiosios psichologijos konsultantas, kuris į šeimą žiūri, kaip į tam tikrą sistemą ir gali padėti pamatyti savo vietą joje.

Anot psichologės, tada galioja tie patys dėsniai, kurie yra kiekvienoje šeimoje: kad turi būti taisyklės, ribos, pagarba visiems šeimos nariams – kad vienas nebūtų geresnis, kitas blogesnis.

Ko moko Pelenė?

„Labai vaizdingoje pasakoje Pelenė galime matyti pamotę, kuri padarė viską, kad jos dukros būtų nelaimingos. Ji žemino Pelenę, bet galų gale nukentėjo jos pačios dukros, nes buvo išlepintos, galvojo, kad viskas joms turi savaime ateiti“, - pateikė pavyzdį dr. R. Bieliauskaitė.

Pasak psichologės, atsižvelgdami į kolektyvinę išmintį, kuri mus pasiekia per pasakas, turime suprasti, kad kartais reikia elgtis ne pagal savo jausmą: „Jeigu tu žinai, ką jauti, gali suprasti, kad turi būti teisingas visiems, bandyti suprasti tą vaiką, pažinti, koks jis yra – negalvoti, kad jis toks ar anoks, o stengtis pažinti".

Kalbėdama apie pažinimą, VU docentė pabrėžė ir tai, jog svarbu suprasti, kad vaikai, paaugliai ir jaunuoliai dažnai negali paaiškinti ar kitaip padėti pažinti save. Jie turi savo jausmų ir vidinių konfliktų. Todėl jų pažinimas reikalauja sąmoningų pastangų. Tai svarbu žinoti priimant sprendimus kartu gyventi, nesitikint, kad viskas savaime susitvarkys.

Specifinės sudėtinių šeimų problemos

Kitas dalykas, jog sudėtinėse šeimose specifinių problemų kyla ir dėl to, kad ankstesnių santuokų vaikai irgi turi visokių jausmų: gali būti pikti su pamote ar patėviu, vienokių ar kitokių nuostatų atsinešti iš kitų namų.

„Tačiau tuomet irgi reikia stengtis suprasti, kad tai – ne vaiko. Jis tą atsineša, taip mato, - pabrėžė dr. R. Bieliauskaitė. – Būna ir sunkių vaiko jausmų: pykčio, suirzimo išsiskiriant su viena šeima ir ateinant į kitą, aplinkos pasikeitimų, jausmo, kad esi blogas ir todėl tave paliko. Tai irgi reikia suprasti“.

Pasak psichologės, visa tai gali būti sunku atlaikyti, todėl labai gerai, kai sunkumų patiriantis vyras ar moteris gali pasitarti su nesusijusiais žmonėmis, nes tikrasis to vaiko tėtis ar mama taip pat turi savo jausmų, susijusių su vaiku.

„Taip pat labai svarbu apie tai kalbėti poroje, stengtis suprasti, kas iš tiesų vyksta. Kaip vaikas gali jaustis, su kuo jis ateina, kokią poziciją stengiasi užimti? Pamotei arba patėviui reikia stengtis įsiklausyti“, - patarė psichologė.

Atsiribojimo pavojai

Individualiosios psichologijos instituto vadovė pastebi atsiribojimo nuostatą: vyras ar moteris sako, kad tai ne jo vaikas ir neva todėl negali jo auklėti.

„Šitoje vietoje gali kilti chaosas ar tam tikra painiava. Nes jeigu vaikas ateina į šeimą, vyras ir žmona abu vadovauja tam, kas jų namuose vyksta. Atėjęs vaikas turi būti gerbiamas, turėti savo vietą, bet vis viena struktūros ir hierarchijos jis nepanaikina, nes ne vaikas, o vyras ir moteris yra atsakingi. Nesvarbu, kad vienas iš jų nėra biologinis tėvas, tuo metu, kai vaikas gyvena šeimoje, jie, kaip suaugę žmonės, yra už jį atsakingi. Ir nė vienas negali tos atsakomybės atsisakyti, patinka jam tai ar nepatinka“, - komentavo dr. R. Bieliauskaitė.

Kokios galimos nusišalinimo nuo vaikų auklėjimo pasekmės? DELFI pašnekovės teigimu, tai griauna vyro ir žmonos santykį.

„Kiekvienas vaikas turi 50 proc. tėvo. Todėl jei nusišalini nuo mano vaiko, nusišalini ir nuo manęs. Kažkokioje sudėtingoje situacijoje aš tave palieku vieną, nors sutuoktiniai problemas turi spręsti kartu ir ypač tuomet, kai vaikas ateina į namus, kur gyvena šeima“, - komentavo dr. R. Bieliauskaitė.

Žinoma, yra skirtumų, kai vaikas ateina svečiuotis, savaitgaliams ir kai šeimoje gyvena nuolat. Tačiau, kaip pabrėžė psichologė, bet kokiu atveju, ir ypač jei vaikas paauglys, visiems reikia aptarti, kokios taisyklės, kaip mes elgiamės, kokios pasekmės, ką norime daryti, labai įsiklausant į to vaiko poreikius.

„Tai nereiškia, kad nebus konfliktų. Jeigu yra įsisenėjusių problemų, jei vaikas labai įskaudintas ar nužemintas, jaučiasi ir reiškiasi labai negatyviai, be specialistų pagalbos tikrai sunku išsiversti.Tokių atvejų būna. Tačiau tuomet turime suprasti, kad ne išeitis tokį vaiką nurašyti, neva yra šioks ar toks. Tiesiog tai turime suvokti kaip situaciją, kurioje reikia ieškoti sprendimo“, - sakė VU docentė.

Brolių ir sesių gimimas

Nemažai naujas šeimas sukūrusių tėvų pastebi, kad vaikų ir patėvių ar pamočių tarpusavio santykiai klostosi daugmaž normaliai, kol naujoje šeimoje negimsta kitų.

Pasak dr. R. Bieliauskaitės, tokioje situacijoje labai lengva suprasti vaiką, kuriam gali būti sunku džiaugtis naujais broliais ir sesėmis. Juolab, vaikams būdinga tikėtis, kad galbūt tėvai dar susieis gyventi karu.

„Kai gimsta broliai ar sesės, padidėja konkurencija, paauglys iš karto gali pasijusti mažiau mylimas, net jeigu taip nėra, o labai dažnai – būna. Vaikas gali pykti ir tai taip pat bus normali reakcija, tačiau apie tai galima su juo kalbėtis, nes pyktis nekyla šiaip sau. Aiškinantis, kas atsitiko, galime ieškoti bendrumo su tuo vaiku. Galime klausti, kas jam kelia nerimą, kada blogai jaučiasi, kas jam nepatinka“, - vardijo psichologė.

Buvusio sutuoktinio vaidmuo

Dr. R. Bieliauskaitės žodžiais, šitoje vietoje labai svarbus tikrasis tėtis ar mama, kurie gyvena skyriumi.

„Jeigu buvęs vyras ar žmona turi nebe tik kitą partnerį, bet ir vaiką – buvusiam sutuoktiniui tai gali būti labai skaudu. Ypač jei patirta išdavystė, žmogus buvo paliktas, su tuo skausmu gali sunku būti. Tačiau reikia tam tikro susilaikymo ir susivaldymo nerodyti ir netransliuoti to vaikui. Nes tai yra kita jo tėčio ar mamos šeima, jo brolis ar sesuo, o tuo pačiu - vaikui galimybė turėti dar vieną artimą žmogų. Ar verta norėti iš jo tai atimti?“ - klausė Individualiosios psichologijos instituto direktorė.